Algimanto pamokomasis žodis apie gimimą iš dvasios, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 06 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Yra nuostabus reiškinys – gimimas iš dvasios. Tai yra realus gimimas, kurį patiria mirtingasis dar būdamas materialiu pavidalu, kada iš tikrųjų prabunda jame dvasinė gyvastis. Tai nėra pratybų dėka, arba įtaiga pasiekiamas reiškinys. Taip, kaip mažylis, gimęs iš moters įsčių materijos išraiška, jau turi nuo pat užuomazgos suteiktą amžinąją, Kūrėjo dovaną, dvasinę asmenybę, bet jis yra pradiniame pasaulyje pakeliui pas savąjį Tėvą ir Motiną, Rojuje, materialia išraiška. O dvasinį gimdymą turi atlikti tiek šito mažylio žemiškieji tėvai, jeigu pripildo dvasiniu turiniu tą mažylį, nuo pat mažumės – neleidžia mažylio sąmonei ir pasąmonei užsiteršti įvairiais teršalais, ritualais, dogmom, bet puoselėdami Kūrėją, atrastą savyje, ir tą patyrimą – patyrimą būsena – tėvai visą laiką skleidžia savo mažyliui, tiek ir pats vaikas – todėl tas mažylio budimas dvasioje yra nepaprastai palengvinamas tam mažyliui, ir jis gali pasireikšti jau tom Kūrėjo charakterio savybėm nuo pat mažumės. Ir ateina akimirka, kada mažylis tampa toks, kad sako išmintingus žodžius, kurių net suaugęs žmogus negali sumanyt, sugalvot. Jis sako Šviesos žodžius, nes tie žodžiai eina iš Kūrėjo dvasios, per jo dvasinę asmenybę tik yra pagarsinami materialiomis lūpomis – pagarsinami tuo materialiu pavidalu, kurio dėka bendrauja jis su aplinka.
Deja, mūsų pasaulyje toks mažylių dvasinimas yra sutrikdytas – jo nėra. Tai yra pirmieji mažyliai, kurie yra atnešami į mūsų šventovę – tiek Vilniuje, tiek Kaune – kuriems yra šitas kelias – tėvų dėka – palengvinamas. O šiaip kitų gi niekas taip negloboja, net į bažnyčią neneša tų vaikų lopšyje, nes jie bijo, kad jis gali pagaut kokį virusą, užsikrėst – ten tiktai suaugusiam.
Aplinka nepadeda gimimui iš dvasios. Bet kada įvyksta gimimas iš dvasios, realiai pasikeičia mirtingojo charakterio savybės – realiai pasikeičia – nes gimimas iš dvasios, yra kaip materialaus kūdikio gimimas iš moters įsčių – tai yra gimimas dvasinės asmenybės. Ir toji asmenybė – po gimimo – ji pajunta savyje naujų visiškai jam iki tol nebuvusių būdingų savybių visumos sustygavimą, harmonizavimą, kad jo charakteris tampa darnos išraiška, pasireiškimu darnos – tiek Teisingumo atžvilgiu, tiek Šviesos, tiek Tikrovės, tiek Meilės, tiek Gėrio, Grožio – visa tai – be specialių mokslų tampa to gimusio iš dvasios mirtingojo savastimi. Ir jis prieš akimirką galėjo būt savanaudiškas, galėjo būt trumparegis – ne materialia akių išraiška, bet sampratos prasme, trumparegis – nesugebantis matyti pasekmių, kurios gali pasireikšti po dešimties, po šimto metų toje aplinkoje. Todėl dvasinis gimimas, yra nuostabiausia, nauja, papildoma Kūrėjo dovana, prie tų dovanų, kurias mes jau, kai kurie, patiriam – ir Minties Derintojo veikimą, ir Kūrėjo atradimą savyje – bet tai dar nėra dvasios – pačios dvasios – gimimas tos asmenybės pasireiškimui. Todėl jūs ir maldoje, kada meldžiate, kad vis daugiau pasireikštų jūsų charakteris Kūrėjo savybėmis – tai yra geras vektorius, gera kryptis, bet kada jūs gimsite iš dvasios, šito melsti nebereikės. Jūs tiesiog maudysitės tose Kūrėjo jums padovanotose asmenybės charakterio savybėse, ir tomis savybėmis pasireikšdami. Jūsų savybės taps atskleistos. Dabar jos yra viduje po pasąmoninės baimės milžiniška priespauda.
Sau pateikit klausimą – norit gyvent teisingai? Moraliai? Norit, kad jums irgi teisingai, moraliai atseikėtų aplinka? Nenorit dėvėt jokių kaukių? Norit būt savimi? Bet – ar esat savimi? Ar esat tokie patys, kada būnat visiškai vieni, kada nėra aplinkos poveikio jums? Kiek jūs skiriatės nuo to, kada jūs esate gatvėj, darbe, su draugais, su šeima, kada jūs esate toje aplinkoje? Kiek keičiasi jūsų tas tikrasis – kada esate vienatvėje – aš, kiek jisai užsideda atitinkamų kaukių, kad prisiderintų? Kiek jisai išsako tiesos teiginių, kada mato neteisingumą aplinkui, kiek jis išdrįsta būti Tiesos skelbėju ir Teisingumo nešėju, Deglu, Vėliava? Be gimimo iš dvasios tą labai sunku pasiekt, nes pasąmoninė baimė paima į nelaisvę, nes aplinka diktuoja savas žaidimo taisykles, kurios individą labai greitai pradeda laužyt – laužyt iš vidaus, ir iš išorės. Todėl jis turėdamas tam tikrą savisaugos instinktą susitraukia, ir užsideda kaukę, save pažabodamas, tikrąjį save.
Štai kodėl reikalingas gimimas iš dvasios, kad būtų įveikta pasąmoninė baimė, kuri pasireiškia atitinkamom aplinkybėm iškilus. Ji nėra visą laiką juntama, dėl to ir yra pasąmonėj glūdinti milžiniška galia, kuri neleidžia laisvai kvėpuoti ir pasireikšti Kūrėjo suteiktoms charakterio savybėms, štai kodėl mes esam Gyvajame Kelyje tik pradiniame etape.
Sergėjui –mes vakar su juo bendravom – jis iš Tonsko, iš Rusijos Sibiro atvažiavęs, dabar Kaliningrade leidžia laiką – tai kada mes kalbėjom, aš jam sakiau – kada jis pateikė man klausimą – kur yra dvasinis planetos centras? – sakau – čia, čia Lietuvoj. Sako – bet nėra traukos, ta prasme, kad niekas nemato, niekas nežino, kad atvažiuot čia į Lietuvą. Sakau – tu palauk, neskubėk, mes dar tiktai iškasėm pamatams duobę, ir dabar krečiam tuos pamatus, tą betoną, o statinys dar bus. Dabar jo niekas nemato, nes dar yra tiktai pamatų iškasta duobė, todėl sakau – tu neskubėk, turėk kantrybės. Tu gi dabar atvažiavai, reiškia trauka jau pasireiškė, tu kažką išgirdai – ir apie mane, ir apie šventovę – vėliau panorai pats nebe iš kitų pasiklausyt, bet man paskambint, kad pasikalbėt betarpiškai – paskambinai, vėliau, atvažiavai – nes jis buvo atvažiavęs dar kartą, tai yra, pirmą kartą, kada mes susitikom, jis buvo pas mane – tai ta trauka yra, nors dar yra tiktai pamatų duobė iškasta, ir pamatai liejami, bet tai yra mūsų pati pradinė stadija.
Žiūrėkit, kiek jūs nužengėt į priekį, palyginus, ką jūs patirdavote savo viduje prieš dešimt, penkiolika, ar net daugiau metų – kada jūs lyginat savo sampratą, kas yra Kūrėjas, kas yra kiekvienas iš jūsų, koks jūsų prasmingas gyvenimas, ir kada būna prasmingas gyvenimas? Visa tai yra jūsų vis stiprėjantis pasireiškimas, bet gi atitinkamom aplinkybėm pasireikšt bus įtikėjimo galia. Jinai gali visiškai išsisklaidyt – kaip rūkas patekėjus saulei – ir staiga jūs pajausite, kad esat bejėgiai, nes ta baimė – iš pasąmonės – jus paims kaip šimtakojis arba kaip aštuonkojis į savo gniaužtus, ir galėsit jūs pasukt iš Gyvojo Kelio į šalikelį – yra laisva valia, nėra prievartos Gyvajame Kelyje – jūs renkatės pagal įtikėjimo gelmę.
Gera rinktis šviesos darbų atlikimą ten, kur visi šviesūs, bet charakterį grūdina iššūkiai – neatsitraukt nuo šviesos būnant tamsoje, ir dar tokioje tamsoje, kuri puola, kuri mėgina jus kaltint tuo, ko jūs nedarėte.
Gyvasis Kelias yra evoliucinis kelias. Norėdami būt savimi, jūs turite remtis tik į Kūrėją, ir į nieką kitą daugiau. Jūs negalite atsiremti į savo draugą, į savo draugę, į savo vaiką, į savo tėvą ar motiną, nes jie gali jūsų išsižadėt atitinkamom aplinkybėm. Kūrėjas yra viduje, ir niekada neišsižadės jūsų – tik jūs jo neišsižadėkit.
(Pasigirsta pusantrų metų Kristijono vaikiškas balsas) Algimantas – Na, štai, teisingai sakai – reakcija virpesiais.
(Girdisi urantų juokas) Algimantas – Tai tuo ir baigiu. Amen.


Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal