112. Algimanto mokymas apie mokyklose esančią tamsą ir mokytojo-uranto pasireiškimą jose, pasakytas šviesos mokymų dalyje, Vilniuje, 2017 12 09

(Prieš tai Simas pasakė savo mokymą, kurio metu perteikė savo sampratas apie prastą švietimo lygį mokykloje, ir savo patyrimą Vilniaus karalienės Mortos mokykloje, kurioje pradinukams negalima kalbėti apie Kūrėją – religinės temos uždraustos.)

Na ir patekai, klausyk – Taip, tau – iššūkis, kaip tu surasi išmintingą žodį. Ir jeigu tu atėjai jau į karalienės Mortos mokyklą, tai būk karalium iš tikrųjų – sukviesk mokytojų susirinkimą, ir jiems pateik platesnę Tikrovę, kad jie neturėtų tokios baimės, kad suprastų, jog Kūrėjas – tai nėra tas religinis – kaip supranta, dogmatine prasme – Dievas, o kad Tai yra Visumos Šaltinis – Energijos, Gėrio, Grožio, Šviesos.
Žodžiu, kiek tu sugebėsi tą iššūkį įsisavint, atsidavęs Kūrėjo vedimui iš vidaus, tiek tu būsi karalium.
Aš vakar mačiau per Rusijos kanalą – PLANETA RTR – per žinių laidą, nufilmuotus epizodus mokyklose pačių vaikų, tai tiesiog vaikai sumuša mokytojus, ir nufilmuota kaip sumuša – prieina vaikas, užvožia mokytojai ant galvos šiukšliadėžę, mokytoja meta tą šiukšliadėžę tam vaikui, pribėga iš klasės vaikai, užpuola tą mokytoją, ir prasideda smūgiai į veidą mokytojai. Kitoj klasėj – mokytojas trenkia vaikui – jau ten vaikai yra paaugliai – trenkia į veidą kumščiu, nes nepatiko kažkokia mintis. Tas vaikas stambus – atgal trenkia, susimuša mokytojas su vaiku – ir kitas filmuoja. Ir tokių epizodų buvo parodyta penki gal ar šeši. Čia tik laiko klausimas – kada ateis į Lietuvą šita gaivalo apraiška? Bet ji ateis, nes proto degradavimas vyksta kas akimirka, ir vyksta kiekviename, kuris nėra atradęs Kūrėjo savo viduje. Todėl to proto apsaugot negali – to degradavimo sustabdyt negali, jeigu tu nesi atradęs Kūrėjo. Reiškia, tavo sprendimai bus kiekvieną kartą vis prastesni, ir poveikis bus vis skausmingesnis tiek tam, kuris tokį sprendimą priima, tiek ir aplinkai. O kadangi gyvulinis gaivalas yra labai agresyvus, užsiplieskiantis, nekantrus, todėl natūralu, kad konfliktinės situacijos iššauks agresyvius materialius veiksmus. Niekas nebekalba mokykloj apie gėrį, grožį, apie mandagumą – apie elgesį, kaip turi vaikas elgtis – nėra kam kalbėt, nes nėra mokytojų, kurie suprastų, kas yra mandagumas. Todėl vaikai auga praktiškai kaip, na, žvėrių banda, kur kiekvienas mokytojas gali nuo savęs kažką pridėt, bet jis pats – kupinas nepasitenkinimo, susierzinimo, nes atlyginimai – maži, darbo – daug, vaikai neklauso, ir visa tai susikaupia į tą vidinę priešpriešą. O be Kūrėjo negali būt kantrybės, negali būt Meilės, negali būt Šviesos, negali būt Gailestingumo, Išminties negali būt – ir tuo pačiu būsenos.
Tai kaip gi bendraut su vaikais? Jie pasimetę – visiškai pasimetę. Bet čia priklauso nuo valdžios, kuri yra nusikalstanti – visa valdžia – nusikalstanti, nes jie patys nesuvokdami, kas yra politika, yra užimantys tuos postus. O tokių negali būt pseudopolitikų, juk kenčia nuo to visuomenė, kurios ir nėra, bet yra pabiri žmonės – irgi apimti baimės. Juk mokytojai atėjo iš tos pabirios aplinkos – atėjo susitraukę viduje, bijo žodžio ištart. Tas pats yra ir urantams – ir jie kupini baimės, susitraukę. Todėl, kol jūs neprisipildysite tos Kūrėjo Šviesos, tol jūs ir patys neprabilsite. Tai ką kalbėt apie kitus mokytojus, kurie gauna tabu – nekalbėkite apie religiją! Na, tai absurdas! Pats Tas Kūrėjas, Kuris pateikia Energiją, pateikia Šviesą, tuos šviesulius visame kosmose – apie Tą Kūrėją negalima aiškint? Tai kas tu esi? – mankurtas? Kokia tavo yra priedermė šitame gyvenime? – pilvą prikimšt, į tualetą nueit, ir engt vaikus savo šeimoje, mokykloje? – ta priedermė? – turtus sukraut? Todėl nėra nė vieno daktaro, kuris būtų atradęs Kūrėją ir organizuotų pamaldas kiekvieną dieną ligoninėje – organizuotų maldą – pradėt darbą nuo Kūrėjo pašlovinimo. Nėra nė vieno direktoriaus, atradusio Kūrėją, kuris pradėtų darbą pašlovindamas mokykloje Visus Kūrėjo Asmenis. Ir kol šito nėra, tol degradavimas tik didės ir spartės, susipriešinimas augs. Aš manau jūs tą suvokiat. Tai man džiugu, kad tą suvokiat. Anksčiau to nesuvokdavo net ir tie, kurie lankė mano užsiėmimus labai gausiai – po tris, keturis, penkis šimtus žmonių ateidavo, bet pabėgo – pabėgo dėl to, kad sunku jiems to klausyt, ką aš sakydavau. Geriau pasislėpt. Kodėl? – baimė, baimė, baimė. O kur veikla? Kol baimė yra, niekada nebus veiklos. Baimė dėl savo kailio, štai, šito – taigi jisai yra laikinas labai, tai ko čia pergyvent dėl jo? – Bet jie to nežino – pasakė urantė. – Jeigu skaito evangeliją, tai žino. Bet jie nėra įtikėję. Žinoti – viena, įtikėti yra antra – tam reikia dėt pastangas. O bažnyčia nemoko įtikėjimo, ji moko tiktai – būk ištikimas bažnyčiai, paremk bažnyčią ir daugiau nieko. O įtikėjimas – tai yra gyvenimas tuo, ką tu įtikėjai. Todėl gyvenimas – tai jau yra kita kokybė negu ritualo atlikimas.
Dėl to aš ir jums sakau – šita šventovė yra gyvoji, bet ne tik per tas akimirkas, kada jūs čia būnate, bet visą jūsų gyvenimą. Jūs turite būt veiklūs, gyvent atrastu viduje Kūrėju, gyvent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Štai tada jūs gausite ir apsaugą iš Apvaizdos, ir tada patys džiaugsitės – kaip gera paskleist tą Šviesą tai aplinkai, kurioje viešpatauja tamsa.
Taip, karaliau, būk vertas To Kūrėjo, Kurį tu atradęs savo viduje ir tą Šviesą turi. Tu gi negali būt ta lempa, pakišta po lova – turi šviest, šviest. O jeigu pasako tau mokytoja – man irgi pasakė, žinai, aš gi valandininku dirbau anglų kalbos mokytoju, katalikų – Jėzuitų gimnazijoj. Tai ten iš vis tamsų tamsybė – vaikai jau sekmadienį man, reiškia, jie skųsdavosi – mus apima įtampa, kad pirmadienį reikės į mokyklą eit – jau jiems sekmadienį neberamu. Tai pirmas susirinkimas mokytojų, ir aš pradėjau sakyt – sakau – žiūrėkit, ką jūs darot? Vaikas negali be įtampos eit į mokyklą – jis turi norėt eit į mokyklą! Sakau – mokykla yra vaikams, o ne jums – jūs sudarot tą aplinką – vaikai negali sudaryt aplinkos. – Atsirado gi čia valandininkas, net ne etatinis mokytojas, tik atėjo ir mus moko. Sakau – taip, mokau, jeigu jūs to nesuprantat, aš jums aiškinu, klausykit! O vaikams aš anglų kalbą dėstydamas, aš sakau – aš jus mokysiu mąstyt, dabar jūsų niekas šito nemoko, dėl to jūs nemokat išlement jokios minties, sustumkim – sakau – ratu stalus visus, mes turim matyt vieni kitų akis, kada diskutuojam. Aš dabar vesiu diskusiją, o paskui, kada jūs jau išmoksit, štai, tas, kuris ves diskusiją iš jūsų, eis į vidų šito rato – ten bus kėdė pastatyta. O temas siūlykit patys, kas jums aktualu, ir diskutuosim anglų kalba – jūs gi anglų kalbos mokotės. Kas iš to, kad mokėsit jūs anglų kalbą, o neturėsit minčių, ką ta kalba išreikšt – nemokėsit mąstyt. Tai aš jus mokau mąstymo, bet kadangi čia anglų kalba, tai aš jus mokau angliškai. Aš jums surašysiu, kokias reikia frazes, pavyzdžiui, tai temai, štai, ant lentos – užsirašykit į žodynėlį, iškalkit jas, kad galėtumėt paskui pavartot. Tris paskyriau kiekvienai pamokai vis naujus konsultantus – sakau – štai jūs trys sekit, nes jūs man pamokos pabaigoje patarsit, kokį aš turiu rašyt pažymį.
O aš tą dariau specialiai – sąmoningai – jiems yra ugdomas atsakomybės jausmas, kad jie žinotų, a, čia vienam draugas, na, kaip aš dabar tą siūlysiu – blogą pažymį – na, tai aš jį pakelsiu, o visi žino tarpusavio santykius – štai tada jisai turi prisiimt atsakomybę, kokį jis siūlo pažymį man rašyt, nes galutinis žodis - mano. Sakau – jūs mokotės ne vardan pažymių, o vardan to, kad išmoktumėt. Sakau – ką, jums reikia pažymių? aš jums sakau visiems – dešimtukus galiu surašyt, bet nuo to jums neatsiras galvoj žinių ir minčių. Ir kada pamatė vienąkart užėjusi mano kursiokė, kuri irgi baigė anglų kalbos studijas kartu su manimi tame pačiame kurse – sako – kokį čia balaganą tu darai – sako – tu žinai, kad artikelis, štai, pagal programą turi būt nagrinėjamas dabar, štai kiek esu prisirašiusi – kelis puslapius – kada? kur? kokį? artikelį vartot. Sakau – štai, tu laikaisi raidės, aš laikausi dvasios – man svarbu, kad jie gali ir klaidingai kalbėt, bet kad jie kalbėtų, turėtų minčių. Kas iš to tavo artikelio, jeigu nėra minčių? Tai nėra ką ir pasakyt ta kalba, nes kalbos nemoka, o kad ir klaidingai ten pasakys – patys anglai klaidingai kalba, amerikonai klaidingai kalba – baisus čia dalykas, kad nemokės artikelio kaip pavartot. – Taip negalima, taip negalima! – Galima! Esmę reikia matyt! Ir kada aš pajutau, kad man jau trukdosi Urantijos Knygos vertimas, aš parašiau pareiškimą – sakau – aš išdirbau gal pusantrų metų, tai sakau – viskas, baigiu savo mokymus, kadangi man trukdosi Urantijos Knygos vertimas. Mano ofisas buvo netoli Kazimiero bažnyčios, senamiesty – jie žinojo – tie vaikai – dešimtokai ir dvyliktokai – turėjau dvi klases. Ir su dvyliktokais buvo jau sunkiau – jiems paskutiniai metai. Štai dešimtokai, tai jie buvo labai, labai nuoširdūs, tai ateidavo ir sakydavo – mes jau turim naują mokytoją, bet – sako – ne tas, diskusijų nėra – nėra, o mums labiausia patiko diskusijos. Tai štai, žodžiu, kaip rusai sako – tebia flag v ruki – vėliava tau į rankas, ir pirmyn su Kūrėju. Turi nuostabią dirvą – iškelt aukštai tą lempą ir apšviest. Ir tada tu pamatysi, kaip Apvaizda tau apsaugos, kai tiktai norės tau kirst tie mokytojai – apsaugos, tik būk ryžtingas ir veiklus. O tu pajausi tą ryžtą ir veiklumą, jeigu bus tavo geresnis atsivėrimas ir gilesnis, stipresnis to vedimo iš vidaus impulso pojūtis. O tada dėkos tau ir net patys tie mokytojai.
Na, ką aš dabar siūliau Vitai – eit pas tėvus – klasės tėvus – suorganizuot susirinkimą, kad jokių nebūtų rinkliavų kalėdinėm dovanom, nes juk tai tas pats žemų virpesių pasireiškimas. Ir yra tada imuninės sistemos slopinimas ir tų vaikų, ir tų pačių mokytojų, ir tėvų – tai apie tai tada reikia kalbėt jiems.
Na, štai – stinga įtikėjimo, stinga pasitikėjimo – baimė apima – baimė. Bet dėl to įdomu. Štai šito stigs po prisikėlimo, o jeigu čia bus įgūdžiai įgyti, kaip bendradarbiaut, tada bus ten irgi mažiau baimės, nes ten bus bendradarbiavimas ir iš kitų planetų atvykusiais mirtingaisiais. Na, tai, prašau, tada – jeigu čia baimė liks, kaip pasakyt Šviesos žodį net ir lietuviui – o ten atvažiuoja iš kitos planetos – na, taigi iš vis baimės akys padidės – aplinkui marsiečiai tiktai šmirinėja, o mes čia iš Urantijos, žinai – po vieną – taigi susigūšime. Tai čia reikalinga įgyt kuo daugiau iššūkių, ir jų melst reikia – iššūkių noriu.
Aš kada dar mokyklą lankiau, tai mane užsipuldavo mokytojai, bet dėl to, kad aš Tiesą ir Teisingumą gyniau – ir aš mokytojam droždavau į akis, kad jie neteisingi. Ir būdavo tokių savaičių, kad niekas manęs nepuola iš mokytojų, tai aš taip, kaip Petras – praplėšiu marškinius – noriu, kad kažkas pultų, man šito stinga – audros, audros! – Algimantas juokiasi – Žodžiu, iššūkiai yra geras dalykas – iššūkis ugdo charakterį, o mums to ir reikia.
Taip, kad mano mylimieji, pirmyn! Jeigu snausit, būsit drungni, abejingi, neturėsit stipraus pojūčio iš vidaus – apsaugos iš Apvaizdos nesulauksit, ir apkerpėsit, o tada suirs sveikata, depresija bus, na, viskas tarpusavyje susieta. Šviesa – tai yra kūryba. Abejingumas – tai yra griovimas – pirmiausia savęs. Taip, taip.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas