74. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 06 11

Kadangi Kaune buvo Adelis iš Maroko, o Sergėjus iš Rusijos, tai aš pamaldas vedžiau trimis kalbomis – lietuvių, anglų, ir rusų, dėl to savo pamokomąjį žodį ir radėjau būtent taip – O kas bus, kai čia bus šimto tautybių svečių? Tai ir eina kalba apie atsivėrimą – be atsivėrimo negalima patirt virpesių. Tada reikalingas intelektualus teksto supratimas – kaip gi vyksta ta gyvoji malda? Ir vakar, kada mes bendravom Šventovėj jau po gyvųjų pamaldų – mes nesimeldėm rusiškai per gyvąsias pamaldas, aš tiktai angliškai meldžiausi Adeliui iš Maroko. Bet mano noras – kad atsivertų jų vidus ir jie pradėtų jaust virpesiais. Tai labai subtilu, tai ilgas procesas, negalima to padaryt per akimirką, bet tai yra tas procesas evoliucine išraiška, kad gyvojoje šventovėje, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, kalbos – virpesiais galima patirti tą, ką patiria tie, kurie supranta tą kalbą, kuria vyksta gyvosios pamaldos, bet patyrimas – tai yra virpesių lygiu, ne to intelekto lygiu. Ir vakar, kada mes bendravom, dar buvo Svetlana, aš ir sakiau – tu sugrąžinai mane į penkiolikos metų praeitį, tu ir likai toje praeityje, mes jau toli pažengėm – ji nesupranta dvasinių dalykų. Ir tas žmogus, kuris visą laiką jaukė ir Urantijos grupėj dvasines nuostatas, ir šiandien išlikęs tame pačiame taške, o iš tikrųjų degradavęs, ir degraduojantis toliau. Žodžiu, Gyvasis Kelias numato tik augimą, jis nenumato degradavimo. Degradavimą pasirenka žmogus, atsisakęs Gyvojo Kelio, nes jam jis per sunkus. Atsisakymas – tai sprendimas – sąmoningas sprendimas. Pasirenkamas lengvesnis klystkelis ir jame tada ieškoma išraiškos, kad save išaukštint. Gyvasis Kelias numato Kūrėjo aukštinimą – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ne Kūrėjo bet kokio – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Šiaip tai galima priimt nuostatą, kad žmogus gali garbinti ir bet kaip įvardindamas Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo supratimu, bet anksčiau ar vėliau, jeigu jis stosis vis ant aukštesnio laiptelio, jis pasieks tą būseną, kada jis atsivers būtent Rojaus Trejybei-AŠ ESU – keturiems Asmenims – Tėvui ir Motinai, esantiems viduje – atsivers ir pripažins Juos kaip Vienintelius Tėvus, kurie bus tokiais per visą Amžinybę, kiek jis bekeliautų po Visatas, jis visą laiką laikys savo Tėvu ir Motina – Šaltiniu – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir tuo didesnė garbė mums, esantiems pačiu žemiausiu pavidalu, turinčiu dar materialų apvalkalą, atradusiems Rojaus Trejybės-AŠ ESU keturis Asmenis savyje – ne toli – ne šventose vietose – tariamai šventose, nes šventų vietų nėra – ne kažkur atsiribojus nuo pasaulio, bet atradus savo viduje. Štai kodėl mes esame Gyvajame Kelyje – kad būtume tie mokytojai, kurie pasirinks mokytojo kelią, kad galėtume apšviest kitus, išplėst Tikrovės sampratą – Kūrėjo sampratą – ir tuo pačiu patirti atrastą Kūrėją savo viduje, ir brolystę toje dvasinėje komunijoje, kurią mes patiriame gyvojoje šventovėje – tai sumanymas yra Kūrėjo, ne mūsų. Todėl net ir ta pati religija – gyvoji – apreikštoji – religija, kurią mes išpažįstam, keitė pavadinimą nuo Tėvo – buvo išplėsta iki Rojaus Trejybės – šiandien jau yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija. Bet kada Kūrėjas beldė į mano protą, o aš buvau paniręs į Urantijos Knygą ir į Urantijos paskaitų perteikimą įvairiuose Lietuvos miestuose, aš negirdėjau Kūrėjo beldimo, o Jis beldė, kad būtų įkurta šventovė. Be šventovės negalima suprast Urantijos Knygos dvasiniu žvilgsniu – gilumine prasme, tik intelektualiai tu gali suprasti Urantijos Knygą – ką daro ir tie skaitytojai, kurie organizuoja konferencijas, seminarus, kurie pripažįsta Urantijos Fondą kaip centrą, bet tai yra klaidinga kryptis, klaidinga nuostata, kad galima pasiekt ir Urantijos Knygos platinimo vaisių, neatradus Kūrėjo savo viduje, neišpažįstant vienintelės gyvosios apreikštosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU religijos. Kad prie mano proto Kūrėjas prisibelstų, Jis panaudojo žmogų iš Australijos, kuris man atvežė Jėzaus žinią iš Australijos. Pats jis nesuprato, kodėl jis tą žinią veža, kaip ir aš nesupratau, kodėl ta jo yra perduodama man žinia, kad turi būt įkurta bažnyčia, neužtenka Urantijos Knygos skaitymo ir užsiėmimų Urantijos grupėje. Ir kada, galų gale, prisibeldė iki mano proto Kūrėjas ir, kada buvo mano įsteigta gyvoji religija ir šventovė, kada tas patyrimas pripildė mane tiek, kad aš pajutau – centras turi būti perkeltas iš Urantijos Knygos studijų į gyvąją šventovę – jos puoselėjimą, jos saugojimą, jos stiprinimą. Ir tai yra Tiesa, kuria aš jau dabar gyvenu ne vienerius metus ir kuria jau jūs pradedate gyvent vis stipriau. Jūs jau suprantate savo viduje būsena – ne intelektualiai, bet būsena – ką reiškia šventovė ir jums, ką reiškia tas dvasinis patyrimas būsena ir jūsų viduje. Reiškia, ta nuostata pasitvirtina ir jūsų asmenybėje, kad ji buvo teisinga, nors tas, kuris atvežė man tą žinią – įsteigti bažnyčią – pats atsitraukė nuo Urantijos Knygos ir perėjo prie Biblijos laisva valia. Jeigu įtikėjimo negilinsi, tu padarysi žingsnį į klystkelį – padarysi, bet tai pasirinkimas yra kiekvieno asmeniškas. Todėl Gyvajame Kelyje mes ir praplėtėm Urantijos Knygą ir labai praplėtėm. Tas praplėtimas gąsdina tuos, kurie Urantijos Knygą studijuoja intelektualiai ir saugo ją kaip Bibliją, kad nieko nebūtų pridėta, kad nieko nebūtų išplėsta ir bet kokį neatitikimą supranta, kaip klaidingą iškraipymą, kaip tą supratimą, kuris netinkamas Urantijos Knygos studentams.
Urantijos Knyga yra laisva išplėtimui. Ir jeigu mūsų gyvoji Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovė leidžia per dvasinius patyrimus apvalyt mūsų pasąmonę ir sąmonę, kad mes pajėgūs įsisavint gilesnius negu Urantijos Knygoj pateikti praėjusio šimtmečio pirmojo trečdalio teiginiai – mes, reiškia, tuos platesnius, gilesnius teiginius ir turime įsisavint ir jais gyventi, nesvarbu, kad jų nėra Urantijos Knygoj. Mes neturim būt Urantijos Knygos įkaitai ir vergai. Mes esam laisvi Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo sūnūs ir dukros – gyvi dvasia, atradę Rojaus Trejybės-AŠ ESU Keturis Asmenis savo viduje, ir atsidavę Jų vedimui iš vidaus. Dėl to būsena mes liudijame, kokia yra galia iš tos energinės Šviesos, iš Paties To Visų Šaltinio, Kuris mus iš vidaus jau pažadino, kad mes galėtume ir Urantijos Knygos teiginius nagrinėti gilumine prasme, kad mes galėtume tuos teiginius suprasti ir patvirtinti savo kasdienybėje, ir jais gyventi.
Urantijos Knyga gyva tik tada, kada mes atrandam savo viduje Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Jinai tampa pulsuojanti gyvąja virpesių Šviesa, kurią patiria dvasia – mūsų tikrasis dvasinis asmuo – ne intelektualus, materialus protas, kaupiantis informaciją, bet gyvybinga dvasinė asmenybė, kuri pulsuoja pagal Kūrėjo sumanymą ir Kūrėjo numatytu ritmu, kurį mes pajuntame savo viduje būsena. Todėl būsena yra pats svarbiausias tas energinių virpesių pasireiškimas ir vertinimas.
Mes daugybės dalykų nesam patyrę net ir šitame pasaulyje, todėl mes nežinome, kokią milžinišką turime viduje pasąmoninę baimę – pasąmoninę baimę, kuri yra tokia galia, kurios neįmanoma įveikti be Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimo savo viduje.
Kada aš jums, na, konkrečiai jums Kaune, tai ne, aš nebuvau tas matomas kankinys, kokį matė mane Vilniuje, kai aš atėjau vos vilkdamas kojas – visas geltonas, kaip tas begemotas, kuris bijojo skiepų – išsekęs visas, ir aš tada maniau, kad tai yra dėl maisto. Bet tą, ką aš patyriau penktadienį – iš manęs išsprūdo, kaip šampano kamštis ir aš pajutau tą būseną, kuri man sugrįžo, kurios man stigo – pasitikėjimo Kūrėju. Ir ta silpna pasitikėjimo Kūrėju būsena, leido išskleist savo galią pasąmoninei baimei, kuri ir mane apėmė net geltos pavidalu – geltligė apėmė tada, kada prasidėjo skausmai – tulžis išsiliejo į mano visą organizmą ir apnuodijo jį – kiekvieną ląstelę – aš buvau geltonas, ir akys – visas – visas kūnas. Ir skausmai, kurie neleido man nei miegot, nei vaikščiot niekur, tęsdavosi po dešimt, po dvylika valandų ir naktim ir dieną, ir staiga paskui praeidavo, praeidavo visiškai netikėtai. Ir tai truko penkias paras. O po to, kada nurimo taip netikėtai, tai aš maniau, kad aš išsilaisvinau. Po trijų parų vėl tas pats kartojasi. Bet mane tai sekino vien pagalvojus, kad vėl bus penkios paros, galbūt, o gal ir daugiau, bet baigdavosi maždaug po dešimt, dvylika valandų. Kitą dieną jau nebebūdavo. Vėl praeina trys dienos ir vėl užeina netikėtai. Ir kol penktadienį, kada mes su Sergejum susitikom ir buvom kavinėj, ir aš suvalgęs bulvinį blyną, jau grįžęs namo pajutau, kad vėl sunkumas – dar ne skausmas, bet sunkumas, kuris yra įvadas į skausmą, galvoju – taip alina, ir vėl – aš gi jau, na, saugausi su tuo maistu, kad jau nebe daug valgyt ir žiūrėt tą maistą, ir vis tiek nežinia, kodėl, štai tas skausmas tiek apima visą kūną – neturi kur dėtis! Ir apie penktą valandą man tas kamštis šampano iššovė ir aš pajutau tą, ką aš buvau praradęs būsena – kad aš galiu bet ką valgyt. Dėl to aš ir galėdavau valgyt po septynių savaičių nevalgymo – vėl valgyt net ir svogūnus, ir nieko tokio. Ir štai, kai iššovė tas šampano kamštis – tai nebuvo kamštis, bet buvo toks spraktelėjimas ir staiga – būsena pasitikėjimo! Ir tada man buvo suteiktas paaiškinimas iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tau visas šitas skausmas – o tai tęsėsi gi maždaug mėnesį laiko – buvo ne dėl maisto, dėl pasąmoninės baimės, kurią tu pajutai išsigandęs, kada tu suvalgei tokio maisto, kuris užtrombavo visą vidų.
O tai buvo grybai su perlinių kruopų koše, ant viršaus – daug bananų, parvažiavus į namus – šuo nevalgęs, o aš jau pavalgęs, galvoju – nagi, man reikia tau kažką duot. Aš jam daviau ryžių košės, kas buvo išvirta ir aš dar pats pavalgiau tos ryžių košės. Paskui pagalvojau – ai, dar išsivirsiu makaronų košės – makaronų ant viršaus. Viską pritrombavau, kaip betono į pamatus, dar patrypiau, ir apie aštuntą valandą prasidėjo tokie skausmai, nežinia, kodėl. Ir štai tada buvo ta pasąmoninė baimė išlaisvinta – kas man vyksta? – kas čia dedasi? Ir tie skausmai truko tas dvylika valandų, kai aš visą naktį nemiegojau ir negalėjau nei vaikščiot, nei gulėt, nei sėdėt – žodžiu niekaip negali išsivaduot. Bet gi aš negaliu kreiptis ir pakviest gydytoją. Pats mokau, kad gydytojas yra viduje, o dabar imsiu ir bėgsiu pas gydytoją, reiškia, aš užkirtau kelią sau priimt pagalbą iš gydytojo – tik iš Kūrėjo. Į ką aš būsiu tada panašus, jeigu aš mokau jus vieno – Pats Geriausias, Stipriausias Gydytojas yra viduje – o pats lekiu pas materialų daktarą. Bet kada aš pamačiau, kad visas esu geltonas, tada puoliau internetą skaityt – kas dedasi? O ten gąsdinančios naujienos – gali baigtis viskas iškeliavimu iš šito pasaulio. Štai ta baimė dar daugiau iš pasąmonės buvo išlaisvinama – išlaisvinama man šito nežinant ir nenorint. Bet jinai ima į gniaužtus, ji gi nepasisako, kad aš esu baimė iš pasąmonės ir aš dabar tave pamyluosiu kaip giltinė, ateik pas mane mano vaikuti, eikš, eikš, eikš čia pas mane – kaip voras su voratinkliu musę pagauna ir viskas, jau musė pasmerkta, nors musė skraido, o voras tiktai ropoja, ir labai lėtai, o musė yra pasmerkta, jeigu pateko į voratinklį. Tas pats ir aš – buvau musės vietoj, o pasąmoninė baimė buvo voro voratinklis, bet aš šito nežinojau iki penktadienio, kol man nepaaiškino. Štai ką reiškia baimės galia! Ji pavertė, kad tulžis nebeturi kur dėtis – ji išsiliejo į mano organizmą, apnuodijo jį, nes aš jį pritrombavau tiek, kad ten nebuvo kur tam virškinimui vykt. Ir dėl to, tai buvo klaida. Bet klaida pagimdė naują klaidą – aš išsigandau skausmo – tada atima energiją skausmas. Ir taip atima energiją, bet dar kada tu nežinai, kur dėtis iš skausmo, tu nori nenori ieškai tos vietos ir nesurandi, o mano sąlygom tai dar sunkiau, kadangi aš nesu vienas bute, tai aš dar turiu prisilaikyt – aš ten vėmiau mėgindamas kuo mažiau to vėmimo triukšmo, kuris naktį labai girdimas toli – tai aš pirštus kišau į burną ir vėmiau, kad palengvinčiau savo padėtį, bet nieko negali palengvint. Ir štai visas tas patyrimas per akimirką praėjo, kai buvo tas – pak – vidinis toks spriktelėjimas. Staiga aš pajutau – viskas – aš laisvas – aš galiu valgyt bet ką – nebebijau – lygiai taip pat, kaip anksčiau turėjau tą būseną. Tai ta būsena, kuri prieš akimirką buvo dar manyje – aš jau sukausi ir rangiausi, ieškodamas padėties fizine prasme kūnui, kad nebūtų to prieangio į būsimą skausmą – toks sunkumas, tarsi aš norėjau išlaisvint jį iš savęs, prieš akimirką buvęs, staiga išnyko su tuo spriktelėjimu iš vidaus. Štai ką akimirka padarė – pakeitė būseną – ir šita būsena ištirpino, kaip saulė rūką. Ir ta pasitikėjimo būsena sugrįžo – būsena – ne supratimas intelektualia prasme – pasitikiu, pasitikiu, o iš tikrųjų tai nepasitiki viduje – tai štai ta būsena – jinai gydo – ji – būsena – ją reikia pasiekt, ir turi būt štai tas spriktelėjimas iš vidaus.
Būsena nėra intelektualiai sau įsiteigiama. Ji yra reali, bet kada ji ištiks jus, niekas jums nepasakys. Prieš akimirką ir man nekilo ir minties, kad aš būsiu laisvas, kad vėl pasitikėjimas sugrįš. Ir štai aš dabar galiu vėl valgyt viską, net ir silkę, na, bet aš jos nevalgysiu – ji gyva.
Tai štai, gydymas yra per baimės šalinimą, bet tai buvo irgi, nors ji pasireiškė per geltą – tai jeigu gelta yra, skausmai yra – o ten gali būt ir kasa, ir kepenys ir tulžies pūslė, štai, jeigu tulžis netur kur dėtis ir jinai apnuodija visą kūną, ir viskas. Dabar pamąstykit – kaip be Kūrėjo galima apsieit, kada tave ištinka tokia intensyvi gelta – be materialaus daktaro, be ligoninės? – iškeliauja žmonės (pasakė urantė) – Taip, bet aš kalbu, kaip galima išsigydyt? Niekaip neišsigydysi – tiktai su Kūrėju – jeigu tu atsiduodi, bet tada turi būt vėl – pasitikėjimas – pasitikėjimas. O pasitikėjimas eina per įtikėjimą. Įtikėjimas yra neatskiriama asmenybės savastis, kad tapatybė negali gyvent be įtikėjimo. Ir štai tada ta būsena leidžia dar priimt tą sprendimą – ne, turiu aš pasitikėt Kūrėju, net jeigu ir yra skausmai – Jis mano yra Gydantis Daktaras! Ir kai man paskambino Jurgitos vyras, kuris yra daktaras, sako – girdėjau, kad tau ten prastai ir gali būt tragiškai – sakau – Robertai, aš negaliu priimt sprendimo eit pas tave, tu gali priimt sprendimą, aš negaliu. Štai aš užkirtau sau kelią – laisvą valią panaudot laisvai, nes aš patekau į vienpusio judėjimo gatvę – tiktai atsiduot Kūrėjui, nes, jeigu aš einu pas materialų daktarą, aš paneigiu visą savo gyvenimą. Amen.

Algimantas