32. Algimanto du mokymai – vienas pasakytas per gyvąsias pamaldas, kitas – tuoj po jų, urantų dvasinių mokymų pateikimo dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.10.16
Algimantas:
Jeigu nebūtų Kūrėjo Dvasios mūsų viduje – Minties Derintojo – tai tiesiogine prasme, galima išprotėt, kada tu matai, kai žmonija net iš tolo nenori dalyvaut Gyvojoje komunijoje, kur mes patiriam, KOKIA YRA GALIA, ŠVIESA, TIKROVĖ – TĄJA BŪSENA, KURIĄ LIUDIJA ASMENYBĖ – LIUDIJA MŪSŲ TIKRASIS ASMUO. Ir žmonija užsiiminėja savižudybėm, kitų žudymu, konfliktų kurstymu – vardan savo asmeninių ambicijų patenkinimo – nesvarbu, kokia sąskaita, kokia kaina, svarbu, kad tiktai būtų pasitenkinimas savajam asmeniui. Kokia BEPROTYBĖ, kada tu PATIRI šitos milžiniškos galios VIDINĘ BŪSENĄ, kada tu matai, kokia milžiniška praraja stovi tarp mūsų Gyvųjų pamaldų ir tos ritualinės bažnyčios tamsos, iš viduramžių inkvizicinių laikų. Ir žmonija vis tiek atsiduoda tai inkvizicijai, o neina čia!
Taigi, IŠPROTĖJIMO tokia yra TAMSA – tokia tiršta, ir tirštėjanti, degraduojanti savo protu, todėl ir veiksmai visą laiką klaidingesni ir klaidingesni aplinkoje – ir visame pasaulyje – visose šalyse.
Ir tu žinai – niekaip negali šito pakeist, tiktai įtaka yra per gilesnį savo asmens atsivėrimą ir to gyvenimo pašventimą Tikrovei ir Tikrovės Šaltiniui, būnant savimi, nekopijuojant NĖ vieno – NĖ vieno uranto nereik kopijuot – REIK BŪT SAVIMI – SAVIMI, kokį sumanė Kūrėjas, ir atsiduot tam vedimui iš vidaus, kuris sumanytas kiekvienam mūsų asmeniškai.
Štai kokia yra milžiniška takoskyra tarp žmonijos ir tarp urantų. Ir jos niekaip neįmanoma sumažint, jokiom dirbtinėm įstatymų priemonėm, moralės kėlimu, ir ugdymu – NIEKAIP – tiktai vidiniu asmeniniu ATSIVĖRIMU, ir tiktai gyvenant SAVO GYENIMĄ, KOKĮ NUMATĘS KŪRĖJAS. JEIGU MES BANDOME SAVO GYVENIMĄ KOREGUOT NE PAGAL JO NUMATYTĄ EVOLIUCIJOS PLANĄ – MES ASMENIŠKAI PATIRIAM DIDŽIULIŲ FIZINIO KŪNO NEGALAVIMŲ, EMOCINĖS BŪSENOS PAKRIKIMO, IR NĖ VIENAS NEGALI IŠLIKT BE ŠVENTOVĖS – NEGALI IŠLIKT, NES KŪRĖJAS NESUMANĖ, KAD BŪTŲ VYSTOMA EVOLIUCIJA, NELANKANT GYVOSIOS ŠVENTOVĖS. Ir tie, kurie to nesuvokia, jie save labai nuskriaudžia ir, natūralu, jie degraduoja ir protu, ir savuoju gyvenimu.
Neįmanoma sulaikyt degradacijos proceso – MIRTINGASIS NEPAJĖGUS, ATSIRIBOJĘS NUO KŪRĖJO IR NUO KOLEKTYVINIO KŪRĖJO GARBINIMO, KUR YRA IŠ TIKRŲJŲ NE KŪRĖJO IŠAUKŠTINIMAS KAIP TO, KURIS YRA VERTINGESNIS, BET KAIP SŪNAUS ARBA DUKROS ATVĖRIMAS SAVO TĖVUI IR MOTINAI. ŠTAI KAS YRA GARBINIMAS – GYVASIS RYŠYS. IR KADA JIS YRA KOLEKTYVINIS, TADA ATSIRANDA IR JUNGTIS – PER KŪRĖJĄ – SU VISA DVASINE ŠEIMA, IR TARPUSAVYJE ČIA DALYVAUJANČIŲJŲ, AR KITUOSE KRAŠTUOSE TUO PAČIU METU. Ir šitą neigt atsisakant – tai akivaizdus savęs nuskriaudimas tiesiogine prasme, o po kurio laiko tai pasireikš degradacija ir fizinės ląstelės veikla, kuri greičiau ims sent, susirgs.
Ir kada jūs studijuojate jums pateiktus dvasinius Apreiškimus, kada jūs nagrinėdami juos jau patys pajuntate, jog šitas gyvenimas yra tiktai pradinis pasaulis, ir kada kyla smalsumas, kaip būtų gerai patirt tą aplinką, kurioje yra IŠ APLINKOS skatinimas siekt didesnės Šviesos, kur nėra susipriešinimo tokiu mastu, koks yra čia, ir troškimas greičiau tą išvyst, kada giliau atsiveria dvasia – asmenybė – tada šitas, palaipsniui, troškimas kinta – atsiranda didžiulis troškimas likt šitoje planetoje, tarp tos tamsios aplinkos ir kiek įmanoma savuoju gyvenimu kuo ilgiau šviest – šviest kaip tam milžiniškam deglui, kad kuo daugiau tos Šviesos pamatytų aplinka, kad ta aplinka taip pat pajaustų troškimą, ir alkį, tam, kam pajautėm mes.
Kūrėjas sumanęs, kad kartos gautų kitų – ankstesniųjų – kartų Šviesos patyrimą, kad iš to patyrimo, kurį perteikė kitos kartos – ankstesnės kartos – naujosios kartos galėtų semtis Šviesos, besimokydamos, kad jos galėtų pamatyti, jog tai išmintingesnis sprendimas yra iš praeities kartos, kuri sukaupusi patyrimą su Kūrėju – su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – priima išmintingesnius sprendimus, kurie atneša vaisingesnius rezultatus visose sferose – pradedant fizine savijauta, emocine pusiausvyra, dvasiniu pasimėgavimu, žengiant savo materialų gyvenimo žingsnį drauge su Kūrėju ir, natūralu, sulaukiant tokių pasekmių, kokias yra numatęs Kūrėjas. Štai tada mes ir SUPRANTAME, kad Kristus, pasirinkęs savęs padovanojimų misijas, VISUOMET RINKDAVOSI PATĮ SUNKIAUSIĄ PASAULĮ, kad jisai tame tamsos veikiamame pasaulyje demonstruotų, ką reiškia, atradus savyje TĖVĄ, o dabar mes jau kalbame dar ryškesne Šviesa, negu kalbėjo Kristus – ROJAUS TREJYBĘ IR VISUMINĘ DIEVYBĘ AŠ ESU – galėtume demonstruot savuoju gyvenimu ŠVIESA NUGALI TAMSĄ.
MES, SAUJELĖ URANTŲ, NUGALĖSIME SEPTYNIŲ MILIJARDŲ ŽMONIJOS TAMSĄ – MES, KŪRĖJO VAIKAI – SŪNŪS IR DUKROS – ĮVEIKSIME TĄ TAMSĄ, kuri dabar siaučia kaip pandemija karais, konfliktais tarp šalių, šalyse, tarp grupuočių, tarp įvairių mafinių struktūrų, ir individo proto degradavimo, kuris kelia ranką prieš save, žudo materialų pavidalą, žudo savo biologinius vaikus, vaikai tėvus. Ir mes nugalėsime visa tai – URANTAI. Štai, dėl to mes turime ilgesnį gyvenimą negu aplinkiniai ir mes turime KREIPT MĄSTYMO VEKTORIŲ Į GILESNĮ ATSIVĖRIMĄ, kad pajaustume – atsirado ALKIS šitoje planetoje PRATĘST savo gyvenimą ŠIMTMEČIAMS – šimtmečiams, kad iš jūsų vis aktyvesnio pasireiškimo savojoje aplinkoje galėtų kilt klausimų kitiems – kaip galima gyvent tokį gyvenimą? Kaip? Kodėl? Iš kur dabar tai? Ir štai jūs išgirdę klausimus, galėsit pateikt mokymų. Štai kokį sumanęs evoliucinio įgyvendinimo planą Kūrėjas urantams. Štai kodėl Jis urantų griebėsi, kaip gelbėjimosi rato, nes priešingu atveju Jam reikėtų šitos planetos gyventojus – tuos, kurie pasirinktų įtikėjimo Gyvąjį Kelią – dematerializuot ir perkelt į kitą, panašaus fizinio stovio planetą, turinčią panašią atmosferą, tankį, dydį, kad mūsų materialios formos nepatirtų nepatogumų naujojoje planetoje, vėl iš naujo mus materializavus, kad mes galėtume natūraliai tęst mūsų mirtingojo materialų patyrimą, o kitiems leist šitoje planetoje susinaikint per ligas, per stichines gamtos jėgų milžiniškas išsiveržimo bangas – potvynius, cunami, drebėjimus ir jų pačių, vis labiau degraduojančius sprendimus, atvedančius į įvairius konfliktus, karus.
ŠTAI KOKIĄ MES TURIM NUOSTABIĄ ATEITĮ ŠITOJE PLANETOJE MUMS URANTAMS, KAD ŠITA PLANETA BŪTŲ IŠSAUGOTA, KAIP TOJI, KURIOJE ĮSIKŪNIJO MŪSŲ SŪNUS KŪRĖJAS – DABAR ESANTIS ŠEIMININKO SŪNAUS KŪRĖJO STATUSU – VIENINTELĖ PLANETA, TURINTI TOKĮ STATUSĄ, KURIAME ĮSIKŪNIJO VIETINĖS VISATOS VIENAS IŠ DVIEJŲ SUTVĖRĖJŲ IR VADOVŲ – JĖZAUS TAPATYBE.
NUOSTABI MŪSŲ MISIJA. SU TUO IR SVEIKINU. Amen.
Po gyvųjų pamaldų:
Dar prieš jums tariant žodį, noriu pasakyt, kada jūs meldžiate – jeigu Jūs, mūsų Dvasiniai Tėvai LEISITE, kad ji ten pasveiktų ir panašiai.
NEREIKIA ŠITAIP melst – jeigu Jūs leisite. JIE LEIDŽIA VISKĄ, KAS YRA ŠVIESA. Ar LIGA yra Šviesa, ar PASVEIKIMAS yra Šviesa? Kokia kalba gali būt apie leidimą pasveikt? Sveikata jau jai yra suteikta. Pasiimk, įdėk pastangų!
Kada jūs meldžiate UŽ savo vaikus, tai čia yra vertinys iš rusų kalbos – maliu za svaich detej. Jūs turite lietuviškai sakyt – meldžiu DĖL savo vaikų, nes, kada jūs sakote – meldžiu UŽ savo vaikus – reiškia jūs meldžiatės VIETOJE jų – VIETOJE jų, o ne UŽ juos, nes lietuvių kalboje – DĖL kažko melstis, o ne UŽ. Galima ir UŽ kažką melstis, kai vietoje ko nors meldžiatės. Štai, vat sūnus nesimeldžia, aš VIETOJE JO meldžiuos. Tada aš meldžiuosi UŽ jį. Bet aš meldžiuosi ne UŽ jį, o DĖL jo. Bet aš apeinu tą sakinio konstrukciją ir pavartoju – aš meldžiuosi, kad jisai atsivertų – su šalutiniu sakiniu – KAD JISAI ATSIVERTŲ – ne DĖL jo – pasakau, bet aš pasakau, koks mano yra maldos turinys – KAD JIS ATSIVERTŲ – reiškia, kad jis būtų AKTYVUS – ne, kad Kūrėjas jį ATVERTŲ – Jis to NEGALI padaryt – PASTANGAS turi įdėt Kūrėjo VAIKAS.
Štai tiek, prieš jums tariant savo – mokytojo žodį.
Algimantas