23. Algimanto du mokymai – vienas apie PARIBIO KONFLIKTĄ pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, kitas - tuoj po jų, urantų dvasinių mokymų pateikimo dalyje, 2016.08.21

Algimantas:

MIRTINGASIS TURI MILŽINIŠKĄ IR GILŲ PARIBIO KONFLIKTĄ. Kada jis nėra atsidavęs tam vedimui, kurį suteikia Rojaus Trejybė AŠ-ESU iš vidaus, jam kyla daugybė abejonių, ar tas veiksmas vertas atlikimo, ar tai būtų prieš Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią, ar priešingai – atitiktų Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią? Ir tokie abejojimai, aišku, čiulpia, sekina energiją, kita vertus, kelia nepasitikėjimą – nepasitikėjimą tiek Kūrėju, tiek savimi, ir dėl to mes galime padaryt klaidingų sprendimų ir tuo pačiu juos įgyvendint. Tada ir pasekmės nėra tokios, kokių tikėjosi tas mirtingasis, bet jis neturėdamas kosminės įžvalgos – nenumatė tolimų pasekmių. Todėl Gyvasis Kelias numato vis gilesnį atsivėrimą, kad iš tikrųjų pasąmonė skaidrėtų nuo teršalų, nes TERŠALUS APVALO, TIESIOG, GALINGESNĖ ENERGIJA – AUKŠTESNIO DAŽNIO VIRPESIAI, KURIUOS MES GERIAM GYVĄJA KOMUNIJA – ATSIVĖRIMU - IŠ KŪRĖJO. JIE UŽIMA TŲ TERŠALŲ – ŽEMO ENERGINIO DAŽNIO VIRPESIŲ - VIETĄ PASĄMONĖJE. Mes pasąmonės negalim kontroliuot, bet mes ją galim apvalyt per gyvą atsivėrimą Kūrėjui. Ir tada, turėdami šviesesnę, o tuo pačiu ir tikresnę mūsų sąmonę, MES GALIME LABIAU ATSIVERT KŪRĖJUI, NES PARIBIO KONFLIKTAS IMA SILPT. Jisai nebe tiek mus baugina, mažiau kyla abejonių, NES VISA TAI BUVO PADARYTA KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – tiek apvalant mus – visą pasąmonę, kurios mes nekontroliuojam, tiek pripildant mūsų sąmonę Šviesa.

Štai dabar mes gyvojoje komunijoje jau įjungiam tą, ko mirtingasis net nežinojo, kad egzistuoja – VIRŠSĄMONĘ. Jinai yra suteikta žmogui, mirtingajam, kol jis yra šituo pavidalu – gyvajam ryšiui su Kūrėju. PASĄMONĖ – TAI yra visa ta mūsų informacijos, sukauptos sąmoningai ir nesąmoningai, tiek per kartų kartas, tiek mūsų pačių patyrimais – VISAS ARUODAS – SAUGYKLA, BET JI NESUSISTEMINTA. Ji yra pilna ne tiktai teršalų, bet ir chaoso, sujaukta.

Būtent dėl to žmonės patiria depresiją, patiria šizofreniją. Čia yra pasąmonės gaivalas, kuris pasiekia sąmonės lygį, ir to gaivalo žmogus nebepajėgus kontroliuot net sąmonės lygiu, kada jis prasiveržia žemo energinio dažnio virpesiais į sąmonės lygį ir apvaldo ją. Štai kodėl, kad mes nedarytume klaidingų sprendimų, kad jie būtų kuo mažiau klaidingi, VIENINTELIS YRA APSISAUGOJIMAS – TIKTAI GERTI KŪRĖJO IŠMINTĮ, JO ŠVIESĄ, JO TIESĄ, TEISINGUMĄ, JO ĮŽVALGĄ, KURI JAU YRA SUTEIKTA MŪSŲ DVASINEI ASMENYBEI. Bet mirtingojo gyvulinis protas, kuris visą laiką buvo kreipiamas tiktai į vieną pusę – kas naudinga jam, asmeniškai jam, todėl nuo pat laukinio, kada jis siekė dar išsilaisvint iš priklausomybės nuo taip greit senkančių maisto atsargų, kada jis siekė pajungt kitas gentis – jas naikindamas, imdamas į nelaisvę, visa tai yra siekimas naudos sau, o visumai nėra tos naudos, yra žala. Aišku, visumai yra nauda, jeigu ta arši laukinio kova apvalo palikuonis nuo išsigimusių – menkesnio biologinio palikimo. Bet kada nėra dvasinio pamato, kada nėra dvasinio ugdymo, tada charakteris kreipia visus sprendimus tiktai savo asmeniniam, dar su tam tikra išlyga šeimos biologine prasme labui, jeigu toje šeimoje vyrauja šiokia tokia santarvė, supratimas, pagarba. Bet dabar jau ir šeimos nebeturi tos santarvės nei motyvų, nei patyrimo, todėl net ir šeimoj nebėra to, kad siektų visi gerbūvio, apskritai, šeimai. Štai dėl to tos naikinančios, savanaudiškos pasekmės be įžvalgos ir be atramos į dvasinį pamatą yra žudančios – žudančios ir šeimą, ir individą, ir tuo pačiu visuomenę, žmoniją, ir turi poveikio ir visai kūrinijai, NES PRISTABDOMAS KŪRĖJO SUMANYMAS – EVOLIUCIJOS ĮGYVENDINIMAS.

Štai kodėl mes esame Gyvajame Kelyje. Šitie Šaltiniai – Kristaus – Kalbu Jums Vėl – Urantijos Knyga – jie yra labai svarbūs, BET JIE NEATSTOJA JŪSŲ ASMENINIO GYVENIMO, ASMENINĖS GYVOSIOS KOMUNIJOS SU KŪRĖJU. Jie negali pakeisti jūsų sprendimų, jie negali ištirpint jūsų baimės – VISA TAI ATLIEKA KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU, PER JŪSŲ GYVĄ KOMUNIJĄ – GARBINANT, ATSIVERIANT JAM IR TUO PAČIU VEIKIANT DRAUGE SU JUO KASDIENOJE – KASDIENOJE – NE SAVAITGALIAIS PO ŠVENTOVĖS GYVŲJŲ PAMALDŲ, BET IR PIRMADIENĮ, IR ANTRADIENĮ, IR TREČIADIENĮ, IR KETVIRTADIENĮ, IR PENKTADIENĮ, IR ŠEŠTADIENĮ, IR SEKMADIENĮ – IR NUO RYTO ŠEŠIŲ AR PENKIŲ, PRIKLAUSOMAI, KADA JŪS PABUNDAT – IKI NAKTIES, KADA JŪS EINAT MIEGOT – IR NAKTĮ, KADA MIEGAT. IR JEIGU PAŽADINO JUS KAŽKOKS GARSAS MIEGANT, PIRMOJI MINTIS TURI BŪT – AŠ GARBINU IR ŠLOVINU TAVE MYLIMAS TĖVE, AMŽINASIS SŪNAU, BEGALINE DVASIA, AŠ ESU. Jūs galite save analizuot, ar iš karto ateina tokia mintis jums pabudus nuo pat ryto, arba naktį, ar ji ateina po kažkurio laiko, kiek įsiterpia tas intervalas tarp tos PIRMOSIOS PAGARBINIMO MINTIES, išreikštos Kūrėjui, ir jūsų PABUDIMO. Ir matysit, kad tas intervalas ims TRUMPĖT, TRUMPĖT, TRUMPĖT.

Bus įvairių TO PARIBIO KONFLIKTO pasireiškimo akimirkų, kada jūs patirsite ir įtikėjimo seklumas, tada intervalas vėl, tarp tos pirmosios garbinimo Kūrėjo minties atsibudus, PAILGĖS. Bet toks yra evoliucinis Kūrėjo Kelias mums mirtingiesiems, pradiniame etape, kada pasąmonė yra tiek šimtmečių teršta, kada mes neturėjom dvasinio ugdymo iki Urantijos Knygos pasirodymo – 1955 metais. Iš esmės, žmonija neturėjo šios, pačios ryškiausios Šviesos supratimo – kas yra evoliucija, kas yra kūrinija, kas yra mirtingasis, žmogus, KAS YRA JĖZUS? Dabar mes turim – TURIM ŠITŲ ŠALTINIŲ DĖKA. Bet mes dabar TURIM PATYRIMĄ ŠVENTOVĖJE – GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, kad esam tokie pat, kaip KRISTUS – KŪRĖJO SŪNŪS IR DUKROS.

ŠIANDIEN – DVIDEŠIMT PIRMOJI RUGPJŪČIO – JĖZAUS GIMIMO DIENA ŠITAME PASAULYJE, KURIS ATĖJO ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SIŲSTAS, TIKSLIAU – ROJAUS TREJYBĖS SIŲSTAS – SIŲSTAS, KAD PASKLEISTŲ SAVĄJĄ ŠVIESĄ MIRTINGAJAM, SUKAUPĘS PRIEŠ TAI MIRTINGOJO PATYRIMĄ ŠITAME PASAULYJE – GAVĘS TĄ VISUMINĘ VALDŽIĄ, SAVAJAI SUTVERTAI VIETINEI VISATAI IR JA TAIP PAT PASIDALINĘS SU SAVO PARTNERE – DUKRA KŪRĖJA – NEBADONIJA. ŠTAI TIE DU KŪRĖJAI – VIETINĖS VISATOS KŪRĖJAI – JIE PASKLEIDŽIA SAVĄJĄ ENERGIJĄ, SAVUOSIUS VIRPESIUS, KAD MES JUOS TAIP PAT PATIRTUMĖM, KAIP PATIRIAM MINTIES DAERINTOJO PERTEIKIAMUS – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU DALELĖS – perteikiamus virpesius, kad mes būtume kuo mažiau tame PARIBIO KONFLIKTE, kad viršų ne tiktai pradėtų imt DIEVIŠKASIS, jau suteiktas asmenybės DVASINIS PROTAS, bet kad jis ĮSIVIEŠPATAUTŲ MŪSŲ VIDUJE – ĮSIVIEŠPATAUTŲ, KAD TA, PAŽADINUS, PIRMOJI MINTIS BŪTŲ IŠKART SU PIRMUOJU PABUDIMO IMPULSU, KAD TOJI MINTIS BŪTŲ VISĄ LAIKĄ DIENOS METU, KAD TOJI VIRPESIŲ GAMA BŪTŲ IR PASKUTINĘ AKIMIRKĄ, PRIEŠ NUGRIMZDANT Į POILSIO MIEGĄ NAKČIAI, O TUO PAČIU IR IŠKELIAUJANT IŠ ŠITO PASAULIO, KAD BŪTŲ TA TIKROJI MINTIS – ŠTAI AŠ DABAR UŽMIEGU, KADA MANO SĄMONĖ BUS ATJUNGTA, AŠ BŪSIU PAŽADINTAS JAU KITU PAVIDALU – SIELOS TAPATYBĖS PAVIDALU – AŠ NIEKUR NEIŠNYKSTU, AŠ GAUNU NAUJĄ MISIJĄ KITAME PASAULYJE, KITOJE PLANETOJE – KITĄ FORMĄ GAUNU – PAVIDALĄ, BET AŠ ESU TAS PATS, KURIS PATYRIAU DAUGYBĘ AKIMIRKŲ ŠITAME PASAULYJE IR ATRADAU KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU DAR IKI PRISIKĖLIMO, DAR IKI PAŽADINIMO ATRADAU SAVO VIDUJE, NES MANE ŽADINO TA GYVOJI KŪRĖJO DVASIA – MINTIES DERINTOJAS – BELDĖ KRISTAUS TIESOS DVASIA, KAD ATVERČIAU SAVO VIDŲ – ŠVENTOJI DVASIA KUŽDĖJO VISĄ LAIKĄ – SEPTYNIOS PAGALBINĖS PROTO DVASIOS VEIKĖ IŠ VIDAUS IR APVAIZDA DĖLIOJO ĮVAIRIAS APLINKYBES IR SANKRYŽAS, kad priimant sprendimą vis tiktai NUSVERTŲ SPRENDIMAI VISUMOS LABUI, kurių net ir nesuvokei juos priimdamas tą akimirką, kada juos priimdavai. Štai kodėl mes esam Gyvajame Kelyje – kad BŪTUME IŠMINTINGI, SEMDAMIESI IŠMINTIES IŠ KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU - IR GYVENTUME KAIP VEDA KŪRĖJAS KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ, PER VISĄ AMŽINYBĘ, nes visą – visą - amžinybę mes TURĖSIM LAISVĄ VALIĄ ir galėsim ta laisva valia priimt sprendimus ir prieštaraujančius Kūrėjo valiai. Todėl kuo labiau UŽGRŪDINSIT SAVO CHARAKTERĮ šitame pirminiame etape, dar būdami materialia išraiška, bet iš tikrųjų būdami DVASINĖS ASMENYBĖS, tuo stipresnis jūsų bus charakteris ir po prisikėlimo, IR PER VISĄ AMŽINYBĘ. Lygiai tas pats kaip maži vaikai čia, šitame pasaulyje, JEIGU JIE UGDOMI ŠVIESOS, MEILĖS, TIESOS, TEISINGUMO, GAILESTINGUMO, GĖRIO, GROŽIO APLINKOJE – JŲ CHARAKTERIS NEIŠKRYPSTA. JIE UŽAUGA TVIRTI, TIESŪS, IR JIE GYVENA TIKROVE. Jie neturi jokių korupcinių šešėlių, neturi iškrypimo, kad galėtų sakyt vieną, daryt kitą, o galvot trečia. Jų viduje yra TIKROVĖS ŠALTINIO IR CENTRO VIRPESIAI, kuriuos jis atranda dar BŪDAMAS VAIKAS.

Ir man labai smagu, kada Šventovėje yra MAŽI MŪSŲ DVASIOS BROLIAI IR SESĖS, ir jau nuo savaitės amžiaus, o kita vertus, net ir įsčiose jie buvo jau su SAVO TĖVU IR MOTINA – KŪRINIJOS VISU ŠALTINIU IR CENTRU. Tai štai, JIE SUTEIKS TĄ GYVASTĮ, tiek biologine prasme savo palikuonims, kurie būtų daug imlesni Dvasinei Šviesai, tiek ir savo intelektualia išmintimi, skleisdami idėjas, kad jos būtų atskleidžiamos kaip IDEALAI. Idėjų daug, bet jos niekam tikusios, idealų nėra, nes niekas tais sentimentais jau nebeužsiiminėja. Romantika seniai pašalinta iš aplinkos – viskas yra per naudą sau.

TAIGI MANO MYLIMIEJI, BŪKITE ATSIVĖRĘ KŪRĖJUI SAVO VIDUMI – PATIRKITE TĄ VEDIMĄ IŠ VIDAUS IR BŪKITE RYŽTINGI, GYVENDAMI GYVENIMĄ SU PASIMĖGAVIMU, TAIP, KAIP VEDA JUS IŠ VIDAUS KŪRĖJAS. Amen. Hola! – ir tau šitas žodis skirtas, nes su tavim negaliu susitvarkyt! Per daug gyvulinis protas viešpatauja, bet ką padarysi, Dieviškojo ji neturi (šiose pamaldose kartu dalyvavo ir Algimanto mielas ir kantrus šuo, vardu Hola).

Po gyvųjų pamaldų:

Kada mes kalbam apie Kūrėją, esantį mūsų kiekvieno viduje, tai aš jus ir akinu, kad jūs atvertumėte save – jūs išgirstumėte tą žodį, nereikėtų, kad Algimantas išgirstų, bet, kad jūs išgirstumėt PATYS atsivėrimu – nuoširdžiu atsivėrimu, ir tada jūs nesakysite, kad Algimantas – ŠVIESULYS, nes ŠVIESULIAI būsim visi; tada jūs nesakysite maldoje – kad būtų gerai, kad vaikai mokykloje sunkią akimirką kreiptųsi į Kūrėją – kad NUOLAT KREIPTŲSI Į KŪRĖJĄ. Nereikia išskirt sunkios akimirkos iš kitų akimirkų, kad tik ir laukt – na, kada bus ta sunki akimirka, na, tada jau kreipsiuosi, o dabar turiu darbų, turiu džiaugsmų, tai ko čia man to Kūrėjo reikia? Kam? – aš dabar užsiėmęs savo džiaugsmais.

Tai štai, tai ir yra ta asmenybė bundanti, kuri yra dieviška. Žinokit, asmenybės Šaltinis ir Centras yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Viskas, kaip ir Dalia garbindama sakė, kad tas, kas yra Tobulumo Šaltinis, Jis negali padovanot nieko, kas būtų netobula. Reiškia, ir asmenybė yra TOBULA – bet potencialu, o aktualu mes ją turim atskleist, kokia tapatybė yra kiekvieną akimirką. Šiandien jinai yra vienokia, rytoj gali būt pati ryškiausia, po kelių dienų seklėja ryšys, ji apsiblausia. Ta tapatybė nukrenta į žemesnį lygį negu buvo prieš tai.

Tai štai, kiekvienas mes turim tą GARANTIJĄ savo viduje – kiek įdėsim pastangų, tiek mes turėsim to vidinio pojūčio ir būsenos. Ta būsena yra kiekvienam prieinama, nuo pastangų priklauso gyvenimas, nuo gyvenimo priklauso aplinkybės, kokias jums modeliuoja. Aplinkybes jūs modeliuojat praktiškai savo BŪSENA, tiktai Apvaizda jums suteikia sankryžas, kad jūs priiminėtumėt sprendimus - vienokius ar kitokius - o pačias aplinkybes jūs modeliuojat savo, na, pirmiausia, mintimi, paskiau būsena, ir jums yra tada tie išmėginimai – tie iššūkiai, kuriuos jūs turite įsisavint. ĮSISAVINAT – viskas, tas iššūkis dingsta, bet naujas atsiranda. Ir vėl kelia nepasitikėjimą tą - na, NEPATIRTA akimirką – baugoka žengt tenai – na, kas ten jau gali būt – aną vat akimirką, tai jau, aišku, nebuvo ko ten jau bijot, nors tada irgi buvo nerimas ir nepasitikėjimas. Bet čia ūgtelėjo dvasinis stuburas, tuo pačiu ūgtelėjo ir tas iššūkis, nes jisai turi būt visą laiką atitinkantis jūsų dvasinį stuburą, dvasinius pečius. Tai negali būt tvirtam vaiko iššūkis. Vaikui yra vaikiškas iššūkis.

Todėl per visą amžinybę mes turėsime ir protą sukt, kaip įgyvendint, kad surast sprendimą, ir dvasią atvert – asmenybę - kad būtų didesnis pasitikėjimas, ir nebūtų to neryžtingumo, ir tuo pačiu, kad būtų ALKIS – vat noriu aš šito iššūkio, noriu šito patyrimo – dar nepatyriau, bet aš žinau, kad viskas bus gerai, net jeigu man reikia dabar skrist į kitą kūrinijos kraštą, ir užtruks skrydis ten gal metus laiko, neriant daugiau negu šviesos greičiu - nebus kada dairytis ten, žinai, į tą grožybę kūrinijoj, o ten dar laukia tas iššūkis, kurį reikės spręst, ir tam duota nei daug, nei mažai, tiktai gal kokie, na, tūkstantis metų, ar du tūkstančiai metų. Tik spėk apsisukt per tuos du tūkstančius metų, o paskui visas kelias atgal. Tai visa tai turi teikt PASITENKINIMĄ, turi teikt tą dvasinę, kupiną troškimų EVOLIUCIJA, kokia vyksta tavo viduje, kaip tu pasireiški išorėje.

Štai ta tikroji Kūrėjo sumanyta Evoliucija yra be kančių, be baimės, be jokių katastrofų, bet ji yra sumanyta – LAISVOS VALIOS SPRENDIMAI IR PASITIKĖJIMAS KŪRĖJU, nuo ĮTIKĖJIMO gelmės priklausantis.

Štai dėl to ir nuostabi yra Evoliucija, iš kurios, tarp kitko, tyčiojosi net ir dabartiniai mokslininkai, pripažįstantys Darvino teoriją ir neigiantys Dievo Dieviškąją kilmę tos gyvybės. Bet jie maždaug tyčiojosi iš tos Evoliucijos ta prasme, kad čia iš beždžionės žmogus atsirado, tai toks beždžionė, dabar gi visiškai kita kokybė to mirtingojo – kaip asmenybės lygio. Beždžionė iš to paties lemūro atsiradusi, kaip ir žmogus, bet beždžionė lieka žvėrimi, o mirtingasis jau yra Dieviška dvasinė asmenybė. Tiktai tas gyvulinis protas, viešpataujantis, jisai pasireiškia žvėries instinktais – naikint kitą, naikint per viską – per spaudą, televiziją, internetą, įvairiausius pramogų kanalus, o tada atitinkamai perkelt į karjerą – nustumt kitą, užimt kito vietą su geresniu atlyginimu. Ir taip visur – šeimoj net - taip pat – naikint kitą, kad užimt vietą, kad būtų man pavaldus, o ne aš jam - Kas turi dominuot? Ir tai yra pripažįstama kaip natūrali aplinka, kada klausia – tai kas yra šeimos galva – tėvas ar motina, vyras ar žmona? Kažkas turi būt galva – kur yra pagrindžiama partneryste, lygiateisiškumu, vienas kito papildymu, o ne vienas kito neigimu. O neigimas GRIAUNA – GRIAUNA SVEIKATĄ, GRIAUNA MĄSTYMĄ ir tuo pačiu LĖTINA visą evoliucinį procesą visoje žmonijoje. Ir sprendimas yra tas Gyvasis Kelias, kito nėra, ALTERNATYVOS NĖRA.

Ačiū panevėžietei Daivai už jos nuolatines pastangas iš gyvųjų pamaldų garso įrašų parengiant mano pamokomąjį žodį skaitymui urantų Forume. Tai labai daug pastangų - kantrybės ir kruopštumo - reikalaujantis darbas. Tas, kas nors kartą jį patyrė, pritars mano šiam teiginiui. Ir šis darbas labai ugdo asmenybės charakterį, o kitiems suteikia daug Šviesos.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas