103. Algimanto pamokomasis žodis apie šviesos teiginių išplėtimą, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 10 21
Noriu šiek tiek pataisyt jūsų požiūrį, išplėsdamas kontekstą, jūsų supratimą, kada aš išgirstu jūsų maldose atitinkamus teiginius, kuriuos urantams vertėtų vartot platesnius.
Kada jūs sakote net ir garbindami , kad tai Tu padedi atvert mano sielą – kodėl nepasakyt – mane, ne mano sielą? Mane atveri. Kodėl siela turi būt kažkas kita negu jūs? Mano siela – reiškia, aš nesu tas – nes aš sakau – mano. Jeigu aš sakau – mano galva – tai aš kiekvienam duodu suprast, kad aš tai nesu galva.
Priklausomybę rodo – mano.
Tai jeigu – mano siela – reiškia, nepilnai jūs esate susilieję su savimi. Dėl to mes ir sakom – tikrasis mano aš – aš esu aš. Tai tada jūs šitą teiginį pakeiskit, vietoj – mano siela – arba – mano dvasia – į – mane. Tiesiog – aš atsiveriu Tau. Tavasis Pagalbininkas Minties Derintojas, padeda atsiverti – man – o ne mano sielai. Man – o ne mano dvasiai. Man. Tada jūs suprasite, kad jūs ir esate tas tikrasis asmuo, kada nukreipsite savo minčių vektorių į save.
Kitas teiginys, ypač garbinime, jis netinkamas, nes pavirsta garbinimo akimirką į prašymų maldą – aš garbinu tave, kad nukristų vis daugiau kaukių . Garbinu – tai neprašai, o kad nukristų, yra jau prašymas. Tai yra noro pareiškimas – ir tada nukrenta virpesiai į žemesnio energinio dažnio lygį, nes atsiranda savanaudiškas prašymas. Prašymų maldoj mes ir meldžiame – aš meldžiu, kad nukristų tos kaukės.
Štai tokie niuansai jums padės plačiau pažvelgt į kontekstą ir tikslingiau formuluot jūsų pačių virpesių, kuriuos jūs jaučiate viduje, garsinę išraišką.
Kada, vėl, mes sakome – visumos labui – tai nereiškia, kad mes prašokam savąjį asmenį. Mes viską darome dėl savojo asmens, bet darome visumos labui. Kaip gi mes galime padaryt visumos labui, jeigu mes savęs neatversime? Jeigu mes nepasirūpinsime savo šeima, savo aplinka – gali būt taip, kad šeima neleis rūpintis šeimos poreikiais – ten, kur jinai yra suskilusi – tada nebus tų vienovės virpesių iš Kūrėjo juntamų, ir vieno, ir kito, ir trečio šeimos nario. Tokioj suskaldytoj šeimoj tada tu ir negali pasireikšt būtent šitai šeimai, nes toks tavo pasireiškimas gali sukurstyt pykčius. Bet jeigu tu gyji – sakykim ligos atveju – taigi čia yra tavajam labui, bet tai yra visumos labui visa tai. Todėl kiekvieno atsivėrimas vis gilesnis, tai yra nauda tam atsiveriančiam, bet tai yra visumos labui atsivėrimas, kad būtų Šviesa – sklindanti virpesiais.
Jūs negalite virpesių sumodeliuot, jeigu neatsiveriate Kūrėjui. Tada jūs patys paskęsite žemo energinio dažnio virpesių liūne. O liūnas įtraukia – juk pelkė ne šiaip sau yra pelkė – dėl to, kad ji įsiurbia kiekvieną įkritusį į pelkę. Jeigu jūs taip einate, kur nors, sakykim, vandenyje, tai jeigu jūs neisite, jūs stovėdami nepatirsite, kad yra gilesnė gelmė, o pelkėje jūs galit stovėt ir jus įsiurbs pelkė, jinai įsiurbia.
Tai štai, kada mes įkrentam į duobę, mus įsiurbia žemo energinio dažnio virpesiai, nededant jokių pastangų – įsiurbia. Štai kodėl mums reikalingos pastangos, kad mes, kaip iš tos pelkės, kaip iš to liūno, galėtume iškilt ir būt virš pelkės ir liūno, virš tos iliuzinės tamsos, jeigu dedam pastangas nuoseklias – visą laiką. O tai – trys sudedamosios dalys – dvasinių šaltinių studijos, garbinimas, tiek asmeniniame, tiek kolektyviniame kelyje, ir veikla visų labui.
Veikla visų labui. Bet vėl aš kartoju – visų – tai reiškia pasirūpinimą pirmiausia savimi, savo atsivėrimu, kad pajaustum vedimą iš vidaus, kokį suteikia Kūrėjas, ir Jam atsiduotumei, ir veiktumei drauge su Kūrėju.
Todėl jeigu jūs atkreipsite dėmesį, virpesiai aukšto energinio dažnio keičia ne tiktai savijautą, keičia išvaizdą, žmogaus išvaizdą. Žmogus išsilaisvina iš baimės. Baimė – tai yra stresas. Tai atsispindi veide, tai atsispindi eisenoje. Ir jeigu jūs pamatysite, kaip vaikšto žmonės, tai – chaosas. Jų nėra kūno elastingumo, jie visi yra robotai, tik jie šito nesuvokia. Žingsnis yra kapotas. Tai yra nepilnavertiškumo kompleksas ir visokios Napoleono sindromų pasireiškimų visokios virpesių išraiškos – visa tai atsispindi elgesyje, veide, ir fiziologijoj visoj. Virpesiai viską išreiškia – nereikia žodžio ištart, tu matai, kuo gyvena žmogus, pasižiūrėjęs į žmogų, ar jis yra šviesus, ar priešingai – tamsus.
Ir kada aš eidavau į kalėjimą, per metus porą kartų, aš matydavau, kaip yra suvienodėję tie, kurie nuteisti – kalėjime jie suvienodėja veido bruožų išraiška. Ir vakar aš pamačiau du jauniklius, už jų eina dar du, bet jau vyresni – tai akivaizdūs kaliniai – nors jie eina laisvės sąlygom, bet jie matosi, kad paragavę tos aplinkos.
Todėl ir dvasiniai aukšto energinio dažnio virpesiai rodo veido išraišką. Taip kad, mano mylimieji, darykite darbus drauge su Kūrėju, kokius sumanęs Kūrėjas jums, darykite drauge su Kūrėju, jausdami tą vedimą iš vidaus, ir tai bus darbai ir jūsų šeimai, ir jūsų asmeniui, ir visumai, nes tai, ką jūs spinduliuojate virpesiais, yra iš jūsų vidaus. Ir jeigu jūs paimsite šiukšlę, esančią šalia jūsų, nesvarbu, kur jūs būsite – prospekte, ar kokioje nors ten aveniu, ar Australijoj, ar Naujojoj Zelandijoj – tai bus jūsų labui, asmeniškai jūsų labui, nors šiukšlę pakelsite iš gatvės, bet tam, kad pakeltumėte, jūs turite turėt charakterį – dievišką. Reiškia, jūs tada stiprėjate savo veiksmu, jūs atitinkate savo sprendimu ir jo įgyvendinimu Kūrėjo valios pasireiškimą, ir jeigu kažkas iš jūsų pasijuoks – tas kuris pasijuokia, pažeidžia Kūrėjo valią – ir jeigu jūs neatsisakysite savo šito veiksmo, tai jūs dar daugiau esate išaukštinami, ir jūs tampate orūs, nors ir renkate šiukšles, bet jūs renkate kaip Šviesos Kūrėjo sūnus ar dukra, savo labui, nes jūs kitaip negalite praeit – ir tai sudaro visumos gerovę.
Todėl Gyvajame Kelyje nereikšmingų darbų nėra, jeigu jie turi meilės motyvą – meilės. O tas impulsas – tai yra paties aukščiausio energinio dažnio impulsas, kuris jus pripildo gyvų Kūrėjo virpesių išraiška, ir tada jūs įstengiate atlikt tą veiksmą, kokio neišdrįs atlikt niekas – jūs atliksite.
Ir tokie mažyliai, kokie yra mūsų šventovėj, jie iš tikrųjų pripildomi tų mūsų virpesių. Jeigu mes turime aukšto energinio dažnio virpesius, jie iš mūsų sklinda, ir vaikai – ramesni. Jeigu mes ateiname sudirgę, susierzinę, mažyliai labai greit pajunta virpesių lauko pasikeitimą, ir jie patys pasidaro neramūs.
Žodžiu, virpesiai yra gyvastis, kuri gali pažeist, bet gali ir pamaitint. Jeigu mes einam Gyvuoju Keliu, mus maitina Kūrėjas ir mes tampame panašūs į Kūrėją, taip pat skleisdami tuos virpesius. (Pasigirsta septynių mėnesių amžiaus, Salomėjos, krykštavimas) – Taip, Salomėja, taip, teisingai sakai. ( Urantai šypsosi) – Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas