Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 07 01

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvajame Kelyje sunkiausia yra pirmiesiems, kadangi nematoma mums takoskyra, kur turėtume tame tankiame miške sukti – kokia kryptim pasukti, nes niekas prieš tai nėjo Gyvuoju Keliu, niekas negali mums padėti iš išorės, todėl viskas atsiremia tik į mūsų pačių vidinį gyvąjį ryšį su Kūrėju. O jeigu mes susilpninam savo atsidavimą Kūrėjui – smunka įtikėjimo pasireiškimas mūsų viduje virpesiais, tada mes mažiau juntame ir patį Kūrėjo mums suteikiamą vedimą, tada Gyvasis Kelias nebeatrodo toks patrauklus ir tikras, nes šalutiniai interesai ima ir užvaldo gyvulinį protą, nes dvasinis protas neturi stipraus daigo, kad jis būtų sudaigintas – jo šaknys nesiremia į tą gerą dirvą – dirva nebuvo parengta.
Ir mes, kada dabar skaitome Jėzaus mokymus, kada mes skaitome net ir Naująjį Testamentą, mes matome, kiek yra interpretacijų sėjiko parabolės atžvilgiu, kaip kiekvienas supranta, kaip tos sėklos pakliūna į gerą dirvą, ar ji visiškai neparengta, ar į atvirą vietą, kad paukštis paima iškart ir sulesa, ir nebėra to grūdo, kuris galėtų duoti tą derlių. Būtų lengva, jeigu prieš mus būtų ėję kiti Gyvuoju Keliu, ne ritualo atlikimo keliais, bet Gyvuoju Keliu, kur būtų atradę savyje Kūrėją ir mus būtų mokę nuo pat mažumės atrasti Kūrėją. Ir jeigu mes būtume tą patyrę, jeigu mokykloje būtų tokie mokytojai, kad visi vaikai prieš pamokas pagarbintų Kūrėją visoje mokykloje, kokia būtų mums palengvinimo Gyvajame Kelyje patirtis. Dabar gi mes esame, tiesiogine prasme kitų akimis žiūrint, kaip tie raupsuotieji, kurių šalinasi, šalinasi, kadangi tokių teiginių nenori girdėt.
Tiesos nenori žmogus išgirsti net ir apie po šito pasaulio laukiantį gyvenimą – po prisikėlimo. Aš skambinau vakar į Utenos kepyklą ir klausiu technologės, sakau – tai ar jūs mėginot savo duoną, forminę, atpjaut ir užtept sviestu, pamėginkit – sakau – tą padaryt nepavyks, nes riekė subyra – sakau – tai gerai, kad mano dar yra šuo, tai jis viską surenka, bet kaip man pavalgyt? – sakau – ką jūs ten pridedat? – yra vienintelė duona dabar visoj Lietuvoj, bent kiek čia, Vilniuje aš ragavęs, turiu minty forminę, baltą duoną, be jokių priedų, tikras kepalas, atsipjauni, tikra duona, standi – tai yra Radviliškio kepyklos. Tai ji sako – čia gal jums tik taip pavyko, pasitaikė – sakau – aš jau daugybę metų šitą duoną pirkdavau – Radviliškio septyni šimtai gramų, o jūsų penki šimtai gramų – anksčiau jūsų buvo tokia riebalais tepanti, aliejumi, dabar ji tapo sausa, kaip ir Radviliškio duona, bet tapo tokia, kaip kempinė – paspaudi ir oras išeina ir paskui vėl atsistato, bet – sakau – ką jūs ten pridedat? ko neparašot? – sakau – jums gi reikės už tai atsiskaityt Kūrėjui po prisikėlimo, kaip jūs ėjot prieš Kūrėjo valią – sakau – jūs dedat visokius ten skonio stipriklius, puriklius – sako – mes į šitą duoną nededam – sakau – tai, o kam į kitą dedat? – tai, kad žmonės prašo, labai patinka – sakau – jūs, ką neskaitot, neklausot, nematot, kad sako čia nuodas yra, negalima dėt, o jūs sakot, kad žmonės prašo ir patinka jiems nuodas – taigi narkomanas irgi prašo narkotikų. Taip štai pasišnekėjom mes, bet iš tikrųjų tai ir bus po prisikėlimo pareikalauta iš kiekvieno ataskaitos – kaip jūs šitą gyvenimą patys vertinat šitame pasaulyje – pradiniame – kada jūs spyriojatės eit Gyvuoju Keliu, kada jūs apgaudinėjate kitus, kada jūs vat farširuojate ten visais chemikalais bet kokias mišraines, ten duoną, pyragus ir panašiai, ir panašiai – tai Kūrėjo nenumatyta tokiom priemonėm daryt tą visą nusikalstamą veiką. Įsivaizduokit, kaip gi verslininkai staiga ima ir susitaria, kad visiem aplinkui moka minimumą, kas čia organizuoja tą? – niekas neorganizuoja, niekas – gyvulinis protas pats organizuojasi. Gobšumas, kada nepažabojamas, o gyvulinis protas negali pažabot savojo gobšumo, tada jis ir duoda pinigų tiek, kiek jam reikalauja įstatymas – minimaliai, o dar jis toks gobšas, kad sako – tu visų valandų nedirbi, tai aš tau dar nemokėsiu to minimalaus. Ir jam visiškai nesvarbu, kad tas žmogus, turėdamas savo gyvenimą, savo orumą, savo šeimą, negali oriai gyvent, negali išmaitint šeimos dirbdamas kasdien – jo tai nedomina. Tai už tokį pseudoverslą, kuris yra nusikaltimas, o ne verslas, nusikalstama veika – tai yra vagystė – tu nesumoki visų pinigų, kurie priklauso tam taip dirbančiam, nesumoki, kadangi tau įstatymas leidžia minimaliai mokėt. Štai Kūrėjas ir pateiks tą sąskaitą, pateiks po prisikėlimo, niekur nepaliks. Visa šita aplinka engianti, smaugianti paprastą žmogų, jinai turės atsiskaityt, atsiskaityt taip, kaip neatsiskaito čia, nes čia galima apgaut kitą – po prisikėlimo tu negali apgaut nieko, nes viskas yra atskleidžiama virpesiais – virpesiais – jų dažniu. Ir koks iš tavęs sklinda dažnis, tokį ir jaučia. Taip ir mes dabar tiktai girdim pirmuosius daigus, kad yra virpesiai – ir tie virpesiai visur yra – visur – ore, bet kokiuose balduose, mūsų viduje – viskas yra vien iš energinių virpesių, bet koks drabužis – tai energiniai virpesiai – kraujo sandara – tai virpesiai. Energija – ji pažeista, tada atsiranda tame organizme sutrikimas. Jau dabar medicinoj naudoja netgi įvairiose, sakykim, operacijose ne vien tiktai tą, įsikišimą, kad darytų pjūvį, bet be pjūvio – yra technologija, gali atlikt operaciją, įleisdami atitinkamus zondus, tas priemones. Bet tai yra kryptis – kryptis, kad ateityje, kada bus atradę daktarai Kūrėją savo viduje – jiem nereikės ir tų materialių priemonių – jie savo energija, nukreipta tiesiai į tą organą jį gydys. Ir tai bus veiksmingiausia suteikta pagalba kenčiančiam, nes nereikalinga jokia bus chirurginė intervencija. Bet tai turi būt toks daktaras, atradęs savo viduje Kūrėją, įsisavinęs Jo energiją, išmokęs ją manipuliuot taip, kad jis galėtų panaudot visumos Šviesos labui, ir tuo pačiu jis bus kaip ir dvasinis mokytojas, aiškindamas ir tam ligoniui, kaip jis gali šitą pats savo organizmo atžvilgiu mėgint daryt.
Štai mums pirmiesiems nėra į ką pasižiūrėt, reiškia, mums yra sunkiausia, todėl ir mūsų yra mažiausia. Ir Gyvajame Kelyje reikalingos pastangos – pastangos, o ne ritualo atlikimas išorėje, todėl šitame Kelyje bus labai nedaug. Ir labai nedaug bus tų, kurie pasirinks Gyvąjį Kelią net po prisikėlimo, nes jiems bus per sunku – net jau einant sielos tapatybe – per sunku protui dėt pastangas, kada jie neišmokę šitame pradiniame pasaulyje dėt pastangas. Žiūrėkit, va tie mažyliai vaikai, kurie lanko šventovę, kaip jie skiriasi nuo tų vaikų, kurie nelanko šventovės. Tai lankantiems šventovę bus lengva augant įsisavint energiją ir ją nukreipt kitiems – jie mokės gydyt – to, ko nemoka dabartiniai gydytojai, pasikliaudami vien tiktai materija – o jie gydys virpesiais, ir veiksmingai gydys, ne šiaip sau.
Gyvasis Kelias šiaip yra toji terpė, kurioje mes pažįstame Kūrėją, patiriam Jį vis giliau, tyrinėjam kūriniją – ją suprantame vis giliau ir bendradarbiaujame su Apvaizda, su Rojaus Trejybe ir Visumine Dievybe AŠ ESU taip, kaip mus veda iš vidaus Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Kuo mes daugiau atsiversime, tuo mes labiau atsiduosime tam vedimui iš vidaus, ir tada mums nekils klausimų – ką mums reikia daryt tiek dabartinėj aplinkoj, tiek savo asmeniniame gyvenime. Kūrėjas viską mums yra suplanavęs. Tiktai turime atsivėrimu tą planą drauge su Kūrėju įgyvendint visų labui, o tuo pačiu ir kiekvieno iš mūsų, net ir to, kuris tą planą įgyvendina, labui. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal