111. Algimanto pamokomasis žodis apie pasirengimą gyvenimui po prisikėlimo, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017 12 09

Gyvasis atsivėrimas Gyvajame Kelyje yra iš tikrųjų ne grandioziniai kažkokie žygdarbiai, o būsena, liudijant Kūrėją savyje, veikiant visų Šviesos labui išorėje. Ir kada po pažadinimo – po prisikėlimo, mes būsime toje aplinkoje, kur nėra tokių iššūkių, kokie yra šiandien, kaip išgyvent materialia prasme, kai trūksta pinigų, o už viską reikia mokėt, kaip išgyvent, kada nėra ramybės šeimoje, o butai maži, suspausti, ir konfliktai tiesiog spauste spaudžia tuos, kurie tame bute gyvena, kaip išgyvent, kada sprogsta, tiesiogine prasme, bombos, sviediniai, raketos, ir žūsta materialūs kūnai, keldami ten esantiems siaubą, kada negalima sutart net ir kokios nors idėjos atžvilgiu, nes kiekvienas perša savo nuostatas ir neklauso iš širdies kitų, kada visi žiūri į istoriją – į praeitį – ir mėgina iš jos ištraukt kažkokias sampratas, kad galėtų surast kažkokią išeitį, kad nesikartotų skaudūs istorijos patyrimai, ir to padaryt nepavyksta, todėl lieka didžiulis nusivylimas, nepasitenkinimas visiems – ir po prisikėlimo viso šito nebus. Tai įsivaizduokit, koks atrodys mums tarsi neaktyvus gyvenimas – mes nebeturim su kuo kovot, nebeturim su kuo kariaut, nebeturim priešų – prieš ką kariaut, nebeturim ko gint. O kada mūsų niekas nuo mažumės šeimoje, mokykloje nemokė bendradarbiaut visų Šviesos labui drauge su savyje atrastu Kūrėju, kaip mums bus sunku – kaip ten elgtis mes nežinosim. Juk kada eina vaikai į mokyklą, jiems reikia suteikt tam tikras elgesio nuostatas. Ir vienokias gauna tose mokyklose, kur iškelta katalikiško tikėjimo dogma, kitose – kitokias nuostatas gauna, kur viešpatauja stačiatikių bažnyčios dogmos – dar kitose – viešpatauja islamo tikėjimo dogmos. Ir tai vienus nuo kitų dar labiau atskiria jau vaikystėje nuo pat mažų dienų, ir augdami jie atitolsta vis stipriau vieni nuo kitų. Tai žinokite, kas ir kodėl dabar dedasi Izraelyje, kada vieni kitus žudo dėl to, kad nesutaria, kur, kieno turi būt sostinė. Ir kada aš vakar įsijungiau Lietuvos televizijos kanalą, kai rodė koncertą – Duokim garo! – ten buvo viena daina, Sutaro kapelos vadovo, parašyta jau seniai apie Vilnių. Ir ten yra tokia militaristinė nuostata – mes to Vilniaus, mūsų sostinės, per amžių amžius, esančios Lietuvos sostinės, neatiduosim, ir panašiai. Ir aš pagalvojau, klausydamas tokių žodžių – vis tiek yra viskas per militarizmą – nėra per Kūrėją, kad būtų suartinimas tautų, nėra per Šviesos Šaltinio ir Centro atradimo mokymą, kad dainos mokytų atrast Kūrėją savo viduje, tada nereikėtų saugot tos Lietuvos sostinės kaip istorijos, nes niekas ir minties neturėtų ją kažkur pagrobt – nusinešt į kitą vietą.
Todėl tik Gyvajame Kelyje būdami, kuo daugiau mes įnešime indėlį į Kūrėjo banką dar būdami šituo pavidalu, tuo mums lengviau bus po prisikėlimo – po pažadinimo. Mes mokėsime jau patirt tą būseną, kada atsiveriam Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir nebebijosime aplinkos, kaip bijome dabar, nes mes būsime jau šitame etape, būdami dar materialiu pavidalu, įsisavinę tuos iššūkius – atsivėrimo Kūrėjui, bendradarbiavimo tarp mūsų brolystės pagrindu. Ir tą patį tada darysime, ką čia – šitame pasaulyje – būsime išsiugdę savyje, kaip tą poreikį nešti Šviesą visų Šviesos labui, kad būtų geriau visiems. Ir čia yra vienintelė mūsų priedermė šitame pasaulyje – atradus Kūrėją savo viduje, gyventi prasmingą Šviesos gyvenimą visų Šviesos labui. Ir tada išnyksta konfliktai ir tarp Palestinos, Izraelio – kokia ten turi būt sostinė? – Izraelio arba Palestinos? – Jeruzalė ar ne Jeruzalė? Subyra sienos tarp šalių – nebėra tų šalių, nes brolystė įsiviešpatauja – dingsta vizos, dingsta suvaržymai dirbtiniai.

Ir įsivaizduokit, kiek dabar pseudopolitikų dirbtinai sukurtų problemų. O jos yra iš esmės visos dirbtinai sukurtos dėl neišmanymo – ir jos visos, atradus Kūrėją, dingsta. Ir tada atsiranda iš tikrųjų tos problemos, kaip mes galime visų Šviesos labui kurt geresnį gyvenimą visoje žmonijoje, visoje planetoje. Ir nugyvenus tokį prasmingą gyvenimą, nesvarbu, kur mes bebūtume šitoje planetoje – tai iš tikrųjų yra iššūkis.
Ir mes tada nebebijosime po pažadinimo kitus pamokyt, kaip reikia gyvent visų Šviesos labui, atradus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje. Mes nemanysime, kad esam per daug menki kitam paskleisti ryškesnę Šviesą iš baimės – vidinės baimės, nes tą baimę būsime ištirpinę veikloje, bendradarbiavime šitame pasaulyje. Tai bus sukurtas mūsų asmenybės tapatybės išugdytas ir pasireiškiantis mūsų pačių charakteris, būtent toks, kokį yra sumanęs Kūrėjas, kad mes būtume savimi, nebijotume savęs. Štai koks yra pasirengimas gyvenimui po prisikėlimo. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas