Algimanto pamokomasis žodis apie Gyvąjį Kelią, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2017 06 25

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Koks nuostabus yra Gyvasis Kelias. Jisai yra platus, bekraštis, bet tuo pačiu iš jo lengva labai išklyst. Jeigu tik nors kiek seklėja gyvoji Komunija su Kūrėju, apsitraukia apnašom dvasinė asmenybė viduje, tas Gyvasis Kelias gyvomis pastangomis ima vargint. Ir labai lengva pasiduot aplinkos vilionei ir ieškot paprastesnio takelio.
Kūrėjas sumanęs Gyvąjį Kelią, kad mes galėtume patirti – save – patys. Patirti, kokie mes esam iš tikrųjų gyvybingi, ir kaip mes galime Kūrėju gyventi. Dėl to, šitas sumanymas yra toks unikalus, kad mes būdami Gyvajame Kelyje – kuris neturi kraštų – juntame iš vidaus, kur yra ta teisinga kryptis, nes šitą kryptį suteikdamas Kūrėjas, mus stiprina savuoju asmeniu, ir tuo pačiu stiprina mus, kad mes būtume savimi, patirdami Kūrėjo gyvąjį, tikrąjį asmenį. Ne ritualinį, ne dogmatinį, kurį sukuria mirtingasis. Kadangi jis neturi atrasto viduje Kūrėjo, jam reikia kažkuo nustebint kitus aplinkinius savo dvasinius brolius ir seses, tada reikalingas išorinis ritualas. O kada atsivėrimu atrandi Kūrėją viduje, tai patyrimu tu liudiji jo tikrą, realų buvimą, kuris nesutelpa į ritualą. Jis būsena yra liudijamas – ir kiekvienas gali paliudyt savaip tą Kūrėją. Paliudyt, kaip jisai, atsivėręs, Jį patiria. Ir tai nėra ritualas, kuris apjungtų bendruomenę – kiekviena religinė bendruomenė turi savus ritualus, ir jų privalo laikytis – ir šitie ritualai apjungia bendruomenę. Tuo tarpu Gyvasis Kelias duoda platybes – tu kur nori suk, ritualo near – yra platybė Gyvojo Kelio. Bet kada tu junti vedimą iš vidaus, ir jam atsiduodi, tu niekada nenuklysi klaidinga kryptimi. Kūrėjas suteikia kryptį, kad tu gali patirt Jį patį – gyvų virpesių išraiška, ir pasireiškimu – kiek Jisai stiprina kiekvieną iš mūsų, iš vidaus, būti savimi. Būti Kūrėjo sūnumi ar dukra, neskaičiuojant savo metų, kuriuos taip mėgsta mirtingieji, besilaikantys ritualų, švęst gimtadienių išraiška, arba Naujų Metų šventėmis – ne žiūrėt į save, kuris vakar buvai suklydęs, kad šiandien tave dar graužatis nepaliktų, bet tiesiog dar stipriau atsivert Kūrėjui, ir per atsivėrimą patirti, koks esi tu – šviesus, koks esi tikras, tas Kūrėjo sūnus ar dukra. Tas yra mūsų asmens Kūrėjo sumanytas stiprinimas mūsų labui, kad mes nebijotume savęs, kad mes jaustume susižavėjimą savimi – kaip asmeniu – kad mes jaustume tą orumą, bet nebūtume išpuikę, dėl to, kad yra mūsų dvasinis asmuo – Kūrėjo sūnus arba dukra – bet būtume nuoširdūs. Ir tik nuoširdumu mes galime patirti ir kitą, kuris yra tikras, arba su kauke.
Virpesiai nuoširdžiam ir atsivėrusiam sūnui ir dukrai tampa patiriami ir iš kitų mūsų dvasios brolių ir sesių, kada jie sklinda, nes tikrasis aš – mūsų asmenybė – sumanyta tokia, kad mes galėtume patirti savo net ateities viziją – kokia ji bus artimoj ateitį, ar tolimoj perspektyvoj. Kūrėjas mums suteikia tai. Bet mūsų pastangos reikalingos dar gilesnės, kad galėtume patirti Kūrėjo aukštesnio energinio dažnio virpesius, kurių dėka mes ir galim atsiverti tiek, kad galėtume išvysti Minties Derintojo suteikiamą mūsų ateities viziją.
Ir man džiugu, kada aš (girdisi tylus Algimanto juokas) jau daug, sakykim, laiko vis stipriau juntu, kas po ko melsis, arba garbins – ir labai dažnai – sakykim, taip – apie aštuoniasdešimt procentų – pataikau. Štai aš net ir garbinimo metu žaidžiu tą žaidimą, ir mane domina tai, kiek ta asmenybė junta virpesiais, iš kurio štai dabar pasklis garbinimas? Tai kada mūsų yra nedaug, labai linksma tą žaidimą žaist dvasioje. Ir stiprėji tuo pasitikėjimu – ir Kūrėju, ir savimi. Bet tai nėra tas loterinis žaidimas, tai tiesiog yra tie virpesiai, kuriuos tu pajauti, kad jie jau kybo ore, kybo ore, jau jie ir tave kaip strėlė persmelkia – ir tai yra tas impulsas, kuris tau ir pasako, štai, pasiekė ta strėlė (Algimantas nusijuokia), ir prabyla tas balsas, kurio prieš akimirką ir tikėjausi, kad jis turėtų mane pasiekt.
Tai yra tas tikrasis aš, kurį sumanęs Kūrėjas, kad galėtų tas jo sūnus arba dukra matyt savo perspektyvą. Juk ne veltui yra sakoma – Kūrėjas žino viską nuo pabaigos – o tada, sujunkite kitą teiginį – mes gi esam Kūrėjo atvaizdas – tai jeigu Kūrėjas mato visą ateitį nuo pabaigos, tai negi mes negalim savo matyt, būdami jo atvaizdu? Tai pati logika reikalauja – taip, mes galim matyt, per Minties Derintojo mums parodomą projekciją, arba virpesių pojūtį.
Štai kodėl anksčiau aš jausdavau, bet aš nežinojau to – štai tokią atmosferą, sakykim, įtampos, slėgimo. Ir kada vyko tragiški įvykiai sausio dvyliktąją, tada atrodė, kad štai materialūs veiksmai sukelia tą emocinę, intelektualią įtampą – kaip pasielgė? argi šitaip galima? – ir tada tavo nuotaika krenta, tada jau tu žinai, kad dėl to ir yra ta įtampa, kad nuotaika kritusi. O dabar jau mes žinom – virpesiai pasklinda iš visų, o streso sąlygom jie ypač yra žemo energinio dažnio – tai ilgos bangos, ir kada sklinda iš kiekvieno, štai tada mes ir jaučiam tą įtampą virpesiais.
Skirtumas tarp tyro vandens ir teršalais užteršto juodo, purvino vandens – jūs matot akimis – tas pats vanduo, bet vieną nori gert, kitą nori išpilt. Tai štai – tai ir būsena, kurią jaučia tikrasis asmuo virpesiais, ir yra ta, kad sunki atmosfera – sunki atmosfera šiandien yra ir Lietuvoj, sunki atmosfera ir pasaulyje – sunki atmosfera. Štai tiek. Amen.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal