Algimanto pamokomasis žodis apie urantų pastangų svarbą Gyvajame Kelyje, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2017 10 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kada aš girdžiu jūsų garbinimo-prašymo maldos žodžius, jie tiek kupini šviesos, gyvasties ir kada aš palyginu, ką taria kitų lūpos – nesvarbu, budistų, krišnaitų, musulmonų, ar net ir krikščionių sektų, įvairiausių – jų ritualinių apeigų metu, tai yra tas pats, kaip pasakytum – nupieštas paveikslas iš gražių spalvų, bet jis yra ant negyvos drobės. O mūsų tariamų maldų virpesiai piešia kūrinijos gyvą paveikslą kosmose, erdvėje, ir mūsų viduje. Atrodytų, mėgink kitam paaiškint, jis nesupras, ką mes patiriam ir tuo pačiu ką išreiškiam per atsivėrimą. Tai yra virpesiai, kurie pagimdo mūsų tos besiliejančios iš širdies maldos teiginius-žodžius. Mes jų nesimokom atkartot mechaniškai, jie gimsta tos akimirkos atsivėrimo būsenoje. Ir kiekvienas žodis – tai yra mūsų tos akimirkos asmenybės tapatybės virpesių aidas – ką mes jaučiame, būsena, tą išsako mūsų žodis, teiginys. Ir visa tai fiksuojama iki pat Rojaus – iki pat Rojaus fiksuojama – mūsų šitos mažytės grupelės nuoširdus atsivėrimas.
Ir kokia yra milžiniška šviesa, palyginus su tuo, ką mes patyrėm prieš keliolika metų, kada nebuvo šventovės, kada mes nežinojom, kaip atsiversim, kada mes nežinojom, kad yra tokia atsivėrimo gyvoji religija ir šventovė. Nors ji dar neegzistavo, bet ji buvo sumanyta, kad iš potencialo pavirstų į aktualą. Bet ji negali pavirsti į aktualą kaip burtininko lazdelei mostelėjus. Turi būt kažkas, kas patiria viduje vedimą, kokį suteikia pats Kūrėjas, ir tada atsiranda tie, kurie dalyvauja gyvojoje komunijoje. Be dalyvių – Kūrėjo sūnų ir dukrų – negali egzistuot tikrovė. Nėra tikrovės visatoje, jeigu nėra atsivėrusių Kūrėjo sūnų ir dukrų. Tik atsivėrimu ir sūnūs ir dukros patvirtina savo patiriamą iš Kūrėjo tikrovę.
Liuciferiui stigo atsivėrimo, stigo įtikėjimo – jis sukurstė maištą. Jeigu jis būtų asmeniškai vienas likęs, tai dar nieko, bet jisai, būdamas vadovas, suklaidino kitus – savo pavaldinius, ir mėgino klaidint ir kitus Sistemos vadovus, kad ir jie pasektų jo pavyzdžiu.
Įsivaizduokit, prieš du šimtus tūkstančių metų tas maištas įvykęs, o virpesiais mes patiriam pasekmes ir šiandien. Kristus užbaigė maištą prieš du tūkstančius metų. Du tūkstančiai metų – atrodytų lyg didžiulis laiko tarpsnis, o kokia kančia yra mūsų viduje, kada mes matom, kaip mus apgaudinėja – nesvarbu kur – mes juntame viduje nuoskaudą. Dėl ko? Dėl to, kad kiekvieno asmenybė, padovanota Kūrėjo, nori Teisingumo, nori Šviesos, nori Lygiateisiškumo. Šitie asmenybės poreikiai yra suteikti Kūrėjo, nes būtent Kūrėjas yra visų šitų nuostabių savybių Šaltinis ir Centras.
O dabar įsivaizduokit – nėra urantų. Ir toliau bus vis labiau visos ritualinės šventės bažnyčiose švenčiamos vis su stipresne ir stipresne pompastika ir dogmatiška nuostata. Puošniau atrodys išorė, bet viduje vis daugiau apsitrauks voratinkliais vidus, ir tada išėję po įvairiausių – štai dabar artinasi visų šventė, lėks visi per galvas į kapines, kiek bus kančios, kad nespėja, reikia ne vienerias dar kapines aplankyt, ir įvairiuose miestuose ar miesteliuose, kaimuose, bažnytkaimiuose – ir tada bus pykčiai šeimoje, kelyje, tarp gausos vairuojančiųjų. O vardan ko visa tai? Vardan pagoniško ritualo – uždegt ugnį, žvakutės forma, įbest ją į rituališkai pašventintą pagonybės ženklu žemės lopinėlį, kuriame yra palaikai, nieko daugiau. Asmenybė iš ten jau seniai pašalinta – tiktai smegenų centras nustojo pulsuot, gyvybė nustojo egzistuot, tą pat akimirką mirtingojo asmenybė patenka į angelo serafimo prieglaudą-apsaugą. Ji tampa jo energinių virpesių lauku. Sąmonės neturinti asmenybė prarado šitą laikiną pavidalą, mirtingojo suteiktą kūną, visą organizmo sistemą, kurią valdo centrinė nervų sistema, smegenų, materialių smegenų dėka, ir jeigu smegenys nustojo pulsuot – viskas, gyvybė šitame mechanizme užbaigė savo visą kelią. O asmenybė – priklausomai nuo to, kokiais virpesiais gyveno – turėjo įtikėjimą ar ne – bus pažadinta arba trečiąją dieną, arba kada bus skelbiama Nauja Dieviškoji Tvarka šitoje planetoje, o ją skelbs atėjęs naujas Dieviškasis Sūnus, įsikūnijęs žmogiškuoju pavidalu.
Tai ko ten lėkt tada tą ugnį sušelpt, iškeltą pagoniškai aukščiau Kūrėjo? Kad uždegt? Nėra ko ten lėkt, bet gi nėra tų bažnyčiose kunigų, kurie paaiškintų – mielieji, atverkit savo vidų, patirkit atrastą Kūrėją savo viduje, ir tada jūs pajausite net ir tą maldų transformaciją, kaip ji išauga iš paprastų teiginių, bet jinai yra gyvai gimdoma kaip kūdikis gyvosios Komunijos metu. O bažnyčioj Komunijos ritualas, kai uždeda tą simbolinį Kristaus kūną ant liežuvio. Tai skirtumas yra. Yra Komunija, bet ne atsivėrimo bendravimas su Kūrėju, esančiu kiekvieno iš mūsų viduje, bet uždedant materialų simbolį ant materialaus liežuvio. O asmenybė lieka uždara, nes ji nežino, kaip atvert save, niekas jos nemoko – nei šeimoje, nei mokykloje, nei darželyje, nei universitete, nei darbe, nei per televiziją, per radiją, internete. Be mūsų svetainės pasaulyje nėra jokios kitos panašios, kur būtų mokoma atrast Kūrėją savo viduje.
Ir dabar jūs nukreipkite žvilgsnį į save. Jeigu jūs esat pasirinkti Kūrėjo, šitoj planetoj, tarp septynių milijardų, tai jūsų atsakomybė prieš ateinančias kartas – kad šią akimirką jūs save stipriau atvertumėt, kitą akimirką – dar giliau atvertumėt, dar kitą akimirką – dar giliau – ir taip be perstojo. Ir tada turėsite sveiką šitą organizmą, ilgaamžį, kiek sumanęs Kūrėjas, jeigu jūs būsite veiklūs – pajausite vedimą iš vidaus, kokį jums suteikia Kūrėjas, ir atsiduosit jam, tam vedimui, kad būtų veiksmas, kad būtų išmintingas veiksmas. O jeigu mes pasitrauksim iš šito kelio, ritualas tada kaip piktžolės užgoš visą takelį.
Dabar mes mėginam žengt patys nežinodami, kokia kryptimi, nes prieš mus niekas nėjo, todėl mes turime tą kryptį pajaust, kokią suteikia Kūrėjas iš vidaus. Ir čia priklauso jau nuo atsivėrimo. Ritualo neužtenka, uždegt žvakutės neužtenka. Kitaip pasakius, ritualo čia nereikia, kad jis neužgožtų to didžiulio ir nuoširdaus tyro noro atsivert ir pajaust Kūrėją savo viduje, nes ritualo atlikimas nuramina intelektualų materialų protą – štai atlikau, atlikau – ir prieš savo giminaičius jis yra tarsi švarus ir tyras – ir sau jis gali pasakyt – na, taip tėvai tą darė, seneliai tą darė, proseneliai tą darė ir aš tą darau, sunkiai sunkiai, bet padarau. Tai yra degradavimas, lietuviškai aiškinant, ritimasis žemyn, nes negalima išlaikyt atliekant vien tik ritualą šviesos net savo viduje.
Kristus, kada buvo prieš du tūkstančius metų, jisai atliko panašius ritualus, kokius atlikdavo aplinkoje žydai. Jo buvo misija atnešt Tėvo – kiekvienam – Tėvo – kiekvieno Tėvo sampratą, kad Tėvas yra ir žydams, ir pagonims, kada pagonių žydai nelaikė žmonėmis – nužudžius pagonį, užtenka pačios paprasčiausios aukos – išsipirkt nužudymą, nužudymo nuodėmę – tai atnešt keptą karvelį, kurį galėdavo sau leist ir pats neturtingiausias žydas. Tokia buvo pagonio gyvybės kaina. Todėl pripažint, kad ir pagonys yra broliai, žydams – milžiniškas iššūkis. Dėl to Kristus ir laikėsi tų ritualų, kad nesukiršintų žydų. Bet jis padarė klaidingą sprendimą pakeisdamas šeimos sampratą į karalystės sampratą, nes priimtiniau žydams laukt to karaliaus, kuris užims laisvą Dovydo sostą – kaip karžygio, Mesijo, kuris išgelbės juos iš pagonių jungo – štai, žydai gaus laisvę, tvarkysis kaip norės, nereikės ten, kokio nors imperatoriaus atsiklaust, ar prokuratoriaus, kaip Pontijaus Piloto, turės savo tvarką. Štai ko jie troško. Ir karalystės sampratą kiekvienas traktuoja savaip, kadangi ji išorėje. O šeimos samprata žydams buvo svarbi, bet ji buvo išleista iš akiračio – Jėzaus.
Tai štai dabar, kada mes po dviejų tūkstančių metų einam Gyvuoju Keliu, kada mes atradę esam Kūrėją savo viduje, kaip asmenis, štai čia kompromiso mes nebegalim daryt, kokį darė Jėzus. Kompromisas – tai iškreipimas šito kelio, o Gyvo Kelio iškreipt negalima, tada jau nebebus Gyvasis Kelias, bus butaforija – ir tada vėl įsiviešpataus ritualai ir dogmos – pirmiausia jūsų prote, nes padarius vieną kompromisą, atsiras kiti kompromisai.
Ir kaip pasielgt tokiom aplinkybėm? Štai aš jus visą laiką ir mokinu – atverkit save, kad pajaustumėt, kaip veda Kūrėjas būtent tomis konkrečiomis aplinkybėmis asmeniškai jus – kiekvieną – kaip jūs galite išmintingai tomis aplinkybėmis išlikt Gyvajame Kelyje, ir tuo pačiu nepadaryt kompromiso, kurį padarius, aplinka reikalaus vis daugiau ir daugiau kompromisų iš jūsų.

Ir jūs tada prarasite pasitikėjimą ne tik Kūrėju, bet ir savimi. Charakteris apsiblaus. Ir jūs pradėsite net jaust nepasitenkinimą ir tuo pačiu Gyvuoju Keliu – na, kiek aš čia galiu melstis, kiek aš čia galiu, žinai, su tom savo giminėm ten konfliktuot, ir panašiai – jau geriau aš ramiai gyvensiu, tegu jie eina, tie urantai, savuoju Gyvuoju Keliu, o aš pabūsiu šiek tiek nuošaliau.

Kiekvienas sprendžia pagal savo būseną.

Kiekvienas, kuris trokšta atsivėrimo nuoširdžiai, jisai išliks kelyje, kuris leis padaryt sau kompromisų – anksčiau ar vėliau – paliks šitą kelią – ir tada apsunkins ateinančių kartų, šeimų gyvenimą, nes jos toliau gyvens tamsoje – eis į bažnyčią, važiuos į kapines, atliks ritualą, vadovausis dogma, bet taip Gyvojo Kelio ir nepatirs. O Kūrėjas yra sumanęs Evoliuciją tiktai Gyvojo Kelio įprasminimui – per kiekvieno asmeninį indėlį. Dėl to jūsų indėlis Gyvajame Kelyje ir yra jūsų Gyvenimas. Gyvenkite taip, kaip veda Kūrėjas – atsiverkite stipriau, giliau, įtikėkite tvirčiau, nes šitos dovanos yra begalinės. Niekada nebus užverti vartai, jeigu jūsų nuoširdi asmenybė visą laiką bus gyvajame ryšyje su jos Šaltiniu ir Centru, ir tada gyvenimas bus šviesus jūsų viduje, nors aplinkoje bus audros ir uraganai, jūs jas nutildysite, jūs, kiekvienas – kas pasitikės Kūrėju ir atsiduos Kūrėjui meilės motyvu ir būsena. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal