70. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Utenos rajone, Pakalniuose, 2017 05 21
Mažylis jaučia virpesius ir dėl to, jam tie virpesiai nėra nuolat įprastinis fonas, kada mes susirinkom čia, kolektyvinėj garbinimo komunijai – tai mūsų galia, pakėlus mūsų esančių skaičių kvadratu, nepaprastai veikia. Ir kadangi tokie mažyliai labai jautrūs, tai štai jų reakcija yra, kol adaptuojasi – tada nurimsta. Ir mane žavi, kada aš girdžiu jūsų garbinimo maldą, prašymų maldą. Kokia Šviesa sklinda iš jūsų vidaus – nuoširdi, tikra. Ir kada palygini su tuo, kas yra ritualinėje bažnyčioje, tu matai, kokia yra kokybė, gyvastis, pulsuojanti iš to atsivėrusio sūnaus ar dukros – atsivėrusio ir gyvai pateikiančio tą maldą, kokia yra šios akimirkos tapatybė – be tekstų, kuriuos reikėtų iškalt mintinai, mechaniškai atkartot – viskas eina iš tos dvasinės asmenybės vidinės gelmės – gimsta tą pačią garbinimo akimirką. Štai – tai yra Laisvė – Laisvė išreikšt save Kūrėjui, Laisvė savo valią suliet su Kūrėjo valia, dėl to, kad yra vidinis troškimas, yra vidinis antplūdis Meilės, Tikrovės. Ir tas antplūdis padiktuoja impulsus – energinius impulsus – ir dvasinės asmenybės protui – tam Dieviškajam Protui.
Materialus – gyvulinis – protas – jis bijo – jis bijo keistis, bijo aplinkos poveikio ir nuomonės, tada jis vargsta visą laiką, dėvėdamas kaukę, kurią keičia, priklausomai nuo to, kokioj aplinkoj yra, ir pats pasimeta, nežinodamas, kas jis yra iš tikrųjų – ar ji.
Dabar išvažiavo į savo pirmąją kelionę Amerikos prezidentas Trumpas, ir numatyta jo susitikimas Vatikane su popiežiumi. Štai jeigu jis pajaustų atsivėrimą, jis čia atvažiuotų – į Šventovę, o ne pas popiežių ant kilimėlio, kad gautų pliusiuką – jį priėmė popiežius.
Štai materialiam mirtingojo protui reikia to garbės ir šlovės užfiksavimo – mane priėmė pats popiežius.
O tu prieik čia, kad tave priimtų Kūrėjas – atsivėrimu – tai atvažiuok į Šventovę.
Bet kada Dieviškasis Protas nepažadintas, tada materialus – gyvulinis – protas diktuoja savo sprendimus ir savo siekius. Ir dėl to jis daro vieną klaidą po kitos – susipyko su visais ir tuo pačiu jis neturi ramybės, negali apsigint nuo žurnalistų, kurie pučia pletkus, apkalbas išpučia, tarsi būtų rimtas reikalas, o kada kartoja tą nuolat, žmonės, kurie dvasiniame Kelyje net nėra buvę, labai lengva juos paveikt. Jeigu daug kartų pakartoji tą pačią pramanytą, kokią nors, sakykim, gausybės teiginių apraišką – ir dar daugumos šaltinių – per televiziją, per internetą, per laikraščius, žurnalus – tada žmogus patiki, nors tai yra apkalbos – be faktų, be nieko.
Tai štai, mes esam toji mažytė saujelė, kuri spindim Kūrinijai – spindim, kadangi bažnyčios užsiiminėja tiktai dogmatizmu ir ritualizmu. Tai Šviesos nėra – nėra kam spindėt. Užsivėrusios dvasios – asmenybės yra tokios, kokias suteikė Kūrėjas – bet gi jos atėjo ritualo atlikt – ritualo, kurį nustato tas pats popiežius su savo kardinolais, kaip reikia melstis, ir laisvės nebėra. Nebėra to dvasinės asmenybės Polėkio. Vienas-kitas gali pajaust, bet tai čia jau yra nuoširdumas, o ne bažnyčios – kaip institucijos –nuopelnas.
Todėl mes turim Gyvąjį Kelią – ir ateinančioms kartoms, ir amžinybei. Linkiu, kad jūs iš šito Gyvojo Kelio nė per žingsnį nepasitrauktumėt net į lengvesnį takelį, kuris iš tikrųjų gali pasirodyt priimtinesnis, nes nereikia pastangų dėt, bet tada nepatirsite tos Palaimos ir Pakylėjimo, kokį gali patirt tiktai Gyvas asmuo, atsivėręs savo Šaltiniui – savo Tėvui ir Motinai – patirt tai, ką Kūrėjas sumanęs, kad Jo vaikas patirtų visa savo Gyvastimi – patirtų, nes per patyrimus Gyvasis Kelias ir įtvirtina ir pasitikėjimą kiekvieno viduje tiek Kūrėju, tiek savim,i ir įtikėjimo pagilinimą, kuriems nėra pabaigos ir jokio dugno.
Štai mes ir esame tame Kelyje tik saujelė, todėl tą, ką aš jums sakau – tai yra Tiesa, ką sako kunigai – tai yra melas – melas, kuriuo apgaudinėja tuos žmones, kurie ateina į bažnyčią. Ir kadangi jų yra daug, tai vien dėl to tiki visa ta institucija, kuri yra organizuota, kuri turi daugybę pinigų ir įtaką net politinei valdžiai – kai kuriose šalyse. Bet nuo to melas netampa Tiesa, nuo to netampa negyva – Gyva, nes Gyvastis eina iš Kūrėjo ir ją mes galim patirti tik per atsivėrimą, o ritualai užgožia atsivėrimą. Ir tada žmogus pasitenkina tuo ritualo atlikimu. Ir jis nežino, kad yra Gyvasis Kelias, nes nėra tam sumanyta, kad kunigai būtų Gyvajame Kelyje.
Štai dėl to, kaip Kristus ėjo pas eilinius žmones, o ne ypatingus savo statusu fariziejus, rabinus, kurie iš aukšto žiūrėjo į jį, atstūmė – o paprasti žmonės jį priėmė, bet tiktai nesuprato jo, bet jie jo neatstūmė – tai taip ir mes būtume labai patenkinti, jeigu būtų įvykęs tas stebuklingas veiksmas, kad kunigai būtų atsivėrę, popiežius atsivėręs, atradę Kūrėją savo viduje, bet, deja, jie atlieka tą negyvą funkciją. Ir dėl to Kūrėjas pasirinko tuos mus – eilinius, niekuo nesusijusius su bažnyčios struktūromis, niekuo nesusijusius su valdžios struktūromis. Štai turėdami tą galimybę būti laisvi, mes ir galime atlikti ne ritualą, bet atsivėrimo Gyvąją komuniją, su Kūrėju tiesiogiai.
O bažnyčioje žmonės bijo Kūrėjo – bijo.
Įsivaizduokit, vaikai bijo savo Tėvo ir Motinos. Jie ir Kristaus bijo, tada prašo Marijos užtarimo, ar šventųjų užtarimo, nes jiems Kristus taip pat yra perdaug aukštas, kad galėtų jį tiesiogiai pasiekt.
Tai įsivaizduokit, jeigu mes, būdami visiškai be jokio išsilavinimo teologijos sferoje, tiesiogiai kreipiamės į savo Tėvą ir Motiną – be jokios baimės, ir jausdami Meilę, jausdami tą Gyvastį viduje. Štai kokia milžiniška kokybė, koks skirtumas! Reiškia, tie, kurie pirmieji ir su sutanom ir su savo poveikiu, įtaka – bus paskutinieji, o tie paskutinieji, kurie visiškai nesusiję su tom struktūrom – tampa pirmaisiais. Dėl to ir esam pionieriai šitame Kelyje – mūsų nieks negali pakeist. Jeigu mes jį iškraipysim, ateities kartoms paliksim priemaišų – jiems bus sunkiau.
Todėl Gyvasis Kelias neturėtų būti toks, kuriame būtų kompromisai – kompromisai, kad būtų daugiau žmonių. Turi išlikt Gyvasis bendravimas, Gyvoji komunija per atsivėrimą, per pastangas, per įtikėjimą, ir nesiekiant kuo daugiau, kad būtų, o siekiant, kad į save žvelgdamas kiekvienas, pasakytų – aš čia turiu būt, aš jaučiu tuos impulsus ir aš trokštu būt. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas