Algimanto mokymai apie charakterio ydas bei depresiją, pasakyti urantų mokymosi sakyti savo pamokomąjį žodį, dalyje, Vilniuje, 2017 10 07

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Taip, mes ir esam Gyvajame Kelyje, kad viską pajaustume, ką suteikia Kūrėjas mums. O kadangi Jis suteikia tiktai Šviesą, Meilę, Teisingumą, Gėrį, Grožį, ne kančią, ne skausmą, ne ligą, tai priklauso nuo mūsų gyvo ryšio, nuo tos būsenos, kurią mes juntame – o tai yra virpesiai – tada mes ir esame arba sveikatingi, arba ligoti, pagiežingi arba kupini Šviesos, Gėrio, Grožio.
Todėl aš – iš esmės pritardamas ką atsakė Robertas – nenorėčiau akcentuot tai, kad pyktis turi gerą savybę. Visos tos neigiamos ydos – pyktis yra viena jų – ar pavydas, ar nerimas, susierzinimas – tai yra žmogiškojo proto žemo energinio dažnio virpesių laukas, tai mes, turėdami Gyvojo Kelio patyrimą, žinom, kad visa tai ištirpina Kūrėjas aukšto energinio dažnio virpesiuose, ir tada mirtingąjį užlieja atrasto savyje Kūrėjo sūnaus tie charakterio bruožai, kokie būdingi pačiam Kūrėjui – tikroviški bruožai. Ir tada pasireiškia tiek mąstymas, tiek veikimas, taip, kaip veda Kūrėjas – Minties Derintojo dėka – iš vidaus. Tada atsiranda ir kosminė Įžvalga, ir Teisingumas, ir Gėrio supratimas, Grožio supratimas, Gailestingumas, kokį suteikia Kūrėjas savo virpesiais.
Kadangi Jis perteikia savo gyvus energinius virpesius, tai juos gali suprast ir kinas, ir indas, ir makedonietis, lietuvis, estas, anglas vienodai, jeigu yra atsivėrimas, nuoširdus, gyvas, jeigu yra atrastas savyje Kūrėjas. Ir tada natūraliai ištirpsta tos ydos, kurios kamuoja žmogų. Ir tai gali būt ydos, kurias žmogus galėjo brandžiam amžiuje pajaust, kad jos yra viduje – pradėjo rūkyt, pradėjo alkoholį vartot, narkotikus vartot, nors vaikystėj nevartojo, ir jaunystėj nevartojo, o brandžiam amžiui pradėjo vartot. Tai ir šitų savybių jis gali – ydų – atsisakyt, ne jas gaudydamas – nes jis supranta intelektualiai, kad jos jam kenkia – bet jų negali išgaudyt, o atsivėrimas yra tas kelias, kai išvalo pasąmonę nuo žemo energinio dažnio lauko pats Kūrėjas, giliau įsiviešpataudamas savo virpesiais to sūnaus ar dukros, tos asmenybės ir pasąmonėj, ir sąmonėje, ir viršsąmonėje. Viršsąmonės kanalu mes palaikom gyvąją komuniją, kada nuoširdžiai atsiveriam, tada sąmonė – prislopinta, pasąmonė – taip pat, o viršsąmonė kaip tik panaudojama aktyviai palaikyt šitą komunijos gyvą ryšį.
Ir štai, kuo mes daugiau pakeičiam – įsivaizduokit rezervuarą, kuriame bus purvinas vanduo – tos mūsų ydos – tai jeigu mes iš šaltinio, kuris lieja savo švarų vandenį, imame tą savo kanalą, atveriam, vožtuvas pakeltas, ir tos neigiamos savybės, kurios mus kamavo, vis labiau ir labiau išplaunamos, ir tas švarus vanduo priteka, kuris suteikia gyvybingumą, ko ir šaukiasi gyva ląstelė – duokit man ramybę, palaimos būseną, kurioje aš turiu veikti kaip energiniame lauke, kurį sumanė Kūrėjas.
Štai dėl to ir aš siūlau tiktai atsivėrimo kelią – Gyvąjį Kelią su Kūrėju – taip, kaip jisai kiekvieną iš mūsų veda. Dėl to ir nereikia tada dėt pastangų mąstant – tai kaip čia yra, ką man reikia daryt? – gyvenkit su Kūrėju ir Kūrėjas jums suteikia išmintį, ką reikia daryt? kaip reikia pasielgt kiekvienoj akimirkoj? – Jisai pareguliuoja kaip nuostabus Mokytojas, Režisierius, ir tų nuostabių Šviesos teiginių Autorius.
Tiktai mūsų pastangos, būdamos kryptingos, leidžia giliau atsivėrus ir pajaust tuos teiginius, kuriais mes priimam sprendimą, vadovaujamės ir veikiam drauge su Kūrėju, kiekvienoj aplinkybėj, kiekvienu momentu. Ir tada atpuola daugybė įvairiausių posūkių, kryžkelių, kur mes galėtume eit ir galvot – tai kaip mums pasielgt? Kaip mums pasielgt? Ką daryt? O kada atiduodi save, sulieji save su Kūrėju, tuomet tu esi ramus – štai tada jokios naštos ir nebėra, kad nesulinktume patys ir mūsų asmenybė, nes, deja, iš mūsų planetos, patyrusios maištą prieš Kūrėją, ir tuo pačiu tebejaučiančią skaudžias pasekmes, daugybė pažadintų planetos gyventojų Gyvojo Kelio atsisako, nes per daug sunki našta dėt pastangas – neįpratęs charakteris sugniūžta, ir jam tada geriau atsisakyti to Gyvojo Kelio ir žengimo į amžinybę negu dėt pastangas.
Tai kuo mes daugiau įgyjame patyrimo šitame pasaulyje, tuo bus lengviau po prisikėlimo neatsisakyt galutinai Gyvojo Kelio, o būtent vis labiau glūdinant charakterį, kad jis panašėtų į Kūrėjo, žengti į amžinybę, į savąjį likimą, kurį mums suteikia Kūrėjas – pasiekti patį Kūrėją jo buveinėje – Rojuje – jau savąjį Likimą įgyvendinus.
Tai štai ir esam pionieriai šitame kelyje.
--------------------------------
Atsakymas Dariui į jo klausimą, kaip atsikratyti depresijos?

Tai tam ir dedi pastangas, kad lankytum Šventovę – lankyk – taip valoma pasąmonė ir sąmonė tavo atsivėrimo akimirką. Kada vyksta komunija su Kūrėju, valosi tavo pasąmonė ir sąmonė, viršsąmonė valosi, nes būtent ir vyksta virpesių perteikimas tau – smegenims – per viršsąmonę. Ir jeigu tu nenutrauksi pastangų – nuoseklių, nuoširdžių pastangų, lankysi Šventovę, pamatysi, po kurio laiko pradės lengvėt, nes tavo viduje – tie teršalai, kurie pasireiškia žemo energinio dažnio impulsais, ir smegenys tą junta. Per tiek dešimtmečių sukaupti visi tie žemo energinio dažnio virpesiai niekur neišnyksta. Jie pasąmonėj yra kaip milžiniškame rezervuare. Ir, natūralu, tie virpesiai, kuriuos mes gaunam iš Kūrėjo, yra aukšto energinio dažnio, ir jie neįpratintam prie tokio aukšto energinio dažnio virpesių lauko protui yra per sunkūs. Tai, viena, teršalai neleidžia jiems prasiskverbt, o, antra, jisai nežino, kad tokie virpesiai yra iš tikro – nepatiria jų – tai tas buvimas net ir komunijos akimirką, neduoda to efekto, kokio tikisi. Tikisi per apsilankymą iškart jau išeit be depresijos, šviesus, laisvas ir panašiai. Tai yra procesas ir ilgalaikis procesas.
Kada Kristus buvo – prieš du tūkstančius metų – jisai iš pradžių – išvis jo etapai buvo trys vienas kaip stebukladario, kada gandas sklido, kad jis padarė tą ten, vandenį vynu pavertė per vestuves Kanoje, vėliau – gydytojo, kada pagydydavo, jis visuomet sakydavo – tave išgydė įtikėjimas, tik niekam nepasakok apie tai – bet vis tiek pasklisdavo gandas. Susirinkdavo žmonės prašydami to pagijimo, nes sveikata žmogų visuomet labiausiai paveikia. Jeigu jis netenka sveikatos, viskas nebemiela. Bet svarbiausias etapas yra jo trečiasis – Mokytojo, nes jeigu tu mokai, tai tu duodi žvejui meškerę, jeigu tu gydai, tu duodi žuvį, bet žmogui reikia, kad jis pats galėtų žinot, kaip tą žuvį pasigaut – tai reikalingas mokymas. Ir dabar tu ateini į Šventovę, neturėjęs prieš tai savo gyvenime Šviesos Mokytojo, natūralu, tu negali per vieną-kitą apsilankymą sukaupt tiek viduje ir šviesos, ir žinių, kurios taip pat valo ir pasąmonę, ir sąmonę, ir stiprina tavo protą, kiek mes sukaupėm per, aš pasakiau, jau daugiau negu dvidešimt metų eidami šituo keliu – palaipsniui kaupdami, ir vis labiau sistemindami – ne patys siekdami susistemint, bet atsivėrimu, studijomis, ir veikimu drauge su Kūrėju, leidžiant Kūrėjui visa tai mūsų prote sistemint – Minties Derintojas juk veikia mūsų protą, mąstymo procesą ir kada mes esam miego metu pasyvūs – neturim savo interesų, kurių siektume ir nukreiptume savo visą energiją jų įgyvendinimui – štai tada mes ir galime nebetrukdyt Minties Derintojui veikt mūsų protą, kad tie teiginiai, kurie svarbūs, pasiektų mus sąmonės lygiu, kada mes pabundame. Tai visa tai po kruopelytę mes dėliojam, dėliojam, dėliojam. Nebuvo gi ir tų knygų, kurias dabar jūs skaitot – ir Akimirkos Amžinybę, ir Kalbu Jums Vėl, jau antrą leidimą, dabar Gyvoji Tyla bus – tai visa gi atsirado dėl to, kad vis daugiau buvo apvaloma mano pasąmonė ir aš galėjau tada išgirst tuos teiginius.
Ir štai kada tu tampi tam tikra prasme ta asmenybe, kokią sumanęs Kūrėjas, štai tada ir dingsta tokie dalykai, kaip depresija arba sunkios akimirkos. Jos nėra pašalinamos iš iliuzinės aplinkos, bet tu esi iškeliamas virš tos iliuzinės aplinkos aukštesniu energiniu dažniu virpesiais. Iliuzinė aplinka gyvena žemo energinio dažnio lauke ir tada jame yra depresija, jame yra ligos. Kuo didesnis atsivėrimas, gilesnis ryšys su Kūrėju, tuo labiau prisipildoma aukštesnio energinio dažnio virpesių, ir tu esi laisvas nuo visų šitų žemo energinio dažnio iliuzinėj aplinkoj patiriamų kančių.
Tai štai, jeigu tu būsi šitoje gyvojoje šventovėje – be jos bus nepaprastai sunku individualiai – praktiškai neįmanoma be šventovės – nes jeigu tu individualiai imi atsivert, tave tie virpesiai atveda į kolektyvinę dvasinę komuniją – nes reikalinga ta brolystės patirtis, kurią tu gali patirt šventovėje. O vienas tu gali duot tą impulsą, pradinį, bet jeigu giliau atsiversi, neišvengiamai tu ateisi į šventovę. Taip kad šventovė, tai yra tas energinis laukas, kuris pakyla savąja galia pakėlus kvadratu tų nuoširdžiai dalyvaujančių kolektyvinėje komunijoje bendrą skaičių, ir tada galingesnė yra ir pasąmonės, ir sąmonės apvalymo energija, kurią atsivėrusi asmenybė į save įleidžia nesąmoningai – ji šito neskaičiuoja, kiek jinai gali tų virpesių įleist, bet visa tai kaupiasi.
Žiūrėkit, jeigu jūs ateisite į gyvąją šventovę ir bus tiktai atėję du-trys žmonės, bus vienoks jausmas, bet jeigu bus du-trys tūkstančiai, bus kitoks jausmas. Tai ir yra toji energine galia, kurią jūs pajuntate, kiek ji jus sustiprina, nepaisant to, kad jūs turite dėt savo asmenines pastangas, net jeigu ir trys ateina, jums tada reikia daugiau energijos pajaust tą gyvą atsivėrimą. Kada yra minia, joje atsivert yra lengviau.
Todėl ir tavo kelias yra nuoširdžios atsivėrimo pastangos – nuoseklus bendravimas su Kūrėju, ir charakterio įtvirtinimas, kad pastangos nebūtų nutrauktos. Nutrauksi, tada depresija tave paims į nelaisvę dar stipriau. Tęsi tas pastangas – palaipsniui laisvės ta viduje tave sugriebusi depresija, vis pajausi laisvėjantį vidinį pojūtį. Bet turi būt harmoningai ir veikla, nes jeigu tu Šviesos labui nieko nedarysi – visų Šviesos labui – tai palaipsniui vėl apsiblaus asmenybė. Jinai turi būt veikianti, nes kūrinijoj viskas yra judėjime. O jeigu tu sustoji, tada pradedi degraduot. Statikos nėra, yra Evoliucija, lipimas į virus. O leidimasis į apačią – kas yra? – degradacija. O tada vėl tas kelias į stiprėjančią depresiją.
Tai dėl to aš ir vėl sugrįžtu prie to paties – kad žinot, kur? kas? kaip? – tai labai sunku. O atsivert Kūrėjui – tai yra tiktai vienas vektorius – atvert save, pajaust vedimą iš vidaus – tas pats vektorius. Per gilesnį atsivėrimą atsiranda stipresnis impulsas, kaip veda, ir tada ryžtingai veikt, nes jeigu tu bandysi savo interpretacijas siūlyt, tada tu pridarysi klaidingų sprendimų, ir juos mėginsi įgyvendint, ir susilauksi atoveiksmio, kuris bus skaudus, ir, plius, nejausi pasitenkinimo viduje. Ir ta depresija vėl stipriau tave suims, nes kiek gali veiki, veiki, ir viskas.
Jis sako – iš rankų krenta – tai dėl to, vėl, šitą reikia atmest per gilesnį atsivėrimą, stipresnį įtikėjimą – tu pajunti impulsą, kaip tave veda iš vidaus. Ir jokių nebereikia tada teorijų, išvedžiojimų, filosofavimų, ką daryt? kaip daryt? Viskas yra Kūrėjo sumanyta tam, tiktai belieka tą pajaust, patirt, ir drauge su Juo veikt.
Dėl to ir yra tas kelias, kada savo valią iš pradžių turi apribot, kad būtų Kūrėjo valia – ne mano, bet Kūrėjo valia – o vėliau tu jau sulieji, ir tavoji valia tampa viena su Kūrėjo valia. Ir tada tu gali pasakyt – mano valia sulieta su Kūrėjo valia. Bet tai yra būsena, tu tą ne liežuviu pasakai, bet būsena, liežuvis gali tylėt, nieko nesakyt – būsena yra.
Tas pats, kaip atradimas Kūrėjo, jeigu tu atrandi Kūrėją, būsena jau pasako – atradau. Jeigu tu klausi – įdomu, ar aš atradau, ar ne? – reiškia, dar neatradai, dar tos būsenos nėra. O ta būsena yra ypač aukšto energinio dažnio virpesių, ir tiktai jinai leidžia patvirtint – štai, atradau Kūrėją viduje. Tai – tikra, tas pats, kaip bet kokį pamestą daiktą ieškai, randi – tu žinai, kad radai – nebeieškai. Štai su Kūrėju – atradai, būsena paliudija tą, ir tada tu gilini tą ryšį, gilini – jis yra bedugnis. Tai per visą amžinybę reikės gilint ryšį su Kūrėju. Niekada nebus tos akimirkos, kad būtų užtektinai to ryšio, nes visą laiką bus iššūkiai, iššūkiai, kuriuos įsisavint mes galėsime tik per gilesnį įtikėjimą ir per gilesnį atsivėrimą Kūrėjui. Net jau būsime pasiekę Rojų, įgyvendinę savąjį Likimą – būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu aš – štai sakom prieš Kūrėjo energinį sukoncentravimą stovėdami, ir virpesiais jausdami, kad čia yra Kūrėjas – Jis gi neturi to mums matomo virpesių apvalkalo – bet virpesiais savo viduje mes juntame, kad čia yra būtent Kūrėjas. Bet ir tada bus nauji iššūkiai, kuriems įgyvendint-įsisavint reikės gilesnio atsivėrimo ir įtikėjimo, stipresnio įtikėjimo – per visą amžinybę.
Ir kita vertus, tada tu būsi tas mokytojas, kuris būsi patyręs depresiją, iš kurios per Kūrėjo veikimą tave iš vidaus išsilaisvinai iš tos depresijos. Tu kitiem galėsi tada padėt, aiškindamas savo patirtį, kaip jiems reikia tą daryt, išsilaisvinant iš tokios skausmingos būsenos, kuri trunka metais, dešimtmečiais. Tie, kurie nesam to patyrę, mes nežinom, ką tai reiškia, tiktai iš jūsų pasakojimų tą mes suprantam (uranto balsas) – Neduok Dieve. – O jūs štai ir tą patyrimą ir išsilaisvinimą galėsit ir kitiem aiškint – nenuleisk rankų, man irgi buvo taip, ir aš išsilaisvinau tiktai su Kūrėju, tiktai Jam atsivėrus, per veikimą drauge su Juo. Štai yra tas kelias, kuris jus pakylėja, kad jūs galite tada stiprint kitą, nes jeigu yra pasakymas – Visagalis – ką tai reiškia Visagalis/ – viską gali – viską. Ne – viską gali, išskyrus depresiją (girdisi urantų juokas) – tai koks čia Jis Visagalis? Tai reikia tada ir kabintis į tą Visagalį, kad iš Jo gertum Gyvąjį Vandenį, ir išplautum tuos depresijos tau suteikiamus žemo energinio dažnio virpesius, kad aukšto energinio Gyvojo švaraus Vandens iš Šaltinio virpesiai pripildytų tave ir išlaisvintų. Kito kelio nėra.
-------------------------------------
Na, čia ne esmė, čia yra tiktai Tėvo ir tavo santykis, mums nėra būtina žinot tą, nes bet kokį darbą esi atlikęs, kuris gali būt suprantamas kaip milžiniškas blogis, ir tada tas jausmas, tai yra, žemo energinio dažnio virpesių laukas, jisai viduje smegenims impulsais visą laiką palieka gilesnį ir gilesnį įspaudą. Eina dienos ir tau viduje – ta kartėlio būsena – tu negali pamiršt to – dėl ko, pavyzdžiui, net ir žudikai po kiek laiko, praėjus ten dešimt metų, ateina ir prisipažįsta – aš nužudžiau – nes jis gyvena su tuo žemo energinio dažnio lauku ir tie impulsai vis duoda ir duoda, ir duoda, ir jis nebeištveria to energinio žemo dažnio lauko.
Todėl, praktiškai, tai įstumia į depresiją, dėl to, kad tu galėtum apsivalyt, žmogiškojo proto neužtenka, todėl štai ir prigalvojo daktarai, kaip slopint smegenų veiklą cheminiais vaistais, bet tai slopinimas pačių smegenų veiklos. O kada tu išsisakai Kūrėjui, nuoširdžiai, kada tu atsiduodi, tiesiog, na, kaip išsirengęs kūdikis, viską išsisakai – nes žmogiškasis protas net ir Visuotiniam Tėvui nedrįsta kai ko pasakyt – ai, šito nereikia, šito nereikia – tarsi Jis nežinotų, būdamas Visažinis, nežinotų, kas buvo atsitikę, bet žmogiškasis protas, įpratęs gyvent tarp žemo energinio dažnio virpesių, graduoja savaip – ir šitą galima pasakyt, šito – negalima. Ir dabar tavo tas pasakymas, kad šito aš nenorėčiau sakyt, rodo, kad viduje vėl sunku – ir tą dar pasakyt viešai, tai dar sunkiau. Net ir pats nelabai nori apie tai galvot, nori pabėgt nuo to praeities epizodo. Tai kada tu atsiveri, tai kada vis labiau prisipildo aukšto energinio dažnio virpesių tavo smegenys, tuo mažiau skausminga būna ta praeities akimirka, kad ji tave graužtų, nes sąžinės graužatis yra žmogiškojo proto, na, sakykim taip – žemo energinio dažnio lauko pasireiškimas, kada tam tikros moralinės nuostatos prasilenkia su tuo veiksmu, kurį atliko mirtingasis praeityje – ir tada atsiranda ta graužatis. Jeigu tai būtų gėrio veiksmas, tai tave sustiprina, pakylėja, ir tu labai greit tą net gali ir užmiršt, nes tau užkloja tuos aukštesnio energinio dažnio virpesius kiti veiksmai, kuriuos atlieki, ir jų energiniai virpesiai. O štai žemo energinio dažnio virpesiai – jie yra rūdys, ir jos kaip metalą ėda iš vidaus asmenybės charakterį – vis ėda, gręžia, ir jisai praktiškai tampa kaip korėtas – tas charakteris. Štai tu patekai į Vilnių, nebežinai kaip pritapt – o per tą laiką, visuomenė irgi nešviesėjo, tai dar sunkiau pritapt, jeigu tu padarai toj visuomenėj tam tikrą apsisprendimą – eit Šviesos Keliu, reiškia jau yra ne visuomenės diktuojama sprendimo išraiška, o iš vidaus Minties Derintojo – to Kūrėjo fragmento – kuris prie tavęs jau prisibeldžia – siek Šviesos, vaduokis iš depresijos – tau suteikiami teiginiai, kurių tu neišgirsti, bet tu atėjęs čia gali pasiklaust ir aš tau juos pabandysiu pateikt, kokius teiginius tau sako – Stiprėk Mano sūnau, Manąja Šviesa, atsiverk, nesigraužk dėl praeities, ji nuvažiavo, gyvenk šia akimirka, ir klok pamatą rytdienai, ateičiai, ir ne vien tiktai sau, bet ir Mano kitiems sūnums ir dukroms – ateities kartoms.
Štai kada protas pradės mąstyt plačiau, jausdamas tą įžvalgą, tai jis nebus tiek susikoncentravęs – kaip sraigė sulindusi į kiautą – ir gyvena savajame praeities skausme, toje klaidoje, toje akimirkoje, kuri ir atvedė į depresiją. Reikia tą kiautą numest, kad išlaisvint savo įžvalgą, savo mąstymą.
Viskas priklauso – kaip ir Robertas sakė – nuo mūsų minčių, nuo mūsų tų virpesių, kuriuos mes juntame. Tai jeigu mes vektorių turėsime Kūrėją ir atsivėrimą Jam, tai Jisai aprūpina mus savo Įžvalga, kuri yra ir požiūris į aplinką, požiūris į Tikrovę, požiūris į save, požiūris į praeitį, šią akimirką, ateitį. Ir tada tu gyveni tuo, ką suteikia kas akimirką Kūrėjas tau. Ir tada nustoja tave jaudint kokia buvo praeitis – tegu ji bus tokia tamsi, tu galėjai būt, na, nuskriaudęs daugybę žmonių, bet tu gali būt tas Šviesos Šauklys nuo šios akimirkos. Juk apaštalas Paulius, kada jis dar buvo nepakeitęs vardo, buvo Saulius, ir persekiojo Jėzaus pasekėjus. O ką darė su jais? Juos gi žudė. Tai jis irgi prisidėjo prie to. Bet kada pakeliui į Damaską nukrito nuo arklio, apako, ir išgirdo staiga, kas čia yra? Kas esi tu? – sako – aš esu tas, kurį tu persekioji. Jėzaus buvo apsireiškimas jam, ir nuraminimas – nebijok, tu pasieksi Damaską ir tu vėl matysi. Štai, jis pakeitė savo vardą, visa tai patyręs, į Pauliaus vardą, ir vietoj to, kai prieš akimirką persekiojo Jėzaus išpažintojus, dabar pats pradėjo skelbt Jėzų. Štai – ta transformacija, ir jis dėl savo praeities veiksmų nepergyveno, jis ėjo į tai, ką jautė iš vidaus, bet jis daug ką iškraipė, pridarė bėdos, kurios neišsrebiam ir dabar su krikščionybės atsiradimu. Tai dėl to jau jis iškraipė Jėzų, nes Jėzus neatėjo krikščionybės įdiegt, jis nė žodžiu neužsiminė apie ateities kažkokią krikščionybę.
Tai tas išsilaisvinimas yra iš praeities akimirkos, nes depresija – tai yra gyvenimas praeitimi. O Kūrėjas yra amžinybė – ji iškelia virš bet kokios akimirkos – net ir šios akimirkos. Nors mes esame šioje akimirkoje – klojam pamatą ateičiai – net ir šia akimirka nereikia gyvent, o reikia giliau atsivert, susiet save su Kūrėju, ir būt amžinybėje. Aš jums ir sakau, kad jūs esate jau net ne Lietuvos piliečiai – Urantijos piliečiai? – Ne, siaura. – Satanijos piliečiai? – Siaura. – Žvaigždyno piliečiai? – Siaura. – Visatos piliečiai? – Siaura. – Rojaus piliečiai? – Siaura. – Kūrinijos piliečiai, kuri plečiasi, plečiasi visą laiką, ir štai – mes esam Kūrinijos piliečiai.
Kada jūs meldžiatės – ir šiandien, kada meldėtės – ir sakot, kad mes esam Naujojo Amžiaus ištakos – ne amžiaus ištakos (girdisi uranto tylus balsas) – garsiai sakyk – (uranto balsas – Naujo Visatos Amžiaus) – Visatos Naujo Amžiaus – o tai yra kokybė kita. Amžiai yra planetoj, yra Sistemoj, yra Žvaigždyne, Visatoj, Supervisatoj. Visatos amžius – tai yra kūrinija visa. Tai štai – mes esam Naujo Kūrinijos Amžiaus ištakos. Ir ką, mes turim depresuot? Tai jeigu mūsų mintys nukreiptos yra į Kūriniją, į Kūrėją – jos Šaltinį ir Centrą – tai kaip susmulkėja ta depresija, kas ji yra? Kur ją surast, kada mintys rutuliojasi taip kosmine Įžvalga, ir jaučiant Kūrėją savo viduje atrastą, ir atsidavus Jo vedimui, įprasminant Jo teiginius, kokius pradedi išgirst ir visų labui, ir meilės motyvu. Visa tai būsena tu pajauti – o visa tai yra pastangų pasekmė. Bus pastangos – bus pasekmė, nebus pastangų – tada bus depresija, nes aplinka niekada neteiks nusiraminimo, aplinka teiks savo reikalavimus, o jų reikalavimai yra tokie, koks jų yra mąstymas. Nebus naujų teiginių, viskas bus, kas naudinga.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal