90. Algimanto pamokomasis žodis apie Tikrovę, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 09 03
Tikrovė yra tokia sudėtinga, kad mes ją galim studijuot net ir labai norėdami ir jos niekada neišstudijuosim. Tai mums gali atimti troškimą siekti nepasiekiamo galutine prasme. Bet jeigu mes atveriam save Kūrėjui – Tam Išminties Šaltiniui ir Centrui – tai Jis savo energiniais virpesiais ir stimuliuoja ne mūsų bejėgiškumą ir pasidavimą, kad mes atsisakytume šitos niekada nesuvokiamos iki galo kūrinijos studijų, bet kad turėtume viduje gilesnį troškimą giliau pažinti save, kūriniją, ir jos visą šeimą. Visas šitas nuoširdus siekimas yra iš Kūrėjo mums suteikiamas, jeigu mes atveriame save Kūrėjui – Išminties Šaltiniui ir Centrui – Žinių Šaltiniui ir Centrui ir Pažinimo Šaltiniui ir Centrui. Jeigu mes imame apsiblausti gyvajame ryšyje su Kūrėju, tada nustelbia kiti interesai – jie iškyla į pirmą vietą.
Mes eidami Gyvuoju Keliu nepaprastai išplėtėme daugybę sąvokų, kurių nebeegzistuoja Urantijos Knygoje. Net ir tas mano pasakymas, kuris man atėjo iš Minties Derintojo prieš kurį laiką, kad nereikia to žodžio – dvasia – vartot, o yra Energijos Šaltinis – ir Energijos virpesių dažnis nulemia, kokio statuso yra gyvybė. Kad šitą suvoktume intelektualia prasme mums labai sunku, nes neturim tokio patyrimo – mes nenužengėm to kelio pradiniame pasaulyje iki galo, nepradėjome po prisikėlimo žengti tarpiniame etape, kuris pavadintas Urantijos Knygoje morontiniu etapu, bet tai yra milžiniškas etapas, truksiantis tūkstančius metų mūsų gilesnio Tikrovės pažinimo, studijavimo tos pačios Energijos, iš kurios yra asmenybė ir būdama dvasia. Tai jeigu mes žiūrime į Tikrovę mažiau iškreiptu žvilgsniu, tada mes ir daug ką atmetam, kaip nereikalingą, kaip savaime suprantamą mūsų išmintingam ir vis labiau išmintingėjančiam protui be papildomų žodžių, todėl ir – dvasia – žodis – yra nereikalingas, kada iš Kūrėjo suteiktą Energiją, kuri panaudojama statant visą Visatą ir tuo pačiu joje gyvastį kuriant – ta pati viena Kūrėjo Energija, skirtingas tik dažnis. Ir kada man vakar paklausė prie arbatos stalo – tai kaip mums reikia tada sakyt, jeigu mes atsisakom žodžio – dvasia – pavyzdžiui, komandos dvasia? Sakau – tada tiesiog sakykit – komanda - jeigu norit išreikšt, kokią nors būseną komandos, sakykit – komandos darna. Bet – komandos dvasia – tai nieko neišreiškia, nes komandos darną apsprendžia kiekvieno komandos nario virpesių pojūtis viduje. Ir jeigu tų virpesių dažnis yra aukštas – iš Kūrėjo – tada komanda ir bus darni, kur kiekvienas supranta savo vietą ir vaidmenį, ir trokšta tą vaidmenį atlikti kuo geriau ne dėl to, kad nustelbt kitus, kad jis būtų pripažintas geriausiu, bet kad jisai pasireikštų savimi, koks jisai Kūrėjo yra sumanytas, kad pasireikštų tame etape. Kada mes pažįstam vieni kitus geriau, mes galim jau nusimest savo kaukes, kurias mes dėvim, kada pirmą kartą pamatom žmogų.
Žiūrėkit, mūsų tarpusavio santykiai yra nevienodi – mes su vienais artimiau bendraujam, su kitais šalčiau, reiškia, tas santykis priklauso nuo to, kokio dažnio virpesiai vyrauja to brolio arba sesės viduje. Jeigu jie mums artimesni, mes taip pat tada arčiau bendraujam, jeigu jie daugiau prasilenkia, ta prasme, yra per daug aukšti arba per daug žemi, tada mes ne tiek linkę bendraut su tokiu broliu arba sese, nebent, jeigu mes suteikiame mokymus, tada mes dalinamės savimi – savąja išmintimi, savąja šviesa, kurią geriam iš Kūrėjo. Jeigu mes einam per tą Urantijos Knygoje įvardintą atskirą etapą, pavadintą morontiniu etapu, tai mes einame vis aukštėjančių Energijos dažnių įsisavinimo kryptimi. Tai jeigu mes suprantame aplinką kaip Energiją iš Kūrėjo – vieną vienintelę – tai koks skirtumas, kuriame pasaulyje mes esam? – šitame, po prisikėlimo kažkuriame pasaulyje, ar jau perėję visą tą tarpinį – morontinį – etapą žengiame į Supervisatos lygį, pasiekiame Rojų – mums visiškai nesvarbu tie visi etapai, mums svarbu, kokio dažnio energija pulsuoja mūsų viduje tą akimirką, kaip mūsų asmenybė pasireiškia savąja tapatybe aplinkoje, atitinkant Kūrėjo valią, nes mes būdami net ir ištobulintais tvariniais, vis tiek turėsim savo valią suliet su Kūrėjo valia – ji turės atitikt Kūrėjo valią, o ne mūsų primestą Kūrėjui valią. Todėl tas aukštėjantis Energijos dažnis mums ir leis įsisavint įvairius iššūkius.
Jūs gal neatkreipėt dėmesio, kada aš sakau žodį – įsisavint iššūkį – aš nesakau – įveikt iššūkį, kovot su iššūkiu – aš sakau – įsisavint. Tai yra visiškai kitokio lygio energinių virpesių išraiška, kur nėra agresijos, nėra kovos ir mėginimo per jėgą ką nors daryt, kad tas iššūkis taptų įveiktu. Tu gali įveikt tiktai priešą, o kūrinijoje priešų nėra. Iššūkiai taip pat duoti mums ne tam, kad su jais kariautume, kovotume, bet kad juos paverstume savo patyrimu. O jų mes negalime paversti tokiais, jeigu jų neįsisaviname. Todėl ir žodis – įsisavinti – yra aukštesnio energinio dažnio išraiška negu tas, kuris sako – kovoti su iššūkiu, įveikti iššūkius. Kiekvienas žodis atitinka tam tikrą Energijos dažnį. Ir kuo daugiau jūs kilsite tomis Evoliucijos kopėčiomis, kurias sumanė Kūrėjas visai kūrinijai, tuo labiau matysite, kaip keičiasi aplinka tame pasaulyje. Ir net kartos, kurios gyvena štai ir šitame pradiniame pasaulyje, jos keičia aplinką, keičia pagal savo sampratą, kuri neatitinka Kūrėjo sampratos. Kiekviena karta vis daugiau niokoja planetą, prieštaraudama Kūrėjo valiai, ir tą daro visi, kurie nėra atradę Kūrėjo savo viduje, ir šito sustabdyt neįmanoma. Todėl aš per televiziją žiūriu – Rusijos – vis daugiau miestų susiduria su sulaukėjusių, išmestų šunų gaujų agresija. Ir žmonės negali apsigint nuo jų – jie kandžioja ir suaugusius ir vaikus, kandžioja tiek, kad tie žmonės skundžiasi vietinei valdžiai, o ta vietinė valdžia nieko nedaro – atsiunčia gaudytojus, bet tų šunų greit padaugėja, nes jie išmetami į gatvę dėl įvairių priežasčių, dauginasi, ir jie sulaukėja, ieško maisto, alkani būdami yra agresyvūs. Bet tai atitinka tos aplinkos žemo Energijos dažnio pasireiškimą – ten nėra atradusių Kūrėją mirtingųjų. Reiškia, tokių sulaukėjančių šunų gaujų vis daugės, ir šita problema bus viena iš daugelio atsirandančių naujų problemų. Virusai, ligos – jos niekada nebus išgydytos, kol mirtingasis neatras Kūrėjo savo viduje. Kiek vaistų fabrikai begamintų vaistų, jų tikslas yra pelnas, o tai yra žemo energinio dažnio virpesių motyvas – jis yra viduje tų, kurie turi fabrikus, kurie tuose fabrikuose dirba, kurie jiems vadovauja. Reiškia, jų siekis yra ne išgydyt žmones, bet kuo ilgiau laikyt sergančiais, kad daugiau pirktų tų vaistų ir atneštų didesnius pelnus. Jau praėjusiais metais vaistų pramonė buvo pati pelningiausia iš visų sričių pasaulyje – aštuoniolika procentų pelningumas pranokstantis net ginklų pramonę, naftos pramonę. O juk vaistai apnuodija žmogaus smegenis, apnuodija kiekvieną ląstelę. Reiškia, tas, kuris geria vaistus, gyvena žemo energinio dažnio lauke kupinas baimės. Jis bijo be vaistų gyvent, nors iš manęs girdi, kad Kūrėjas gydo iš vidaus kaip geriausias daktaras, panaudodamas aukšto energinio dažnio virpesius meilės motyvu – bet jis pasitiki ne Kūrėju, o siekia chemikalų. Štai tas nepasitikėjimas yra iš baimės – pasąmoninės baimės – kuri neleidžia atsisakyt vaistų – ir žmonės – ir urantai – serga depresija. O neturėtų urantai sirgt depresija. Bet baimė – pasąmoninė – neišvaloma per metus ar dvejus, o kitam ir per visą pradinį gyvenimą šitame pasaulyje lieka įsišaknijusi. Todėl aš ir vedu jus prie to, kad neskirstyt į atskirus terminus – dvasia, siela, arba mirtingasis – arba žmogus. Juk retas kuris žmogus pripažins, kad jis yra ne žmogus, o siela. – Ne, aš žmogus! – O siela? – a, tai jau tenai, po mirties, ten kažkas – ir panašiai. O jeigu sakysiu – tu – dvasia. – Kur aš čia dvasia? Dvasią supranta kaip vaiduoklį kažkokį.
Tai štai – priklauso nuo to Energijos dažnio – juk mes, būdami asmenybėmis, turime patį aukščiausią iš Kūrėjo energinį dažnį, bet jis yra potencialus – tai jį reikia iš potencialo paverst į aktualą, kad jis jau pulsuotų mūsų asmenybės šios akimirkos tapatybėje, o tapatybė yra tas, kas yra mūsų tikrasis asmuo tą akimirką. Tai vieną akimirką jis gali būt na, susierzinęs, kitą – apimtas baimės, trečią – džiaugsmo, ketvirtą akimirką ta tapatybė gali jau pasireikšt ir atitinkamu agresyviu veiksmu arba priešingai – paglostydama ką nors. Tai yra išraiška atitinkamo energinio dažnio, kuris pasiekia smegenų centrą, ir tada ta asmenybė suteikia impulsą veikti šitam materialiam pavidalui – laikinai priemonei, kurią asmenybė ir panaudoja arba Šviesos labui, arba priešingai – tamsos. Šviesos labui – tai reiškia ji pripildyta aukšto energinio dažnio virpesių, bet ji yra nei tas mirtingasis žmogus, nei ji siela, nei dvasia – ji yra Kūrėjo arba sūnus arba dukra, turinti asmenybę, gavusi kaip dovaną iš Kūrėjo, ir jau savąja tapatybe pasiekusi jam suteikiamos Kūrėjo Energijos aukštesnio arba žemesnio dažnio išraišką.
Štai ir visa mūsų Tikrovė, kurią mes galim atskleist.
Jeigu jūs sakot – dvasiniai broliai arba sesės – o kodėl dvasiniai? – broliai arba sesės, kam tas – dvasinis – žodis? – jisai nebereikalingas – broliai ir sesės. Iš tikrųjų visa kūrinijos šeima, kam sakyt – dvasinė šeima – tai ir yra kūrinijos šeima – kitokios nėra, tik yra skirtingas energinis dažnis, dėl to yra įvairūs Kūrėjo sūnų ir dukrų statusai, funkcijos, kategorijos, kur atitinkama gyvybės forma atitinkamoj kategorijoj turėdama atitinkamą funkciją ir turi atitinkamą Energijos dažnį, kad galėtų pasireikšt savąja tapatybe tuo lygiu taip, kaip sumanęs Kūrėjas Savo Evoliuciniame Plane. Todėl mano pasakymas – žiūrėkite be kokių žodžių jūs galit apsieit – tai ir apsieikite, ir nevartokite to žodžio. Ir pamatysit, kaip kūrinija, jūsų įžvalga, pati pradės jūsų išmintimi atsiskleist jums vis naujais atspalviais. Jūs patys ją atskleisite sau kaip nauju lygiu arba ant naujos pakopos atsistojus, tai pamatysit, kad daug tų žodžių, kuriuos vartojot anksčiau, tiesiog atpuola kaip nebereikalingi. Bet tie žodžiai buvo kaip laiptelis jums lipant ant aukštesnės pakopos. Jie savo vaidmenį, savo funkciją atliko. Tai tas pats kaip ir mokykloje atitinkamos klasės. Jeigu aritmetikos veiksmus atlikt moko pradinėj mokykloj, tai nereiškia, kad aukštoji mokykla gali apsieit aukštojoj matematikoj be aritmetikos veiksmų, bet jie jau atlieka kitą funkciją – jie nėra paneigiami. Tas pats ir mano jums pasakymai – jie nepaneigia anksčiau buvusių teiginių, bet juos paprasčiausia išplečia jūsų lygiui.
O bendraudami su kitais, jūs kalbėsite jiems suprantamu lygiu.
Štai toks Kelias yra per visą Amžinybę – vis atskleisim daug naujų teiginių, atsisakydami ankstesnių teiginių, kurie jau mums bus įsisavinti, tiesiog jau savaime suprantami, kam tada juos kartot. Tai – visa muzika. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas