110. Algimanto pamokomasis žodis – nėra jokių vidinių balsų, vidinių aš, bet yra tikrasis aš - kaip asmenybė – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 12 02

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kad jūs galėtumėte patirti būseną, jums būtina atskirt, ką jūs pavadinate labai dažnai – vidinis aš. Vidinis aš – tai kada jūsų viduje viešpatauja dar materialus, žemų energinių virpesių žmogiškasis protas, tada jis pajunta, kad yra kažkas daugiau jumyse, yra daugiau, ką jūs ir pavadinate vidinis aš, dvasinis aš. Jums reikia suliet tai, kad būtumėt jūs patys, nesakytumėt – mano siela – arba – mano dvasia – arba – mano vidinis aš – arba – mano sąžinės balsas – bet – aš – neatskirt šito nuo savęs.
Kada jūs vis daugiau save iškelsite, išaukštinsite Tikrovėje, tada jūs patirsite būsena, kad jūs ir atsiveriate ir imate patirt Kūrėją, atrastą savo viduje, ir būsena jums bus tas paliudijimas, kad jums nebereikia aiškint, kad yra jūsų sąžinės balsas, jūsų vidinis balas – tai ir esat jūs.
Nėra balsų, nėra sąžinės, esat jūs – tikri arba iliuziniai.
Jeigu esat iliuziniai, tada kalbat apie sąžinę, apie moralę. Jeigu esate tikri, tada jūs sakot – aš susilieju su savo Šaltiniu ir Centru, susilieju su Tėvu ir Motina, su Pradžia be Pradžios ir Pabaiga be Pabaigos – aš kaip asmuo, kaip asmenybė, o ne mano kažkoks vidinis balas, ne mano kažkokia siela – tai ir esu aš pats.
Todėl jūs turite save išaukštint, o ne būt tarsi atskirti nuo Tikrovės, tarsi susidvejinę. Tai yra šizofrenija – susidvejinimas asmenybės. Tą psichiatrai teigia. O jums reikia, atvėrus save, atradus Kūrėją savyje, tapt savimi. Ir tada užmiršt tuos savo vidinius ir balsus, ir vidinius virpesius, o pajaust, kad jūs ir esate jūs. Ir kalbėkite tada su savo Tėvu ir Motina, kaip tas vaikas, o ne kaip tas balsas – kad yra vidinis – ne kaip ta sąžinė, ne kaip ta moralė, nors ir morale, ir sąžinė yra jau iš aukštesnio energinio dažnio virpesių impulse, ir kuriuos pajunta tas materialus žemų virpesių pripildytas protas.
Sąžinė ir moralė yra žmogiškosios kategorijos, nieko jos nėra dieviškosios, todėl jos keičiasi, kintant tam tikriems nusistatymams.
Kada mes kalbame apie mūsų aplinką, mūsų visuomenę, mūsų visuomenę tvarkančius įstatymus, tai jūs puikiai žinot, kad tas įstatymas yra Kūrėjo Meilė. Tada yra teigimas – mylėt, mylėt, mylėt – ir į tą Meilės sampratą sutelpa visi įstatymai, kokius besukurtų visos kūrinijos įvairiausios įstatymus leidžiančiosios asamblėjos. Viskas sutelpa į tą Šaltinį ir Centrą, kuris paskleidžia aukščiausio dažnio energinius virpesius, ir tie virpesiai pavirsta į mūsų pasireiškimą meilės išraiška, nes meilė – tai nėra žodis, tai – išraiška, kada mes esame patys tikri, suvienyti Kūrėjo, suvienyti į asmenybę. O asmenybė ir pasireiškia taip, kaip veda Kūrėjas – Asmenybės Šaltinis ir Centras – kiekvieną asmenybę – Jam atsivėrusią. Štai tada ir nebelieka jokio susiskaidymo, kur mano vidinis balsas, kur ne mano vidinis balsas.

Kada jūs kalbate apie meilę ir sakote – Kūrėjas yra meilė, meilės vandenynas yra Kūrėjas – Jis yra tas vandenynas, toji meilė. Bet pasakyt tiek, tai tas pats, kaip nieko nepasakyt – jis yra Vandenyno Šaltinis, Vandenyno Centras, jis yra Meilės Šaltinis, Meilės Centras – reiškia, Šaltinis, kuris suteikia tą reiškinį, tą tikrovę, tai nėra tik tas reiškinys, jis yra to reiškinio Šaltinis. Meilė yra reiškinys – tas tarpusavio asmenybių aukšto energinio dažnio virpesių sudaromas laukas. Štai yra kas meilė Tikrovėj pasireiškianti.
O mes įvardijame meilę, kada mes paglostome vienas kitą, kada mes pasakom maloningą žodį – čia jau yra to reiškinio išraiška, mūsų atitinkamu žodžiu ar veiksmu. O Kūrėjas yra Šaltinis šito reiškinio. Ir kada mes esam iš tikrųjų asmenybė, tai asmenybė neegzistuoja be Tikrovės, nes ji yra Tikrovės išraiška, kokią sumanė pats Kūrėjas savo Evoliuciniame Plane. Evoliucinis Planas sumanytas Kūrėjo yra visai kūrinijai, kuri plečiama, o kiekvienas iš mūsų pajunta tą Tikrovę, pajunta to Evoliucinio Plano įgyvendinimą – savo aplinkoje, ir savo viduje – tiek, kiek jisai atsiveria tam Evoliucinio Plano Šaltiniui ir Centrui – Šaltiniui.
Tai kitą gali, sakykim, jam pritaikyt žodį – Autoriui to Plano – nes, kas yra Šaltinis? – tas, kuris ir sukuria tą Planą – tai autorius yra, kuris stato visą rūmą. Kas stato? – tai štai suprojektuot turi architektas – koks tas rūmas turi būt – tai mes, kiek pajuntame tą rūmą savo viduje, šitoj aplinkoje, tai ir yra tai, ką mes atsivėrimu pajuntame, būsena pajuntame. Aplinka tam nėra sukūrusi tos Evoliucinio Plano įgyvendinimo aplinkos terpės, nes per daug yra tų, kurie viską, kas yra iš Kūrėjo, neigia, o mes jau būsena paliudijame, kad tai yra tikra. Žmonija neigia, o mes sakom – tikra, kas yra iš Kūrėjo – ne kas iš žmonijos yra teigiama – iš Kūrėjo kas teigiama. Ir būsena mums leidžia patirt, kad tai yra tikra, kad tai yra tiesa, kad tai yra tikrovė, kad tai yra ir mūsų kiekvieno indėlis. Ir tada mes jau nebegalvojam apie mano vidinį balsą, apie mano sąžinės balsą, apie mano sielą. Mes galvojam, kad štai aš gi įnešu indėlį, kaip ir kiekvienas kitas. Tai tas savojo aš suliejimas, kad nebūtų to – manasis aš, manasis balsas – o būtumėt jūs – aš.
Juk mes, kada garbinam, taigi ir sakom – jau sakom – aš myliu tave, aš garbinu ir šlovinu. Nesakom gi, kad – mano siela tave šlovina, mano vidinis balsas tave šlovina ir garbina. Jau tai jums suprantama – aš tą darau, aš – kaip asmuo. Tai ir visur kitur tą turit daryt, arba sakyt – tas aš tai ir esu aš, o ne mano kažkoks balsas, sąžinė.
Todėl Gyvajame Kelyje, jūs turite save išaukštint iki Tikrovės. Ką reiškia išaukštint? Tai ne puikybę įgyt, bet išaukštint iki Kūrėjo, kad jūs būtumėt su Kūrėju atviri, nuoširdūs, palaikantys gyvybingą Komuniją. Tai ir yra išaukštinimas to, kuris nuo kelių atsistoja, atsistoja ir auga vis didesniu ūgiu. Auga, kaip augina Kūrėjas, per atsivėrimą Jam. Štai tada atsiranda toji būsena, kuri pranoksta tuos suklupusius, parpuolusius ant kelių, kryžiumi atsigulusius, ir ritualus atliekančius tamsoje, iliuzijoje gyvenančius mūsų dvasios brolius ir seses, nes mes esam išaukštinti ir tikri Kūrėjo sūnūs ir dukros, atsistoję – ir net iškelti virš aplinkos, o ne parpuolę, ne ritualuose nusižeminę, bet nuoširdžiai bendraujantys ir žvelgiantys Kūrėjui širdies – širdies – kaip metafora – žvilgsniu, akimis, jausmu, bet iš tikrųjų savimi – tikruoju savimi – palaikantys gyvą Komuniją, kaip gali palaikyt ją bendrakūrėjas, sūnus ar dukra, su savo Tėvu ar Motina, jausdamas būsena tą Meilę, Tiesą, Tikrovę – savyje. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal