Algimanto pamokomasis žodis apie iššūkius, bendradarbiavimo svarbą, ir vienodą meilę visiems, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 10 28

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Įsivaizduokite džiunglėse dabar gyvenančią gentį, net kanibalų gentį. Jūs patenkate į džiungles – turit kompiuterį, turit telefoną. Kaip jūs galėtumėte tai genčiai paaiškinti, kas yra kompiuteris, kas yra telefonas? Šie įrenginiai jums duoda iš tikrųjų didesnį patogumą – jums nebereikia patiems, kaip džiunglėse, bėgt iš vienos vietos į kitą, kad pranešt žinią – tereikia tiktai paskambint ar pasiųst žinutę. Bet kaip paaiškint tiems, kurie niekada tokio patyrimo neturėjo – kokia tai yra nauda, ir jiems būtų patogiau. Kiek jie gali suprast, neturėdami tokio patyrimo, kad yra tokia aplinka, kurioje nereikia bėgt – yra aplinka, kurioje panaudojamos atitinkamos priemonės. Tai yra nepaprastai sunku siaurai mąstančiam protui atskleist platesnes sąvokas, sampratas, ypač jeigu jos dar yra abstrakčios. Kai yra dar konkretus koks nors daiktas, jį gali pademonstruot – ir jisai mato net nesuprasdamas, kokią naudą jis gali patirt, pasinaudodamas to daikto teikiama tam tikra patogumo priemone. Tačiau kada mes kalbame apie Kūrėją, apie Gyvąjį Kelią, kada to Kelio patyrimai yra net ir einantiems tuo Keliu, ne visiems prieinami – eina metai, o nėra tos būsenos, o kaipgi paaiškint, kad jis patirtų tą būseną, kurią patiria kiti – čia ne daikto pademonstravimas, bet vidus.

Sugrįžkite į vaikystę savo prisiminimais, į kokius nors skausmingus epizodus, kada jums būdavo sunku, kai kas jus nuskriausdavo, nesvarbu, mokykloje, tarp draugų, šeimoje – kiek jums tai sukeldavo, tos akimirkos, didžiulių sukrėtimų, ašarų, galbūt, vidinių pergyvenimų, ir kiek šiandien jūs, žvelgdami į tą praeities akimirką, jaučiate tas ašaras savo viduje, savo būsena? – kiek jinai yra pilna tos anos akimirkos šiandieninės kančios? Ar jūs žvelgiate į praeities akimirką su dabartine šypsena, ar jūs kenčiate, kaip ir tuo metu verkėt, kentėjot? Tai mūsų dabartinės – jau šios akimirkos – problemos, iššūkiai mums kelia daugybę nerimo, baimės, kai kuriems – depresijos pasireiškimų. Atrodo, kaip čia su tom problemom gali susitvarkyt?
Bet kada mes būsime pažadinti, gausime naują formą, visos šitos mūsų dabartinės problemos bus analogiškos mūsų vaikystės problemoms, kurios šiandien mūsų nebeveikia taip skausmingai – jos seniai yra praaugtos. Taip ir šios dienos problemas mes praaugsime, kada mus pažadins. Ir mes su šypsena prisiminsime šias akimirkas, kurios teikė mums ir depresyvių akimirkų, ir sunkių pergyvenimų, fizinių kančių, skausmo, intelektualių pasimetimų, susipainiojimų, konfliktų – visa tai mes prisiminsime, kaip vaikystės patyrimą, ir mums tai kels šypseną – kaip mes buvom tokie akli ir nesiėmėm sprendimų – nesiėmėm sprendimų, o buvom pasyvūs, pasimetę.
Jeigu jūs sugrįšite į mokyklos laikus, jūs pripažinsite, kad klasėje būdavo gerai besimokančių ir tų padykusių vaikų, kurie nekreipdavo dėmesio į mokslą, dėl to gaudavo prastus pažymius, ir buvo tie niekam niekam vykę mokiniai. Šiandien tokiais niekam vykusiais mokiniais yra visa žmonija.
Mes mokomės, mes esam mokykloje, šitame pasaulyje, ir mūsų Mokytojas yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Mes gauname tuos teiginius iš Apreiškimų ir siekiame juos įgyvendint kasdienos gyvenime. Mes esame tie gerieji mokiniai, kuriems ne visada viskas pasiseka – mes neturim patyrimo šitame Kelyje, tuo tarpu tie nevykę mokiniai ignoruoja Mokytoją, ignoruoja tuos teiginius, kuriuos suteikia Mokytojas, ir dar šaiposi ir iš tų teiginių, ir iš Mokytojo – užsiima savais darbais pamokų metų, bet tik ne mokslu, tik ne mokymųsi. Ir kada bus ta akimirka po pažadinimo, kada mes būsime tikrinami, kokia bus mums iš tikrųjų orumo akimirka, kada mes pajėgsime atsakyt į tuos iššūkius, kurie bus mums pademonstruojami, kada mes būsime pasirengę juos įsisavint. Ir kaip ta nevykusių mokinių žmonija bus pasimetusi, kada tie iššūkiai juos prispaus ir jie nežinos, kaip elgtis.
Na, kaip tu gali žinot, kaip elgtis, jeigu tu nebuvai per pamokas atidus, nekreipei dėmesio į Mokytojo mokymus. Štai mums atlygis yra tų iššūkių įsisavinimas. Tai šiandien mes, kaip vaikystėje, jaučiam pergyvenimus ir kančią, bet po prisikėlimo mes gausime naujų iššūkių, kurie mums kels nepasitikėjimo ir nerimo – šitie iššūkiai atrodys juokingi, ir net mintis – kaip mes galėjom jų bijot, kai jie tokie mums buvo vaikiški? Bet jie nebuvo vaikiški, kaip ir mūsų vaikystėje tos ašaros buvo tikros, nuoširdžios, nes tie aplinkui vykę tam tikri veiksmai, kurie mus paveikdavo, mums buvo tikri, mūsų supratimu.
Tą aš jums sakydamas, noriu įspėt, kad niekada nebus tokių iššūkių, kur mes galėsime sau pasakyt per visą amžinybę – štai šitą iššūkį aš jau priimu laisvai, aš jau jį įgyvendinsiu. Visą laiką bus nerimas ir nepasitikėjimas – kaip gi dabar štai šitą iššūkį reikia įsisavint? Bet tas klojamas pamatas, per daugybę tūkstantmečių, kada mes žengsime vis aktyviau, ryžtingiau – ir įgydami daugiau patyrimo – į savojo likimo įgyvendinimą – į Rojų – mūsų Tikruosius Namus – mums teiks įtikėjimo sustiprinimą, ir dėl to mes savuoju patyrimu galėsime pasinaudot. Tačiau ne visada mūsų patyrimas bus pakankamas, dėl to mums reikės kitų patyrimų sukauptų. O tai reiškia, kad bus bendradarbiavimas kaip komanda tarp mūsų, kad būtų įmanoma tuo metu kitiems savo patyrimą pritaikyt, sprendžiant vieną ar kitą užduotį – sujungiant mūsų patyrimus, mūsų protus, apmąstant, kaip galima iš vieno patyrimo pasisemt, iš kito, iš trečio, iš dešimto patyrimo kaip komandoje, kad įgyvendint naują užduotį.
Štai kodėl mes esam mokomi bendradarbiavimo tarpusavyje. Bet bendradarbiavimas prasideda tada, kada yra gilus atsivėrimas, kada yra įtikėjimas, ir kada yra patyrimas ta būsena, kad mes esam iš tikrųjų broliai ir sesės. Ta būsena tada leidžia pasitikėt ir tuo pačiu siekt bendrų pastangų. Kol kas mūsų pirminis žingsnis šitame pasaulyje, tai neužpykt, kada kitas išsako savo nuomonę, kuri gali visiškai neatitikt tavosios nuomonės, nes tiktai aukščiau stovintis gali apimt visas nuomones ir atskirt, atsijot, kurios yra klaidingos, kurios yra atitinkančios Kūrėjo valią ir Tikrovę. Ant žemesnio laiptelio stovintis niekada negali suprast aukščiau stovinčio išsakomų minčių, jeigu nėra atradęs viduje Kūrėjo, nes iškart jį pradeda erzint tiek virpesiai, apie kuriuos jis nieko gali ir nežinot, tiek teiginiai, kuriuos jis girdi. Ir liūdniausia, kad net ir tie, kurie yra skaitę mūsų pripažintus Šviesos Šaltinius – Apreiškimus – bet neatsivėrę, jie pyksta dėl, kai kurių teiginių, kurie nepriimtini jiems, jų intelekto samprata. Tai koks gali būt bendradarbiavimas tarp tokių protų? – jokio, jokio. Bendradarbiavimas įmanomas tiktai, kada yra atrastas viduje Kūrėjas. Tik tarp tokių sūnų ir dukrų – Kūrėjo sūnų ir dukrų – įmanomas bendradarbiavimas ir komandinis veikimas. Štai dėl ko mus suvedė į bendrą grupę, bet mes dar neturim bendrų darbų, mes dar nesam tiek priaugę, kad galėtume bendrai ką nors veikt. Mes esam mokomi išplėst savo požiūrį, savo mąstymą, kad toleruotume kito nuomonę be pykčio, be susierzinimo, be užgauliojimų tą asmenį. Mes neturim jokių argumentų paneigt jo nuomonę, tada mes imam užgauliot tą patį nuomonės autorių.
Šiandien mane ir nustebino – aš atsidariau delfi.lt – kokia lavina yra, pasirodo Lietuvoje dabar kaip ugnikalnis, išliejamas pyktis Rūtai Vanagaitei dėl to, kad ji pasakė savo nuomonę. Tai prie ko čia Vanagaitė, jeigu jinai išsako teiginius? Tai tu analizuok tuos teiginius ir pateik savo faktus, kokius tu turi, kad tie teiginiai yra klaidingi. Bet Vanagaitė, kaip tų teiginių autorė, yra sesė, yra mylima Kūrėjo vienodai, kaip ir tie, kurie pyksta dėl šitų teiginių. Tai kaip gali bendradarbiaut tie, kurie niekina Rūtą Vanagaitę? Jie sako – reikia ją ištremt iš Lietuvos. – Ką? – paklausė Algimantas urantės, išgirdęs tylų jos klausimą – o ką ji pasakė? – Pasakė, kad tas partizanas Vanagas, pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su NKVD ir buvo NKVD agentas, ir pabaigoj, kada ten vyko jo teismas, jisai šlovino komunizmą ir nepritarė tik metodams, kaip jie diegiami, bet pačiai idėjai pritarė ir jis norėjo pats dalyvaut šitame procese. Prieš tai gi knygas parašė, kad lietuviai prisidėjo prie žydų šaudymo, ir visa tai, ir plius dar, padėjo, atskleisdama savo autobiografinėj knygoj, kurią tik dabar išleido – pridėjo, kad jinai jau metai laiko, kaip turi savo, sakykim taip, partnerį Zurofą – tas, kuris gaudo po visą pasaulį žydšaudžius. Tai Alma Littera atsisakė ją išleist – naujas knygas ir tas išleistas, išima visas iš prekybos – išima iš visų knygynų. Žodžiu, štai, tai yra stalinizmo laikų apraiška, sugrįžusi į Lietuvą – dėl to, kad nėra atrastas Kūrėjas – tada nėra tos brolystės, tada ir negali būt bendradarbiavimo, tada bet kokia idėja neatitinkanti to, kuris, sakykim, turi tam tikrą nuostatą, iškart užpuola jau patį tos idėjos skleidėją. – Bet gal jinai sąmoningai šmeižė? – vėl paklausė urantė. – Argi tu žinai, kad čia yra šmeižtas? – Tai va, tai toks klausimas kyla – pasakė urantė. – Tai tada ir reikia argumentų, o ne ją juodint, o tą idėją reikia naujais argumentais, sakykim, paneigt arba priimt, jeigu nėra jokių argumentų, kurie nusvertų. Bet idėjos autorius turi būt su Meile puoselėjamas – apie tai aš kalbu jums.
Visuomet atskirkite tą, kuris yra autorius, nuo jo išsakomų teiginių arba atliekamų veiksmų – veiksmams galite nepritart, pareikšdami savo argumentus, bet tą autorių privalot mylėt, nes yra tas pats kūrinijos šeimos narys ir mylimas Kūrėjo vienodai, kaip ir jūs. Kūrėjas myli visus vienodai, o jūs jau aukščiau Kūrėjo, Jį koreguojate – vienam niekinimus siunčiate ir strėles – naikinate, vejate net iš Lietuvos, o kitą priglaudžiate, kuris jūsų nuostatas palaiko. O Kūrėjui svarbu tiktai Meilė – Meilės Šviesa – Meilė, Tiesa, Teisingumas, o kas yra žemiau šitų virpesių, Jis net jaust negali. Jis net nežino, kas vyksta, nes Jisai turi tiktai vieną kryptį – Savo skleidžiamų spindulių Šviesą. O jeigu toje Šviesoje daro tamsos darbus, tai Kūrėjui visiškai nesvarbu, Jis vis tiek ta Šviesa apgaubia ir tą darantį tamsos darbą. Tai Jam tamsos darbai neegzistuoja. Šmeižtas Jam neegzistuoja, šaudymai, karai Jam neegzistuoja. Jis myli visus, kurie žudo, ir juos Jis myli vienodai – Hitlerį myli, ir Staliną myli, ir Leniną myli, ir mane myli – vienodai – nė kiek neiškeldamas manęs, ir Hitlerio ar Stalino, kaip ir tavęs – vienodai myli mus visus. Ir net mus moko mylėt vienodai.
Tai aš jums tiktai praskleidžiu tą kontekstą – atskirkit veiksmus – ne jiems pritarkit, kurie neatitinka Kūrėjo Tikrovės ir Jo valios, bet patį sumanytoją tų veiksmų – atlikėją – mylėkite.

Budelį ir auką turite vienodai mylėt – vienodai, jeigu jūs esate Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ar dukra.
Tai užduotis – pasakė urantas. – Ne užduotis. Atsivėrimas – tai yra jūsų gyvenimas, ir jūs tada būsite savimi. Tą sunku intelektualiam protui, neatradusiam Kūrėjo savo viduje, priimt. Bet mylinčiam Kūrėją ir atradusiam Kūrėją, su Juo susiliejusiam – tai yra natūralu, kitaip būt negali, tiktai taip. Kūrėjo Meilė nedalinama – nedalinama ta prasme, neskaidoma pagal privilegijas – ji neduodama tiktai už gerus darbus – ji dalinama be perstojo, kas akimirką, visą laiką per visą amžinybę.
Saulė gi šviečia visiems vienodai, net jeigu kare vyksta žudynės – masinės žudynės, genocidas – saulė gi šviečia. O Kūrėjas – tai daugiau negu saulė.
Štai kokia yra nuostabi Evoliucija.
Tai po pažadinimo, mes į šitokius samprotavimus, kurie dabar užima amą, kai kam, žiūrėsime kaip į vaikiškus mūsų nesusipratimus – kokie mes buvom siaurai mąstantys, kokie mes buvom įnoringi, nenorėdami pažvelgt Kūrėjo įžvalga į Tikrovę, į aplinką, į save. Jeigu mes esam Kūrėjo atvaizdas – atspindys – vien logiškai mąstant – mes ir turim apkabint visus. O kaip gi apkabinsi, kai ambicijos čia užkabintos vienų vienokios, kitų kitokios. Juk dažnai sako – aš jam rankos nebepaduosiu, ar jai. Kodėl? Na todėl, kad neatitinka sampratos.
Taigi, Gyvasis Kelias mums yra tam ir duotas, kad jame mes būtume Kūrėjo pasireiškimas visai žmonijai. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal