Algimanto pamokomasis žodis - Gyvasis Kelias nenumato kopijos - pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2017 07 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvasis Kelias nenumato kopijos. Jeigu mes manytume, kad yra dar kokia nors kopija, ir mes Gyvuoju Keliu dabar neisime, pasirinksime vėliau – kitą, dabar mes turėsime galimybę atsipalaiduot šitame pasaulyje – tai kopijos nėra. Nėra dėl to, kad Evoliucija yra viena – arba ryškus žingsnis aukštyn, pirmyn, arba degradavimas – žemyn, atgal. Ir visa tai patiria asmuo. Jis patiria savo būsena, patiria savo tiesiogine jungtimi su pačiu Kūrėju.
Ir kada jūs tariate savo garbinimo žodžius Kūrėjui, kokia milžiniška ta yra energinė išraiška – ir aukšto dažnio virpesiais, ir turiniu – kokie teiginiai išsakomi.
Ir iš tikrųjų, kada mes prisijungsime prie kitų urantų, jau palikusių šį pasaulį anksčiau už mus – koks kontrastas tarp likusios žmonijos, kuri bus taip pat žadinama – kokie iš mūsų sklinda Šviesos gyvi virpesiai. Ir kaip bus tiems sunku, kurie dabar deda pastangas siekdami savanaudiškų tikslų įgyvendinimo, nesvarbu kokioj vietoj. Ir jiems iš tikrųjų visą laiką paliekant šitą pasaulį, kada juos žadina – tai įsivaizduokit, jie susigūžę kaip, na, kaip baikštūs maži žvėreliai, atitraukti nuo savo motinos – jie nesuvokia, kas yra aplinka, kurioje atsiduria, nes nėra to, kuris rūpintųsi jais, tos motinos. Ir mes – kada būsim pažadinti – kada mes atsiversime po to, kada atradom Kūrėją savo viduje – savo Tėvą ir Motiną – tai mes ir jausime tą vedimą iš vidaus, ir dėl to ta Šviesa liesis iš mūsų kaip milžiniškas kontrastas, ir negalės aplinkiniai patikėt, kad mes esam iš to paties pasaulio, kaip ir tie, kurie susigūžę, bijantys. Ir tai mes pasiekėm būdami čia, šitame pasaulyje, pasiekėm atsivėrimu – ne kokių nors pratybų dėka, įtaigos, jogos sistemų taikymu, bet savo paties asmens atsivėrimu Kūrėjui – Šaltiniui ir Centrui. Ir juk tai ne pabaiga – dar Šviesa ryškės, ir dažniai kils vis aukščiau ir aukščiau visų energinių virpesių, ir mūsų – mūsų visų.
Jeigu mes pastangas dėsime nuolat, mes patirsime tą nuostabų pasitenkinimą, kad esame šitame pasaulyje visų Šviesos labui. Štai yra gyvenimo prasmė – visų Šviesos labui. Ir visa tai yra fiksuojama, visatoje, fiksuojama, kaip urantai gyvena gyvenimą visų Šviesos labui, kada septyni milijardai gyvena klaidžiojimuose.
Štai aš dabar buvau atsivertęs knygos puslapį atsitiktinai, tai ten pasirodo apie budizmą, apie Gautamą, Sidhartą Gautamą, tai jis sake – nevokit, nežudykit, būkit dori, neapgaudinėkit, bet jis neaiškino tos nirvanos, kaip dabar čia, sakykim, siekia tos būsenos budistai, ir ją supranta, kaip bet kokių troškimų – materialių troškimų – ištirpinimas, jų visiškai atsisakymas, ir atsidavimas tiktai aukštesniam kažkokiam siekiui visatoje.
Tai yra našlaičio požiūris – kaip tu gali siekt aukštesnio siekio, net ir labai moraliai gyvendamas, bet tu nežinai, į kurią pusę žiūrėt. Juk reikia iš pradžių atrast Tą, kuris veda, kad tu galėtum atsiduot Jo vedimui, ir būt užtikrintam, kad tai yra toji kryptis. O užtikrinimas ateina tiktai per atsivėrimą, kada tu jauti, kaip intakas įtekėjęs į vandenyną – kad štai priplūdo tas gyvasis vanduo – ir jisai tau suteikia tą išmintį, Šviesą, ir pasitenkinimą, kad tu priimi teisingą sprendimą ir kryptį.
Todėl Gyvasis Kelias, per visą amžinybę – mūsų nuolatinės pastangos – nuolatinės. Nėra taip, kad pirmadienį pastangų nebus, antradienį bus šiek tiek, trečiadienį – daugiau, ketvirtadienį – dar daugiau, penktadienį – jau atsipalaidavimas, šeštadienį – savaitgalis, sekmadienį – poilsis. Šitaip nebus. Dabar mes, kol esame šitame pradiniame pasaulyje, neturim to šalia esančio Dvasinio Mokytojo, kuris paaiškintų, mes turim tą vidinį Dvasinį Pagalbininką, bet jį mums reikia išgirst. O kada mes būsim patyrę prisikėlimą, mes turėsime dvasinių mokytojų, kurie šalia bus, ir bus matomi, ir bus organizuojami užsiėmimai – tai universiteto studijos – ir tie užsiėmimai numatyti tam, kad mes pažintume daugiau kūriniją, patirtume stipriau Kūrėją. Juk įsivaizduokit, mokymosi tikslas – tai yra kad išmoktum, o šitam pasaulyje, koks yra mokymosi tikslas? Ne kad išmoktum – kad pirmas būtum, kad gerą atlyginimą gautum, kad tau pasakytų – štai kaip tu gerai gyveni – bet mokantis tam, kad išmoktum, tai turi būt tokie ir mokytojai, kurie aiškintų, kad į mokyklą ateina vaikai, kad išmoktų, o ne kad siektų tam tikrų interesų patenkinimo. Jie gi dar net nežino, kokie tie gali būt interesai, jie keičiasi – ir labai dažnai aš girdžiu, ir skaitau, kaip abiturientai paskutinėj klasėj dar nežino, kur jie norėtų studijuot ir kuo jie norėtų dirbt. Todėl kad nėra, nėra to mokytojo, kuris jiems atskleistų gyvenimo prasmę, studijų, mokymosi prasmę. Eina į mokyklą ne tam, kad mokytųsi, bet tam kad laiką praleistų, ir dar trukdytų kitiems – ir tai masiškai. Tai yra visiškai ne ta mokymosi funkcija. Tai po prisikėlimo mes turėsime tą iš tikrųjų ir mokytoją, ir aplinką mokytis, kad išmoktume. Priešingu atveju kam tada tas mokymasis?
Štai dėl to aš ir džiaugiuosi, kad toks milžiniškas yra Šviesos kontrastas, sklindantis iš urantų dvasinių asmenybių, kad jie garbina Kūrėją, palyginus su tais milijardais, kurie lanko bažnyčią, cerkvę, mečetę, kokią nors pagodą, bet kokius kitus maldos namus – tai nėra atradę savo Tėvo ir Motinos – Kūrėjo – mirtingieji ir jų vedliai, todėl jie ir yra tik buksuojantys vietoje, o iš tikrųjų degraduojantys – todėl ir yra tas milžiniškas kontrastas, kad mes siekiame vis ryškesnės Šviesos, kad patirtume ją, patirtume savo viduje, niekur nevažiuojant, atsivėrimu, ir tada mes galėtume pasireikšt savo gyvenimu prasmingai visų Šviesos labui. Šitai ir yra Kūrėjo Evoliucijos Sumanymas – Planas – ir Jis šitaip įgyvendina jį tiktai savųjų vaikų dėka – po vieną, po vieną, po vieną, vis stipriau, stipriau nušvintant, ir vis daugiau įnešant asmeninį indėlį visų Šviesos labui laisva valia meilės motyvu, ir tuo pačiu prisidedant prie Kūrėjo gerovės kaip visumos gerovės. Juk jeigu jūs paimsit korį, kada bitė neša medų, užlipdo akutę, tai korys pilnai užlipdytas, jis suteikia tą produktą, kuriuo mėgaujasi mirtingasis, bet užlipdyt tai reikia akutę, mažytę akutę ir be mažytės akutės nėra to medaus. Kiekviena akutė yra savo suteiktas indėlis. Štai mes ir lipdom tą korio akutę – kiekvienas – o kada jau matai visą korį – dėl ko, pavyzdžiui, jau mes čia esam kolektyvinėje dvasinėje gyvojoje komunijoje nebe vienas, bet kaip atskira urantų – ir išskirtų ir iškeltų šitame pasaulyje – mirtingųjų grupė – tai jau ir yra tas pripildytas mūsų individualių asmeninių pastangų korys. Jis jau nebe vieną akutę turi užpildytą, bet kiekvieno po vieną akutę, ir išeina visas korys, dėl to ir yra toji galia, kuri suteikia iš tikrųjų kryptingumą ir iš mūsų sklindantiems virpesiams, kada mes atsiduodam Kūrėjo krypčiai, ir tuo pačiu mes įgyjame stipresnį patyrimą, kad jau mes patys savo įžvalga matom, kuria kryptimi reikia žvelgt, ir kitam galim tą atskleist, jeigu jis nuoširdžiai šito nori. Ir šitas noras iš tikrųjų yra – šitas noras iš tikrųjų yra iš Kūrėjo suteiktas, bet kiekvieno pastangų dėka mes jį juntame arba stipriau, arba silpniau. Kūrėjas leidžia save patirt pagal kiekvieno poreikį, todėl mes patiriam Kūrėją priklausomai nuo mūsų tapatybės tos akimirkos atsivėrimo gelmės.
Aplinkybės gali būt palankios, o gal priešingai – apsunkinančios, bet vis tiek mums nėra jokio pasiteisinimo, kad man buvo sunku ir dėl to neatsiveriu. Evoliucija nenumato sentiment – yra veiksmas, yra pasekmė. Mes turime veiksmus ir pasekmes. Todėl ir einame Gyvuoju Keliu ne taip jau, sakykim, drąsiai, ryžtingai, ir kryptingai, bet zigzaguodami – ir į kairę, ir į dešinę, ir žemyn, bet tuo pačiu mes ir patiriam, kad galėtume savo veiksmus pakoreguot, nes pasekmės mums leidžia patirt, kad štai sprendimai buvo padaryti ne tokie, nes pasekmės yra skausmingos, todėl turėtų būt kitokie sprendimai daromi, kad išvengt tų skausmingų pasekmių. Ir mes patys – niekas už mus šito nepadarys – esam vieninteliai, kurie galime priimti sprendimus ir juos įgyvendint.
Todėl džiugu man, kada yra mažyliai mūsų Šventovėj – ir vakar net du lopšyje atnešti – vienai – trys mėnesiai, kitai – šešios savaitės – tai jeigu dės pastangas su tokiais mažyliais, kaip Vytautai dėjo pastangas, ir deda pastangas, su savo vaikais, bus tada dar ryškesnė ir stipresnė Šviesa, kad po pažadinimo dar stipriau urantai patirs kontrastą su tais, kurie ateina iš šito pasaulio. Dėl to mes ir būsime apjungti ir toliau – kaip toji grupė, pradėjusi Naują Visatos Amžių – kad mes neišsibarstytume, o vienas kitą stiprindami vis tIek dažnai veiksime bendrų pastangų dėka.
Todėl prisikėlimas yra kaip medus. Saldus ir tikras. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal