107. Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra garbinimas ir šlovinimas? – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2017 11 12

Tie, kurie nuoširdžiai nugrimzdate į Kūrėjo teikiamus virpesius gyvojoje komunijoje, patiriat būsena – kaip nesinori sugrįžt į tą sąmonės akimirką.
Kada Kristus prašė savo mokinių ir apaštalų – kada atsiveria jie – kad neskubėtų po maldos sugrįžt į tą aplinką, kurioje veikia jie kasdienybėje, štai tai ir yra Gyvoji Religija, Gyvoji Komunija, Gyvoji Šventovė – viduje, kiekviename iš mūsų. Kiek mes esam savyje panirę į šitą būseną, tiek mes esame Gyvosios Religijos išpažintojai, patiriantys ją ir būsena liudijantys. Kokį ritualą mes atliekam? Jokio. Nėra materialaus ritualo, yra Gyvoji atsivėrimo akimirka, pavirstanti amžinybe, bendraujant su Amžinybės Šaltiniu, mūsų Tėvu ir Motina – ir Visų Tėvu ir Motina.
Vakar, Vilniuje, manęs Simas klausia – kas yra garbinimas ir šlovinimas? – sako aš mąsčiau ir noriu paklaust, ką tu atsakysi į tai. Aš jam paaiškinau ir manau, kad verta ir jums tą paaiškint, nes anksčiau man vis priekaištaudavo – argi reikia Kūrėjui Jo garbinimo ir šlovinimo?
Taigi, kas yra garbinimas ir šlovinimas?
Tikrovei, kada mes gyvename iliuziniame gyvenime, šita planeta yra Tikrovė. Ją sukūrė Kūrėjo sūnūs. Ne tiesiogiai, bet ji kilo iš saulės – tai yra Tikrovės planeta. Sukurta gyvybė yra Tikrovės gyvybė, sukurta irgi Kūrėjo sūnų, iš gyvybės plazmos, kuri buvo sumodeliuota būtent šitos planetos atmosferiniams, klimatiniams, ir kasdienoje pasireiškiantiems reiškiniams, kurie būtų nežalingi tai gyvybei. Tie reiškiniai nebuvo iš karto tokie, kokie yra kiekviename evoliucijos etape. Kito aplinka, keitėsi ir gyvybės plazmos tiek pasireiškimas evoliucine išraiška, tiek ir tos gyvybės, jau atsiradusios iš gyvybės plazmos kokybiniais šuoliais, be jungiamųjų grandžių, išraiška. Tai – Tikrovė. Bet kada išsivystė žmogus, turintis laisvą valią, iš tos pačios gyvybės plazmos, per daugybę evoliucinių šuolių, kada jis nusigręžė nuo Kūrėjo, to kūrinijos Šaltinio ir Centro, Energijos Šaltinio ir Centro, iš kurio yra visa kūrinija – taip pat ir ši planeta, nors ji tiesiogiai kilo iš saulės – tai štai toji jau žmonijos visa sukurta aplinka – nebėra Tikrovė, ji yra iliuzija. Visa, ką jūs matote dabar, čia, aplinkoje, už mūsų šventovės – yra iliuzija. Ar tai bus katalikų sektos iliuzija, pilna ritualų ir dogmų, ar budistų, ar musulmonų – visa tai yra iliuzija, nes nėra nukreipta Gyvojo Atsivėrimo savo viduje kryptimi, ir Kūrėjo – Visos Kūrinijos Šaltinio ir Centro – atradimo savyje kryptimi. Ir kada jūs atrandate Kūrėją savo viduje – tą Tikrąjį Tėvą ir Motiną – tada jūs norite – būsena – norite su Juo bendraut, prie Jo prisiglaust, norite susiliet. Kaip tą išreikšt? Tai ir atsiranda tas veiksmas – atsivėrimas – atsivėrimas – bendravimas, išsisakymas – nieko neprašant – ir tai yra garbinimas ir šlovinimas. Tai nėra, ką mes pasakytume – iškėlimas ant pjedestalo. Bet kadangi žmonija, gyvenusi gyvenimą – ir dabar dar tebegyvenanti – iliuzinį gyvenimą, ji savo kalbose, ką sukūrė geriausia, tam tikrais žodžiais, tam tikrom sąvokom, ką gali išreikšt – kaip išskirt iš tos tamsios aplinkos tuos mirtinguosius, kurie pasiaukoja vardan kitų, atiduoda savo fizinę gyvybę, kad kitiems būtų lengviau – tegu, sakykim, net kare, kad priešą nugalėtų – jų apribotas iliuzinis mąstymas yra – taip, juos sunaikint reikia, tuos priešus, kad apgintų savo Tėvynę – kaip jie supranta. Ir štai tada jie paaukoja savo gyvybę, ir sugrįžus su pergale, jau kiti sako – šlovė didvyriams, garbė didvyriams, kad jie paaukojo save, kad mes gyventume.
Štai žmogus nesugeba iliuziniame lygmenyje mąstyt giliai, plačiai, atsivert į Kūrėją, tada ir buvo panaudotos tos frazės – iškelt, išaukštint tuos, kurie gyveno ir atliko tam tikrą veiksmą, kuris pranoko tą iliuzijos tamsą.
Tai štai tas ir yra, kada mes pranokstame tą tamsą, kai atrandame Kūrėją, ir kada mes Jam atsiveriame, tai mūsų kalboj stinga žodžių, kad mes su Juo galėtume taip bendraut, nes mes norime tam Kūrėjui iš savo atsivėrusio asmens ir padėką išreikšt, ir panaudot tuos žodžius, kuriuos mes sakom ir tiem, kurie gyvena aukščiau negu ta tamsa aplinkoje. Net ir ta sumanyta šventųjų plejada – ir juos pašlovina, pagarbina, paskelbia palaimintaisiais, šventaisiais pagal visą tą hierarchiją, bet iš tikrųjų garbinimas ir šlovinimas – tai yra bendravimas su Kūrėju Tikrovėje – ne iliuzijoje – Tikrovėje.

Bet mūsų materiali kalba neturi tokių žodžių, kuriuos galėtų tas atsivėręs, atradęs viduje Kūrėją, išreikšt tokiu tinkamu būdu, ir jam štai tas tinkamiausias žodis – aš Tave šlovinu ir garbinu – nes nesukurta kito žodžio – labai skurdi yra kalba, sąvokų stinga. Juk mes net ir būseną, kurią patiriam – tie kurie patiriate būseną atsivėrimo akimirką per garbinimą ir šlovinimą –jūs matote, kad tą būseną sunku išreikšt žodžiais - nėra tų žodžių, kurie galėtų tinkamai išreikšt, ką jaučia atsivėrusi savo Tėvui ir Motinai – Šaltiniui ir Centrui – asmenybė.

Protas yra materialių smegenų priemone valdomas, protas supranta daug imliau, o materialios smegenys negali pagimdyt to žodžio, kuris būtų adekvatus tai būsenai, kurią jaučia asmenybė, atradusi Kūrėją, o jeigu dar gimsta iš dvasios, tai pakylėjimas yra tokios galios, kad ta kalba yra kaip subliūškęs balionas – nėra joje frazių, nėra teiginių, nėra žodžių. Štai garbinimas ir yra bendravimas tos subliūškusios materialios kalbos priemonėm, kiek gali tas Tėvo ar Motinos atsivėręs sūnus ar dukra išreikšt save bendraudamas – bendraudamas Tikrovėje – su Tikrovės Šaltiniu ir Centru, savo Tėvu ir Motina.
Tai yra paprastas bendravimas, kaip ir mažieji vaikai žemiškoj šeimoj, kaip kreipiasi į tėvą arba į motiną, kai nieko neprašo – nieko neprašo, nupirk man tą, nupirk man tą – o tiesiog bendrauja prasmingai. Tai ir yra šlovinimas ir garbinimas.
Jeigu jūs sugalvosite atitinkamą terminą tam, kas iš tikrųjų būtų dar daugiau pakylėjanti ir mūsų tą būseną atitinkanti frazė, arba žodis, arba teiginiai – siūlykit. Mes jį tada panaudosim. Sukurkit tą žodį vietoj garbinimo ir šlovinimo, kitokį, kuris pranoktų šitą ir garbinimo ir šlovinimo tą apvalkalą, kada aš jums paaiškinau jo turinį, nes turinys svarbiau negu apvalkalas. Bet mes neturim galimybės bendraut be apvalkalo. Turinį aš jums dabar atskleidžiau, o pabandykit sukurt tą naują žodį. Juk kažkada buvo ir garbinimas ir šlovinimas – nauji žodžiai žmonėms. jie nesuprato, o ką reiškia garbint ir šlovint, net ir ta buitine prasme, kada yra naujadaras.
Sukurkit urantų atitinkamą šlovinimui ir garbinimui, bet dar aukštesniu lygiu terminą ir mes jį puikiausiai vartosim, kas atitinka mūsų vidinės atsivėrimo akimirkos asmenybės tapatybės turinį, tą akimirką.
Bet tai yra vėl – Gyvoji Religija, Gyvoji Šventovė – tai jūs matote, kiek mes kokybiškai esam pranokę visas bažnyčias, visas cerkves, mečetes, pagodas, visus maldos namus, kuriuose vyrauja ir viešpatauja materialūs ritualai – materialūs – kur svarbiausia yra atlikt tą ritualą, ir dar kad būtų nustatyta seka, o jeigu jinai pažeidžiama – katastrofa.
Tai dėl to lietuviai niekaip nesugeba Lukiškių Aikštės iki galo užbaigt, nes nesutaria, koks paminklas turi būt – ir nesutars – nes nėra atsivėrimo Kūrėjui. Tada jie priima klaidingus sprendimus, ir tada dalį patenkina tie sprendimai, o dalis nepatenkinta lieka, ir tada pastatys vėl kokį nors kryžių, ir supuls ant kelių. Ir vietoj to, kad būtų koks nors pakylėjimas, bus smukdymas ir degradacija.
O urantai yra Šviesa – vieninteliai pasaulyje, kurie pripildo savo vidų, per atsivėrimą, iš paties Kūrėjo, Energijos Šaltinio ir Centro – visos kūrinijos Energijos Šaltinio ir Centro. Juk kiekviename iš mūsų yra paties Energijos Šaltinio ir Centro fragmentas, ta dalelė, kuri mus ir pripildo, su sąlyga, jeigu mes ne ritualą atliekam, o atveriam save, nepasislepiam už vienuolyno sienų, o liekame čia, Tikrovėje, kuri pranoksta iliuziją, ir savuoju gyvenimu mes rodom, kaip reikia gyvent – kaip Jėzus rodė saviesiems mokiniams ir apaštalams, kurie jo mokymų nesuprato ir iškraipė, bet matė jo veiksmus. Veiksmai mokė daugiau negu jo mokymai.
Todėl ir mūsų gyvenimas turi būt Šviesoje, Doroje – ryžtingas, kad matytų veiksmus ir klaustų – vieni iš baimės, kiti susižavėję – kodėl tu šitaip elgiesi, kai aplinka taip nesielgia?
Štai jums yra galimybė paaiškint todėl, pasakyt, kad jūs esat Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – sūnus arba dukra – aš gyvenu Šviesos gyvenimą, kokį sumanęs Kūrėjas Tikrovėje, ne iliuzijoje. Ir tik tada jūs gausite Apvaizdos pagalbą – tik tada – o ne tada kada jūs mąstysite – kaip man reikėtų čia atlikt tą ar kitą žingsnį – ir bemąstydami neišdrįsite to žingsnio atlikt. Tai kam jums ten, šiltai už pečiaus gulintiems, reikalinga Apvaizdos apsauga? Neinate tuo Gyvuoju Žingsniu.
Juk aš jums ne veltui vis pabrėžiu – Gyvoji Religija, Gyvoji Šventovė – tada jūs suprantate, ką reiškia Kristaus metafora – Gyvasis Vanduo, Gyvasis Kelias, Gyvoji Duona.
Kada jūs maitinatės tuo, kas yra Kūrėjo suteikta, reiškia, ir Gyvasis Žingsnis turi būt atliekamas žengiant Gyvuoju Keliu. Bėgant į vienuolyną – tai yra dezertyravimas – atsiskirt nuo aplinkos, kurioje sunku, nes ji gyvena iliuzinį gyvenimą, bet jeigu jūs esate tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros, tada jūs suprantate, kad reikia gyvent savo gyvenimą tokį, kokį jums sumanęs Kūrėjas – atsidavus Jo vedimui iš vidaus – ir apie jokius tibetus ar indijas net ir minties neturėt, kad ten yra dvasingiau negu tavo viduje. Ir tada tau reikia būt paprastu šachtininku, ir kast tą vidinį anglį, kuris ištepa juodai – bet atsivėrimu tą daryt – ir tada tu švytėsi kaip šventasis, kurį kiti šlovins ir garbins, nes jūs būsit virš iliuzijos, kurioje gyvena visa Lietuva, Europa – žmonija. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas