Algimanto pamokomasis žodis – Šviesos Mokytojui būtinos sisteminės žinios, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 10 14

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Šviesos Mokytojui būtinos sisteminės žinios, ne šiaip pabira informacija, kurios ir pats Šviesos Mokytojas negali suvokt, bet susistemintos taip, kaip sistemina Kūrėjas iš vidaus.
Kada aš buvau mažas vaikas – dar nėjau į mokyklą – aplinkybes taip sudėliojo Apvaizda, kad Minties Derintojas pasireiškė manyje per tą neišmintingumą, kada aš gyniau nuo jo motinos savo pusbrolį, septyneriais metais vyresnį – man tada buvo apie trejus su puse metų gal ir mažiau. Tai mano gynimas buvo išprovokuotas pusbrolio ašarų – aš nesuvokiau, kas yra mokykla. O jį barė už tai, kad jis blogai mokosi ir gavo dvejetus – ne vieną, ne du – daug dvejetų. Bet aš, matydamas ašaras, suvokiau, kad reikia gint. Ir aš, negalėdamas niekaip kitaip gint, įsitvėriau – aš dabar prisimenu tą tetos, kuri mane augino kartu su mano seneliais, tetos tėvais Utenoje – žalią suknelę – tokią storą – įsitvėriau į padalkas ir spardau jai į koją, nes nepasiekiu daugiau niekaip, nežinau, kaip apgint. Tai man jos ištartas teiginys – atsirado čia mat gynėjas – įstrigo visam gyvenimui. Bet mano protas tada buvo to trejų metų vaiko – jis nežinojo, kaip apgint, jo samprata, pasireiškiamą neteisingumą, kaip užstot skriaudžiamą – tiktai fizine galia – toks buvo supratimas. Kada vėliau, paaugus porą metų, bet dar į mokyklą neinant, mane pradėjo vestis mano bobutė į bažnyčią ir ypač į laidotuves, kadangi tada buvo tokia mada, kad laidotuvės būdavo visa procesija pėsčiomis – ir nešdavo karstą – eidavo su vėliavom, kunigai, juodos vėliavos mirties atveju, ir eidavo pro pat mūsų langus, ir varpai skambina bažnyčioj. Tai toj aplinkoj gyvendamas, aš mačiau, ką reiškia mirtis, bet aš nesuvokiau, kad, tai yra tik materialaus kūno išėjimo, tiksliau pasakius, baigimas to gyvenimo šitame pasaulyje, šitoje planetoje, o kad asmenybė niekur nedingsta, tos sampratos neturėjau. Ir mane tada apimdavo didžiulė baimė, kada aš jau prie duobės girdėdavau, kaip beria grumstus sauja artimieji, o tada duobkasiai su kastuvais meta žemes, ir jos ant medžio karsto dangčio taip dusliai aidu iš duobės kyla. Ir man kildavo baimės banga, kad tik neįkrist į tą duobę – ir mane užkas kartu su tuo karstu. Bet tuoj pat kildavo tokia mintis, kad aš niekada nemirsiu, niekada, čia yra kiti, kurie gali mirt, bet aš nemirsiu. Ir tas jausmas, kad nemirsiu – jis stiprėjo. Bet vėliau, jau mokykloj, kada pateikdavo informaciją daugiau, kad visi yra mirtingi, tai man ta nuostata, kad aš niekada nemirsiu, ji buvo uždengta – taip, miršta žmogus. Bet prasiverždavo taip – kai jau aš mirsiu, tai prasiverš žemė, sudrebės žemė, nebus taip, kad išnykčiau visiškai nepastebėtas – tai bus milžiniški pasikeitimai! Kada aš jau dar daugiau paaugau ir pasiekiau maždaug septyniolikos-šešiolikos metų amžių, tada mano mintys būdavo – kaip galiu aš išnykt, aš negaliu išnykt – tokia kosminė erdvė, tiek daug žvaigždžių, tai kur ten gali būt tik viena planeta su žmonėm – tokioj erdvėj? Negali būt šitaip. Kam tada tokia erdvė? Ir kaip gali būt, kad eis milijonai metų, žmonės vaikščios, o aš niekada daugiau nebegyvensiu – tai vardan ko aš gyvenu dabar? – Ir tai buvo paauglio mintys. Natūralu, atsakymai niekur nepateikiami. Aš tada neskaičiau tų knygų, domėjausi sportais, draugais, ir troškimu tapt tarybiniu karininku. Ruošiausi labai aktyviai – rusiškai studijavau vadovėlius tų pačių mokymosi dalykų, kuriuos mokykloje dėstė lietuviškai, bet tai buvo savarankiškas darbas – jis buvo labai kryptingas. Dienoraštį pradėjau rašyt nebe lietuvių kalba, bet rusų kalba. Tai buvo kryptingos Minties Derintojo man perteikiamos nuostatos – turi dirbt, jeigu nori pasiekt – įdėt pastangų. Ir tą aš kryptingai dariau. Bet informacijos aš nesusiejau į vientisą visumą – informacija buvo palaida, chaotiška, dėl to atsakymų nebuvo.
Dabar, kada aš girdžiu jus besimeldžiančius ir tariančius, kad Kūrėjas yra Tas Beribis ir Bekraštis – tai yra informacija, tai yra teiginys, bet jis neteisingas. Kūrėjas yra apribotas ir Jis turi kraštus. Aš jums sakiau, kad jūs – natūralu – per vieną kartą negalit įsisavint informacijos. Aš jum sakiau, kad Kūrėjas turi ir Savo apvalkalą ir virpesius – ir Jie yra apriboti Rojaus viršutine dalimi, bet Jų dažnis yra toks aukštas, kad nė vienas tvarinys nesugeba pamatyt tų virpesių. Todėl Kūrėjas nėra Begalinis ir Bekraštis, nors Jis yra Begalybės ir Amžinybės Šaltinis ir Centras – Pats kaip Asmuo – kaip Keturi Asmenys – bet Jis Pats turi apribojimus – Jo čia asmeniškai nėra – Jis yra per Minties Derintoją, esantį mūsų visame mąstymo procese – prote. Bet tai nėra Visuminis Kūrėjas – tai yra Jo Fragmentas – Fragmentas – Dalelė.
Todėl iš tikrųjų informacijos plėtimas ir susiejimas į visumą Šviesos Mokytojui yra nepaprastai reikalingas, nepaisant to, kad jūs šitos informacijos negalit kitam atskleist, kad jis suprastų, nes jis neturi to parengties etapo, kokį jūs patyrėte iki šiol – jūs jau paklojote tą pamatą, ant kurio galite turėti aukštesnių, gilesnių, šviesesnių teiginių – ir juos susiedami į visumą. Tada jūs galite ir pasakyt – Kūrėjas yra Visagalis, bet Jis ne viską gali – Jis negali padaryt kvadratinio apskritimo, nes tai prieštarautų Paties Kūrėjo Evoliucijai – sumanymui, kad viskas atsispindi Tikrovėje, kas jai neprieštarauja – kaip Pats Kūrėjas yra sumanęs. Todėl jeigu yra geometrinė figūra, kaip kvadratas, ir jeigu yra kita figūra apskritimas, tai jos ir turi būti kaip geometrinės figūros atskiros, nes jeigu būtų ne atskiros figūros, tuomet tai ir būtų šitaip – nebūtų kvadrato, būtų tik apskritimas, arba nebūtų apskritimo, būtų tik kvadratas. Bet jeigu yra ir viena ir kita, reiškia, negali būti vienas ir kitas tuo pačiu metu vienoje figūroje, nes tai prieštarautų Kūrėjo sumanymui, dėl to ir yra atskiros figūros. Todėl Kūrėjas, būdamas Visagalis, Jis negali eit prieš Tikrovę – Jis viską pateikia, kas yra Tikrovė – įvairialypė, įvairiapusė – ir tuo pačiu suteikia Prasmę, bet mes jos prasmes atskleidžiame, kuo giliau atsiverdami Pačiam Šaltiniui ir Centrui. Todėl pats giliausias ir visaapimantis mūsų maldos prašymas būtų – kuo gilesnis atsivėrimas sau – sau – nes tada bus tikresnis kiekvienas veiksmas – ir gyvenimas, kurį mato kiti. Jūs negalite kitų atvert, negalite kitų mokyt, jeigu jie patys šito nenori – nuoširdžiai nenori. Bet jūsų gyvenimo veiksmus net ir nenorintys Šviesos pastebės, kadangi jie labai dažnai skirsis nuo jų veiksmų. Tai jūsų vienintelis troškimas turėtų būti – dar gilesnis atsivėrimas.
O tai, kad jūs trokšite, kad kiti nušvistų, kad kiti būtų sveiki – tai jus pačius per savų troškimų nešiojimą savyje eikvoja – energine prasme, nes visi jūsų troškimai, tai yra irgi įprasminami jūsų energija, esančia jūsų viduje, ir kuri sumanyta tam, kad būtų prasmingai panaudojama. O prasmingas panaudojimas jūsų energijos – tai yra malda už jūsų pačių dar gilesnį atsivėrimą ir vedimo iš vidaus pajautimą, ir jam atsidavimą. Štai kur yra prasmingas jūsų energijos panaudojimas.
Aišku, kada pasąmonė yra tiek – per kartų kartas – tamsoje pildyta daugybe iškraipytos, neatitinkančios Tikrovės informacijos, tai šitą teiginį įsisąmoninti, kad jis taptų gyvenimo vieninteliu teiginiu per visą Amžinybę, labai sunku šitame pradiniame etape, bet nepaisant šito sunkumo – tai yra vienintelis Tikrovės teiginys, vertas jūsų įsisavinimo. Visi kiti jūsų troškimai tik atima jums energiją – eikvoja energiją.
Štai kodėl Gyvajame Kelyje reikalingi Šviesos Mokytojai, kurie aiškintų ir kitiems. O jūs aiškinsit, jeigu pajausite vedimą iš vidaus. Jeigu nepajausite, neturėsite ryžto, nežinosite prasmingų Šviesos išmintingų teiginių – ką pasakyt.
Štai aplinkybes formuoja mums Apvaizda, ir ji stengiasi, kad mes kuo ryškiau atsiskleistume savimi, kokius mus – kiekvieną – sumanė Kūrėjas, ir kaip Kūrėjas mus veda iš vidaus. Ir nieko daugiau. Tada pasireikš jūsų brolystė – jūs neturite laukt brolystės iš kitų – jūs pasireikškite kitiems. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal