Algimanto pamokomasis žodis apie įžvalgą, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 09 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvojo Kelio įžvalga yra iš Kūrėjo. Kada mes žengiame atsidavę Kūrėjo vedimui, natūralu, mes iš Kūrėjo gauname visas savybes, kurios yra būdingos Jam, Jo Charakteriui – mes patys tampame panašūs savo charakterio pasireiškimu. Tai yra atvaizdas – Kūrėjo atvaizdas mūsų gyvenime. Kada mes žodžiais tariame šituos teiginius, bet jų nepatvirtiname patyrimu, gyvenimu, tai šitoji scholastinė filosofija, o tiksliau filosofavimas, pradeda stabdyt ne tiktai Gyvąjį Kelią, bet stabdyt ir mus kiekvieną asmeniškai. Mes neturime atskirt savo gyvenimo nuo Kūrėjo. Gyvenimas, tai nėra tarsi kažkas kita, kas yra už lango, o Kūrėjas tarsi būtų tik tam tikros valandos, kada mes būname Šventovėje, arba asmeniškai palaikome gyvąją komuniją su Kūrėju keletą minučių, o visa kita tarsi būtų jau nebesusieta su Kūrėju.
Kada mes patiriame kokį nors iššūkį, ir atsidavę Rojaus Trejybei-AŠ ESU jį įsisaviname – atliekame nesvarbu kokį darbą, kokį veiksmą, bet kuris yra sumanytas Kūrėjo, kad mes galėtume jį atlikę patirt vidinį pasitenkinimą – tai ir yra tas aukšto energinio dažnio virpesių laukas, kurį mums suteikia Kūrėjas. Ir tuo pačiu mes jį patiriame savo būsena. Dėl to mums malonu, kad mes atlikom tokį veiksmą, tokį darbą. Ir kaip suprast tą veiksmą? Ne visada tas veiksmas – Šviesos – gali būti tiesiogiai suprantamas kaip Šviesos veiksmas.
Aš nusipirkau pirmą kartą tokį didžiulį ragaišį, pavadintą – Lauktuvių pyne – Utenos duonos. Parsinešiau namo, išvaizda labai graži, šeši šimtai gramų, mėginu atsiriekt ir jaučiu, kad nelabai man išeina – visas tas ragaišis, tas pyragas yra neiškepęs – jisai šlapias – tešla pusžalė. Tai gerai aš turiu paskrudinimui, sakykim, prietaisą, tai aš paskrudinau, kitaip pasakius, pabaigiau iškept, bet pojūtis toks, kad tu valgai tą neparengtą maistą, kokį turėjo parengt ta kepykla. Kitą dieną galvoju – na, išsiųsiu šitą visą ragaišį tam direktoriui, tuo labiau, kad vakare dar vėl atsipjovęs ir jau nebeskrudinęs valgau – ir juntu burnoje kažkas kieta, bet ne neiškepusių miltų gumulas, bet kažkas kieta, tarsi būtų svetimkūnis toje tešloje. Aš išėmiau, bet nesuprantu, kadangi tešla ta visa, žinot, kada būna šlapia, tai ją sunku nuvalyt nuo kokio nors daikto – ji tęsiasi, tęsiasi, bet nenusivalo, nenusiima. Tai galu gale aš ten nukrapščiau – atrodo žalias, pailgas, ir galvoju – kas čia yra? koks nors sudžiuvęs voras? Tuo labiau, kad aš prieš dieną nufotografavau didžiulį vorą prie durų besikepurnojantį savo voratinkliu link gėlės, prie pat mano įėjimo durų. Ir mane nustebino dydis to voro – milžiniškas, aš nufotografavau, parodysiu paskui. Tai pagalvojau, gal koks sudžiuvęs voras čia žinai, bet jis turėtų suminkštėt nuo temperatūros. Galvoju – na, štai tau vegetaras, vorus pradėsiu valgyt, kaip gyvulinį maistą – o gal tai kažkokia plastmasė, taip ir nesuprantu. Galu gale, kai nuploviau, tai paaiškėjo, kad čia man vegetarui skirtas patiekalas – pienių žiedas, bet didžiulis toks, su kotu. Bet ten neperspėta, kad čia vegetarams, tas Lauktuvių ragaišis su priedu. Na, ir galvoju – išsiųsiu aš tą ragaišį direktoriui su visu tuo priedu, ir laišką parašysiu. Tai kitą rytą atsikėliau, galvoju, jau eisiu į Panoramos centrą – į paštą, bet prieš tai galvoju – paskambinsiu aš jam, pasišnekėsim. Na, ir paskambinau aš tam direktoriui. Tai štai mes pasišnekėjom, tai jis man sako – aš pats neperku šitų gaminių, aš perku tiktai paprastą batoną, kuris yra dvidešimt ar keli centai – pats pigiausias – tai ten nėra jokių priedų – skonio stipriklių, puriklių, visur kitur yra prikimšta. – Bet tai kam jūs dedat, žinot, kad kenksminga ir dedat. – Pirkėjai prašo, reikalauja. Sakau – taigi jiems kenksminga. Sako – paskui nepirks, kur mes dėsim? Sakau – į juodą duoną deda cukrų, kam? nebėra kur nusipirkt juodos duonos be cukraus. Sako – mes nekepam juodos duonos. – Aš kalbu apie patį reiškinį.
Tai štai, kai nėra vadovas atsivėręs, tokia ir įžvalga. Mes su juo pašnekėjom apie daug ką, ir apie sportą, ir, žodžiu, išsiskyrėm kaip mieli bičiuliai – bet tai buvo tas veiksmas – Gėrio veiksmas, pateikiantis faktą, kuris nėra geras. Ir jis sako – aš einu iš karto pasižiūrėsiu, kodėl taip neiškepta, ir panašiai. Tai sakau – jūs gal taupot elektrą? Sako – mes dujų krosnim kepam. Sakau – tai dujas taupo. Ne – sako – jos visą laiką neišjungiamos, visą laiką pastoviai. Tai – sakau – tada reikia palaikyt ilgiau toj krosnyje, neištraukt. Sako – na, aš pasižiūrėsiu, kas yra? Ir dėl šito svetimkūnio – sako – mes gaunam miltus, mėginam išsijot vėl iš naujo, bet gal galėjo patekt. Sakau – tą aš suprantu, kad čia ne jūsų specialiai įdėta, bet man, kaip vegetarui, tai buvo labai gerai, tai papildomas komponentas, nebereikėjo ieškot to pienių žiedo pievoj, tuo labiau, kad dabar nebėra. Tai aš taip pašposijau su juo.
Tai štai, aš, pavyzdžiui, ir kol ploviau, mąsčiau, bet gi mąsčiau tai ne apie tuos žiedelius, kurie malonūs, o apie tai, kaip visokiausi jau skaityti, girdėti pasakojimai, kokios ten pelės, kokios yra ten žiurkės uodegos ir panašiai, kas ten gali būt – tai iš pasąmonės iškyla ta informacija į sąmonės lygį. Ir, natūralu, tas malonumas viduje yra menkas. Kada tu matai jau, kad čia yra nebe žiurkės uodega ar ausis, tada apsiramini, kad čia yra jau pienės tas žiedas. Bet teisingai sakai, Kriste – kas ten dar daugiau gali būt, ko tu nematai, kaip ir nesurandi?
Tai, vėl, aš tada vedu prie to paties teiginio – kol nėra atsivėrimo Kūrėjui ir Kūrėjo atradimo savyje, tol ir bus įvairių ir priedų ir įvairių ten žiurkių uodegų, kurios susimals, ar dar kažkas bus sutrupinta, ir abejosi – tai kas ten dar gali būt viduj, kadangi darbas neatliekamas taip, kaip turi būt atliktas, ir nėra to, kuris galėtų kontroliuot. Kaip, tada, direktorius man sako – na, aš pasižiūrėsiu, kas ten galėjo būt? Tai kam jam reikia žiūrėt, jeigu tą darbą atliktų tas, kuris atlieka tą veiksmą – jis pasižiūrėtų, jis atliktų darbą taip, kad ten ir smiltelė neprasprūstų, kuri ten nereikalinga.
Tai štai – mes ir esame tame Gyvajame Kelyje, kada atliekam Gėrio darbą, kuris ne visada atrodo, kad yra paglostymas. Ir aš tam direktoriui sakau – aš jums pateikiu tai ne kaip kritiką, o kaip patį faktą – štai tas dalykas įvyko ir kodėl.
O Gyvajame Kelyje mes tada savo veiksmais prisidedam prie ateities kartų geresnio gyvenimo.
Štai mes stengiamės kitoms kartoms palikt geresnę aplinką negu mes gavom ją iš praeities. Bet, vėl, turėkit minty, kad tos aplinkos mes galim visumos prasme geresnės nepalikt, o dar ją blogesnę palikt, kitų – neišmintingų – mūsų brolių ir sesių veiksmų pasireiškimu, bet savo asmeniniu įnašu mes vis tiek paliekame geresnę aplinką kitoms kartoms, nes mes vis tvirčiau atliekame Šviesos darbus – ir Šviesos labui – ir drauge su Kūrėju. Ir mūsų tos pastangos neištirpsta tame tamsos lauke, jos ir lieka Šviesos pastangomis, ir lieka mūsų darbas, atliktas Šviesos Darbo motyvu. Ir jisai ne taip, kaip, pavyzdžiui, deguto sugadinta medaus statinė, kad nesinori valgyt, ne, išlieka medaus darbu, medaus aplinka. Tegu tai ir bus visa statinė deguto, bet nesusimaišys su šituo degutu Gėrio ir Šviesos darbas, atliktas Meilės motyvu viduje, kad būtų geriau kitiems, kad būtų geriau ateinančioms kartoms, kad būtų geriau kūrinijai.
Ir tada suvoki – kiek prasilenkia ir įmonės vadovas, kuris neatsivėręs ir neatradęs Kūrėjo, su Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo tiek Tikrove, tiek ir patyrimu – kiek su tuo prasilenkia ir visos šalies vadovai. Ir tada mes galim ta ryškesne, gilesne Įžvalga, kurią mes gaunam iš Kūrėjo, ir pamatyt, koks yra milžiniškas skirtumas tarp mūsų – einančių Gyvuoju Keliu – ir tų išsipuošusių vadovų, kurie vadovauja visam kraštui, priimamų sprendimų – ir tų pasekmių, kurios bus kitoms kartoms, toje pačioje krašto teritorijoje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal