Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 06 24

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mūsų dvasinis vidus spindi – spindi virpesiais – spindi realiai, kaip Kūrėjas trokšte trokšta, kad mes spindėtume atsivėrimu Jam. Spindėjimas yra ne vien tiktai tai, ką mes jaučiame. Spindėjimas – tai yra ta mūsų būsena, kurios mes negalim pajaust, kada miegame. Pasąmonė įsijungia ir tuo pačiu tie patys virpesiai sklinda iš mūsų, kaip ir sąmonės lygiu pasireiškia darbais. Ir kuo mes ryškiau spindime savo tikraisiais virpesiais, kuriuos geriame iš Kūrėjo, tuo mes tampame tikresni tiek aplinkai, tiek sau. Tačiau tai nereiškia, kad aplinka mus geriau supras, nes aplinka, gyvendama iliuzijoj, mūsų spindėjimo baiminsis – baiminsis, kadangi aplinkoje nėra tokio ryškaus spindėjimo, kokį suteikia Kūrėjas. Aplinka, gyvendama iliuzijoj, spindi savo žemo energinio dažnio virpesius, kurie yra ir suprantami ir priimtini tai aplinkai. Todėl bet kokie virpesiai, kurie prasilenkia su tos aplinkos ir spinduliuojamais, ir priimamais virpesiais, pačią aplinką baugina, ir tuo pačiu iš baimės aplinka ginasi nuo tokių virpesių net nesuvokdama, kad tai yra virpesiai. Todėl jūs nenustebkite, kada patirsite be jokios priežasties jūsų atžvilgiu puolimą – nebus pasakyta jokio jūsų ištarto žodžio, bet jus užsipuls – ir žmonės negalės paaiškint, kodėl jie šitą daro. Tai yra virpesiai, kurie stimuliuoja patiems toje iliuzinėje aplinkoje gyvenantiems – mūsų dvasiniams broliams ir sesėms – reagavimą – reagavimą į tai, kas juos iš vidaus paveikia, kas kitu atveju galėtų sukelti jiems baimės pojūtį – piktas žodis, išsakytas iš jų paties aplinkos arba koks nors neteisingas paskleistas faktas, kas užgauna jų ambicijas ir tą savanaudiškąjį gyvulinį ego, o iš mūsų – sklindantys virpesiai, sukeldami panašų efektą, mums neištarus nė žodžio – jiems sukelia taip pat nesuvokiamas pasekmes.
Todėl kuo ryškiau mes atsiduosime Kūrėjo vedimui, tuo mums daugiau bus būtina Rojaus Trejybės Apvaizdos apsauga nuo tų pačių mūsų dvasios brolių ir sesių užsipuolimo ir netgi mėginimo pakenkti mums fizine prasme, intelektualia prasme. Todėl Gyvajame Kelyje mes negalime sustot, nes sustojimas mus išbalansuoja ir mes nebetenkame to gyvybingo ryšio su Kūrėju, todėl mes nebe tiek esame atsparūs bendradarbiaudami ir su Apvaizda – mes nebenorime su Apvaizda bendradarbiaut, atsiranda toks apipelėjimas – dvasine prasme apipelėjimas – ir tada mes tampame tarsi fizinis organizmas, praradęs imunitetą, kurį gali užpulti įvairūs virusai, įvairios ligos ir organizmas netenka to stabilumo, kokį turėjo prieš tų virusų puolimą, prieš tos ligos apsigyvenimą tame organizme. Tai ir dvasinis pastangų arba nutraukimas arba jų nenuoseklus dėjimas, taip pat pradeda išbalansuot dvasinę asmenybę. Ir dvasinė asmenybė – pati nejausdama, kaip jinai ritasi ir ima degraduot – vis sunkiau gali lipti iš tos duobės ir stotis, kad vėl galėtų bendraut ir bendradarbiaut tiek su Kūrėju, tiek ir su Apvaizda, ir tuo pačiu būt ryžtinga ir gaut Apvaizdos apsaugą. Todėl jums patiems svarbu turėt šitą apsaugą, kad jūs galėtumėt drąsiai eit bet kur – bet kur. Pasakymas – bet kur – reiškia nėra jokios sferos, kurioje jūs patirtumėte kokią nors sau žalą, bet jūs turite tada nuosekliai dėt pastangas visą laiką, giliau atverdami save Kūrėjui ir būdami ryžtingesni Gyvajame Kelyje. Sprendimai – jūsų. Amen.

Algimanto mokymas, urantų mokymosi sakyti savo pamokomąjį žodį dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilniuje, 2017 06 24

Tą, ką tu – (papildant Simo pasakytą mokymą, kad momentais jam kyla nepasitenkinimo, net pykčio akimirkos dėl tamsios aplinkos veiksmų – mano pastaba ) – sakai, yra labai svarbu, bet yra mažytis niuansas – pirma – svarbiausia palaikyt tą Komuniją nuolat – kad tas pyktis, nebūtų jau patiriamas, ir ne pykčio jau tose užuomazgose tu eitum prie jūros ir bendrautum su Kūrėju, bet kada vyksta nuolatinis bendravimas tu tarsi uždedi apsaugos skraistę, kad tas pyktis tavęs žemais virpesiais nepaveiktų iš vidaus, giliai net ir žiūrint tą reklamą, arba bendraujant su aplinka, kuri gyvena iliuzijos žemais virpesiais.
Ir taip pat yra labai svarbu tas ne tiktai pamąstymas, kad reikia štai su Kūrėju, čia, pabendraut, bet reikia ir laikytis Kūrėjo suteikiamų mokymų.
Jeigu mes matom, kad tas maistas mums netinka – kaip nešvarus –tai neužtenka pabendraut su Kūrėju ir toliau kimšt tą nešvarų maistą, į kūną, bet reikia tada laikytis to mokymo, ir atsisakyt to maisto. Jeigu negali iš karto, tai bent mažinant jo kiekį, nes priešingu atveju vis tiek tie teršalai – net ir bendraujant su Kūrėju, jeigu tu nesilaikai Jo mokymų – jie tave apnuodija, ir – juk net ir ta tamsi iliuzinė aplinka pateikia teisingą nuostatą – geriau ligų profilaktika, negu jų gydymas - tai profilaktika – nepapult iki tos ligos stadijos, nes ligą gydyt daug sunkiau negu nuo jos saugotis.
Tai tas pats yra ir su mūsų dvasiniu keliu – laikytis Kūrėjo mokymų yra daug lengviau negu paskiau, įkritus į duobę, iš tos duobės ropštis. Ir tada jau nebeužteks ne tiktai valandos po pajūrį vaikštant, bet nebebus ir energijos išeiti tai valandai į pajūrį – ką ten į pajūrį, iš namų nebus energijos išeit.
Todėl ir dvasiniame kelyje, yra labai svarbu klausyt, ką sako Kūrėjas, ir tų nuostatų laikytis. Nepalikt jų teoriniais teiginiais.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal