99. Algimanto pamokomasis žodis apie apreiškimo Urantijos Knyga reklamą spaudoje ir šviesos šaltinių poreikį, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 10 07

Kūrėjo sumanyta Evoliucija yra pats nuostabiausias sumanymas kūrinijai, kada laisva valia – kiekvienas – mes savuoju patyrimu paliudijame gyvą Kūrėjo Šviesą, kuri niekada nesibaigia, jeigu mes patys šviečiame. Kiekvienam ji būna savotiška, unikali, nepakartojama ir kiekvienas gali pasakyt ar toji Šviesa yra stipri ar priešingai – silpna.
Kūrėjo suteikiama Šviesa yra pati ryškiausia, bet kada mes sakome, kad ji yra silpna, reiškia, mūsų vidus yra užvertas Kūrėjui, ir mes nepatiriam tos Šviesos savyje. Jeigu mes sakom, kad ji yra stipri, ryški, reiškia, mūsų gyvoji komunija su Kūrėju yra taip pat iki gelmės pilna, pripildyta, pripildyta gyvų virpesių, dėl to mes būsena ir galim patvirtinti – iš tikrųjų nuostabi yra Kūrėjo sumanyta Evoliucija – nieko nėra vertingiau, gražiau visai kūrinijai, kaip Evoliucijos įgyvendinimas pilnateisiu nariu, jau dabar patiriant savąją asmenybę, kad ji yra ne kažkur pakraštyje, toli, atstumta, apleista, bet ji yra pilnateisė visos kūrinijos šeimos narė – kiekvieno iš mūsų asmenybė.
Kada žmonija dabar nemąsto apie Kūrėją, natūralu, mums, pirmeiviams šitame Gyvajame Kelyje, labai sunku patiems giliau įtikėti, nes aplinkos žemi virpesiai veikia ir mus, o kadangi žmonijos gausa savo virpesių galia nustelbia mūsų silpnus, gležnus, bet aukšto dažnio virpesius – dėl to, kad mūsų yra tik saujelė – mums tai yra milžiniškas apsunkinimas, ir dėl to mūsų pastangos, kurias mes nuoširdžiai dedame nuolat, atrodo tarsi bevaisės, tarsi jos yra bergždžios, ir nieko nepakeis. Bet taip nėra – tos pastangos yra vienintelės tikslingos, kryptingos, ir atitinkančios Kūrėjo valią, nes jos yra gyvos, mūsų širdimi pagrįstos – mūsų širdimi – gyvų virpesių pripildytos, mūsų patyrimu sustiprintos, kad įtikėjimas tik gilėtų. Įvairių mes patiriam akimirkų, kada ištinka mus ir seklumos, įtikėjimo sferoje.
Aš atsinešiau parodyt jums žurnalų – čia Petras mane paprašė – kas susiję su Urantijos Knyga – jam pateikti, jis nori pasidaryt kopijų. Tai štai, pradedant – Panevėžio Balsu – 1997 metų – ten vyko paskaitos. Aš važiavau, važiavau ir susitikinėjau su žmonėmis Garso kino teatre, mažojoj salėj ir štai skelbimas – Paskaita – Žmogaus ateitis. Jo pomirtinis gyvenimas, kodėl? – Ir skliaustuose paaiškinimai – Krištolinė kaukolė, signalai iš būsimo pomirtinio gyvenimo, ar verta liūdėti dėl mylimo žmogaus mirties? Kodėl Adomui ir Ievai nepavyko sukurti violetinės rasės? Kokie žmonės gyvena kitose planetose? Kas buvo nešvarios dvasios ir kur jos dingo, ir kitkas. – Skliaustai uždaromi. Lektorius, žurnalistas Algimantas Jokubėnas. Pensininkams ir invalidams taikoma penkiasdešimt procentų nuolaida. Informacija teikiama – ir telefonas.
Štai kokia yra išsami informacija, kurios šiandien jau nebegali patalpint – reikia mokėt didžiausius pinigus. O čia štai kaip patalpina, ateina žmonės, klausosi – reiškia, yra tas nuoširdus ieškojimas, atsivėrimas.
1996 metų gegužė – Žvilgsnis – čia gal ir Vytautas šitame Žvilgsnyje perskaitė informaciją, ne informaciją, bet interviu su manim apie Urantijos Knygą. Daugybė klaidų padaryta, nors susitikimas vyko, įrašinėjamas buvo mano tekstas į magnetofono juostelę, bet kada iššifravo įrašą ir tas žurnalistas transformavo į savo sutrauktą tekstą, išėjo gausybė klaidų – aš čia pažymėjau pabraukdamas. Nepaisant šito, Žvilgsnyje yra interviu ir kalbama apie tuos dalykus, apie kuriuos šiandien nieks nekalba.
Kultūros Barai, devintam numery, atspausdino čia apie įvairias religijas, ir atspausdino – čia 2008 metai – apie Urantijos Knygą – kaip apie naują religinį judėjimą – bet ten buvo pripaisyta nesąmonių – tada aš rašiau paneigimą, kad čia yra nesąmonė, kas parašyta – ir jie atspausdino tą paneigimą, na, ištaisymą, kitaip pasakius, kitame numeryje.
Laimos žurnale atspausdino apie Urantijos Knygą didžiulį straipsnį – ir lankė ta, kuri parašė straipsnį, mano užsiėmimus Mokytojų Namuose – bet su tiek klaidų, kad aš nesusilaikiau ir parašiau vėl ištaisymą, keturių puslapių – bet Laima neišdrįso atspausdint to mano parašyto teksto.
Žurnale Lemtis – mano straipsniai yra – 2000-ieji metai – vienas, antras. Veidas – 1995 metai – interviu, tiksliau pasakius – aprašymas iš to, ką Mokytojų namuose patyrė, klausėsi, autorė susitiko su manim, kalbėjosi, įrašinėjo į diktofoną, bet daug pripainiojo.
Šiandien paskutinis, ką aš esu girdėjęs, tai tas radijo įrašas prieš keletą metų. Viskas. Daugiau nėra.
Reiškia, susidomėjimas tokiais dalykais menksta. Smunka nuoširdus Šviesos, Gėrio ieškotojų dėmesys tokiems dalykams. Daug kas, štai, pavyzdžiui, Veidas, devyniasdešimt penktų metų – tai praėjo daugiau negu dvidešimt metų – gal tų ir žmonių jau nebėra šitame pasaulyje – naujoji karta užaugo, bet jie domisi tais dalykais, kurie neša tą akimirksninį naudingumą jų asmeniui. Tada ir sunkiau tokiai Šviesai skintis kelią į žurnalą – dabar žurnalai rašo, kas ką kiek suvalgė, kokia suknele ar kostiumu apsirengęs atėjo į kokį nors priėmimą, kur ten Prezidentė ką šnekėjo – bet tai yra tušti burbulai, kurie sproginėja ir jie neturi prasmės, jie neišlieka. O štai esminiai-giluminiai Šviesos dalykai, dabar neberanda išėjimo į viešumą.
Ir mes esam tie vieninteliai, kurie gali iš tikrųjų išlikt šitame kelyje, jeigu turėsime gilų įtikėjimą, jeigu užplukdysime savo laivą ant seklumos, mes patys pasitrauksime iš šito kelio, nes ta tamsi aplinka, keldama savus reikalavimus ir savas madas, tiesiog kaip kloaka įsiurbs mus visus. Ir garantija, kad mes išliktume, yra mūsų gyvas įtikėjimas. Jo neįmanoma išsaugot, išlaikyt, jeigu mes nededam pastangų tiek atsiverdami, tiek studijuodami Dvasinius Šaltinius, tiek veikdami drauge su Rojaus Trejybe savojoje aplinkoje. Tik tada mes esame gyvybingi. Tik tada mes turėsim ką papasakot po prisikėlimo tiems, kurie dabar išsižioję laukia mūsų atvykimo – laukia ir sako – eikit čia, pas mus – o mes – ne, ne, ne, dar grabo duobės bijau (urantai šypsosi). Tai va, mūsų ta baimė, tas nerimas dėl to, kad išėjimas tai yra kažkas išnykimui tolygu. Tai nėra šitaip. Bet mes turim čia būt aktyvūs, ryžtingi, veiklūs, atsirėmę į vedimą, kurį suteikia mums Minties Derintojas – atsirėmę į jį – ne savo primesdami valią, ne savo mintis paskleisdami, bet sulaukdami teiginių iš Kūrėjo.
Tarp kitko, jau atiduota spausdinimui – Gyvoji Tyla – Rojaus Trejybės mokymų knyga. Pirmadienį Evaldas važiuoja galutiniu žvilgsniu pažvelgt į viršelį. Ir jeigu jis pasako, gerai, tada jau ir viršelis spausdinamas, o šiaip jau dabar pati knyga yra jau spausdinama. Taip kad artimu metu jūs turėsite dar naują Šviesos knygą – Gyvoji Tyla – prasmingas pavadinimas, prasmingi mokymai, mūsų labui.
O ką padarysime mes Kūrėjo labui? Amen.