Algimanto pamokomasis žodis apie iššūkius, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 08 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvajame Kelyje jūs turite daugybę iššūkių. Kada jūs grįžtate į savo vaikystę prisiminimuose, jūs tada sugrįžtate į tą akimirką – jeigu tie epizodai jums ryškūs – kaip jūs patirdavote baimę, arba atitinkamų problemų sunkumą, ir jums būdavo sunku, galbūt ne kartą ir pravirkdavot, kai kas jus nuskriausdavo. Dabar į visa tai jūs žvelgiate po keliasdešimties metų, ir toji pati problema atrodo tokia mažytė, nutolus, ir jinai nebėra ta problema, kuri jus šiandien tiesiogine prasme skaudintų arba keltų milžiniško, neįveikiamo iššūkio baimę. Todėl tai, ką dabar jūs patiriate šitame gyvenime, šitame pasaulyje, šią akimirką – tos problemos, kurios jus neramina, tos problemos, kurios jus vargina, erzina, kelia jums baimę, jums atrodo kaip neįveikiami iššūkiai, bet, kada po prisikėlimo jūs žvelgsite į šitą pasaulį, jūs jį sulyginsite, kaip dabar sulyginate savo problemas vaikystėje su dabartinėmis problemomis, nes tos problemos, kurios atsiras po pažadinimo, bus vėl kaip neįveikiami kalnai, o šitos problemos šitame pasaulyje jums atrodys vaikiškos buvo – ir taip per visą Amžinybę. Kiekviena įveikta problema nutolsta, bet iškyla nauji horizontai, ir juose esantys iššūkių kalnai. Ir jeigu tam nedėsite pastangų, jūs turėsite tam tikrų sunkumų Gyvajame Kelyje.
Jeigu jūs prisimenate savo mokslų metus vidurinėje mokykloje – klasėse būdavo gerų mokinių ir blogų, tiek drausmės atžvilgiu, tiek dalyko įsisavinimo prasme. Tai lygiai tas pats ir po prisikėlimo – bus tų, kurie nenorės nuoširdžiai studijuot, bus tų, kurie labai nuoširdžiai dės daugiau pastangų negu iš jų net reikalaujama, ir natūralu, kad jie nurūks tolyn, kaip per dulkėtą vieškelį nurūksta bet koks greitai judantis automobilis ar net pakinkytas arklys su vežimu keldamas dulkes. Ir jeigu jūs mėginsite vytis tą, kuris greitesnis, patirsite didžiulių nusivylimų, nes jūs turite žiūrėti tiktai savojo kelio, nesivaikyt tų, kurie iš tikrųjų bus gabesni, imlesni, kurie bus nuoširdesni.
Todėl ir šiandien jūs esate ne vienodo nuoširdumo, ne vienodų gabumų, ne vienodo proto, ir nesiekite nė vieno kopijuot – būkite savimi, atsiverkite taip, kaip iš vidaus jums diktuoja jūsų Tėvas ir Motina.
Gyvasis Kelias yra sumanytas jūsų pasitenkinimui – ne jūsų gąsdinimui, bet jūsų pasimėgavimui.
Reiškia, jums reikalingos žinios, jums reikalingas kosminės įžvalgos realus, gyvas pojūtis viduje – atsivėrimas. Kada praėjusį kartą buvau Kaune, tai man po pamaldų, viena urantė sako – tai kaip mes dabar turime vadint save, jeigu nebevartojam žodžio – dvasinis – tai buvom dvasiniai Mokytojai, o dabar? – sakau – Mokytojai, Mokytojai. Kam tas žodis – dvasinis – jeigu jis išreiškia tiktai Energijos tam tikrą dažnį, kada mes lyginam su mūsų aplinka, tai, kad išskirt, kad čia yra kažkas ne to dažnio, arba tie, kurie iš vis apie Energiją nesusimąsto, kad, tai yra tarsi ne iš šito pasaulio ir tada prideda žodį – dvasinis. O kada mes einame Tikrovės gilesnio pažinimo keliu, tada viską mes vertinam pagal Energijos virpesių dažnį. Jeigu asmenybė savo protu – vėl Kaune aš aiškinau – nebėra nei gyvulinio proto, nei dieviškojo proto – yra asmenybės protas, ir ten yra atitinkamo dažnio energiniai virpesiai, kokie yra prieinami tos asmenybės tapatybei. Tapatybė kinta – ji ir degraduoja, ir ryškėja savąja Gyvąja Šviesa, kurią iš potencialo pavertė aktualu, vis giliau atsivėrusi savo Tėvui ir Motinai – Kūrėjui. Už pastangas visuomet yra kosminės įžvalgos gilesnė Tikrovė kiekvienos asmenybės viduje, ir ji pasireiškia išorėje veiksmais – ryžtu, drąsa, išmintingu žodžiu, tvirtu balsu. Ir kada yra pripildoma asmenybė aukštesnio energinio dažnio virpesių antplūdžiu, natūralu, kad tos asmenybės protas, kuris nėra, kaip sakiau nei gyvulinis, nei dieviškas – tai yra asmenybės protas – tai yra Tikrovės, kurioje veikia asmenybė – yra tos asmenybės tapatybės proto pasireiškimas – veikimas toje aplinkoje. Tai jeigu mes siekiame aukštesnio dažnio virpesių pripildymo iš Kūrėjo, natūralu, kad mūsų veiksmai bus šviesūs visų labui, be savanaudiško šešėlio. Jeigu mes asmenybės proto nelavinsim, nedėsim pastangų, tuomet žemo dažnio virpesiai įsiviešpataus asmenybės prote. Ir sprendimai bus prieš Šviesos kuo ryškesnį paskleidimą aplinkoje. Bet jie bus klaidingi – jie bus prieš Kūrėjo valią. Ir jie apsunkins asmenybės kasdienį gyvenimą. O tai ligų kelias – fizinio pavidalo ligų kelias – nes kiekviena ląstelė reaguoja į klaidingus sprendimus atitinkamu sutrikusiu savo veikimo ritmu. Todėl jeigu kur Kūrėjas sumanė, kad mes gauname asmenybę kaip dovaną iš savųjų Tikrųjų Tėvų, ir tai asmenybei mes gaunam iš biologinių tėvų Kūrėjo sumanytą fizinį apvalkalą. Bet tai yra Kūrėjo sumanytas apvalkalas, ne tėvų sumanytas apvalkalas, tik mechanizmo grandys yra per fizinę tėvų sueitį ir gimimą bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių – čia tiktai yra mechanizmas – bet vis tiek šitas kūnas nėra net ir tų biologinių tėvų. Tai Kūrėjas yra sumanęs, kad ląstelė veiktų ramybės ir palaimos sąlygom, ir kada tas ritmas yra pažeidžiamas, Kūrėjas duoda mums visus instrumentus atstatyt tą ritmą. Jeigu mes tą ignoruojam, gaunam pasekmę – čia nėra Kūrėjo bausmė, bet tai yra mūsų neišmintingas požiūris tiek į save, tiek į aplinką. Štai kodėl mes, būdami Gyvajame Kelyje, turime siekt kuo ryškesnės Šviesos.
Dėl to ir keičiasi tie terminai, kurie savaime vis labiau mums ir per Urantijos Knygoje perteiktą iškreiptą Tikrovę atstato į tą Tikrovę, kuri yra mažiau iškreipta. Ir vis tiek jinai yra iškreipta, kadangi mūsų dabartinės asmenybės tapatybės protas nepajėgus suvokt neiškreiptos Tikrovės – ji yra perdaug sudėtinga mūsų šitos tapatybės proto suvokimui. Bet vis tiek per kiekvieną mūsų išplėstą mąstymo etapą mes tą Tikrovę labiau atskleidžiame. Mes patys pastebim, kad toji Tikrovė mus labiau patraukia, patraukia link savęs, ir mes labiau pasineriam į tą Tikrovę. Ir kada mes žvelgiame į tam tikrus teiginius, kuriuos išgirdome prieš keletą metų, mes matom, kad tie teiginiai yra išplėsti – ir tuo pačiu ištaisyti – tie su iškraipymais pateikti teiginiai ir Urantijos Knygoje – bet tai yra laipteliai, ir mes per tokius laiptelius žingsniuojam. Urantijos Knygos laiptelis mums buvo būtinas. Ant jo stovėdami mes siekiam ryškesnės Šviesos, ir aukštesnio laiptelio – mes dėjom pastangas, kad įsisavintume ryškesnę Šviesą. Ir kada mes įsisavinam ryškesnę Šviesą, tai nereiškia, kad, tai yra galutinė Šviesa, tarsi tai būtų galutinis sustojimas ir daugiau pastangų nebereikės dėt – ne.
Todėl niekada protas neturės ramybės pažindamas Kūrėją ir kūriniją – jis visą laiką gaus iššūkių, kad visą laiką būtų veikloje – ir šitokia veikla pats neapsnūstų ir nepradėtų sustingt, kad jis būtų visą laiką elastingas, bet siekiantis naujos viršukalnės, siekiantis naujų aukštumų, kurios tam tikra prasme jam kels nerimo, bet vis tiek tas elastingas proto veikimas neleis sustot. Nuoširdumas stums iš vidaus į naują patyrimą ir tą taip pat savo postūmiu atliks ir Minties Derintojas, ir iš išorės tą darys ir Apvaizda – ir tą daro.
Todėl kada jūs matot aplinkoj dabar vykstančius vis ryškesnius potvynius, uraganus, liūtis – šitie reiškiniai vis stiprės mūsų labui, kad mes galėtume pasireikšt, pasireikšt pagal savo išmintį. Žmonės susvetimės dar labiau, sugyvulės, sužvėrės, savo veiksmais – ir vėl, tai yra mūsų labui, kad mes išliktume dar ryškesnėje Šviesoje ir siektume dar ryškesnio laiptelio.

Ir tada mes galim pasakyt – taip, mes esam Mokytojai, bet nepaprasti – Šviesos Mokytojai, Tikrovės Mokytojai, Kūrėjo Mokytojai, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Mokytojai. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal