Algimanto mokymas apie vėles, pasakytas urantų mokymosi sakyti savo pamokomąjį žodį, dalyje, Vilniuje, 2017 09 30

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Vėlės – tai yra mirtingojo – šiek tiek ūgtelėjusio dar laukinio, galima sakyt, lygio, ūgtelėjusio nuo gamtos dievybių prie aukščiau esančio kažkokio nesuprantamo šaltinio, kuris taip pat turi savo kažkokią nematomą žemę, planetą, pasaulį, ir turi savo tam tikrus gyventojus. Tai štai tie gyventojai ir yra laukiniam suprantami kaip vėlė, vėlė, nes jie neturėjo supratimo, kuris atsirado jau aukštesniu lygiu – dvasia, ir natūralu, kad iš pradžių mirtingieji vėlės bijodavo, nes matydavo, kaip užsibaigia mirtingojo materialaus kūno egzistencija šitame pasaulyje, ir jiems troškimas gyvent šitame pasaulyje iš tikrųjų tarsi ir stabdė prisilietimą prie to palikusiojo šį pasaulį, nes jų viduje buvo baimė, kad juos ta vėlė gali pasiimt irgi kažkur į vėlių pasaulį. Bet to pasaulio jie nesuprato – koks jis ir kam jisai yra skirtas, todėl ta baimė jiems būdavo tokia didžiulė, kad jie net lavoną išnešdavo per langą, kad vėlė nerastų kelio atgal, kada jie sugrįš per duris įžengdami, nes vėlė paprastai gali atsekt pagal tą maršrutą, kur pati buvo – lydėdama tą kūną tuo maršrutu sekė. Todėl jų manymas, kad jeigu per langą iškels lavoną, tai po to jie sugrįžę, įėję per duris, jau suklaidins vėlę, kad ji neįeitų, nes langas bus uždarytas, o per duris ji nežinos, kad reikia įeiti, nes jos kelias – išėjimas – buvo per langą. Vėliau atsirado ūgtelėjimas, kad vėlės gali nebenusinešti mirtingojo – gali ta vėlė apsigyventi kitame mirtingajame ir tuo pačiu sustiprint mirtingąjį šitame pasaulyje, prailgint jo gyvenimą šitame pasaulyje. Todėl buvo siekiama iškeliaujančio mirtingojo iš šito pasaulio, kada jis išleidžia paskutinį kvėpsnį, tai būtent pagaut tą kvėpsnį ir šitokiu būdu perimt papildomai prie savosios vėlės, perimt to iškeliaujančio mirtingojo vėlę.
Ir šitokiu būdu mirtingieji tikėjosi, kad stiprėja, ir turi ne vieną, ne dvi, o kelias ar keliolika vėlių. Ir buvo viduje tikėjimas, kad tai yra apsauga ir tuo pačiu stiprinimas mirtingojo materialaus kūno, gyvenimo. Bet tai vis tiek buvo ne ta samprata, kad tai yra dvasia, kuri yra amžina – asmenybė, kuri padovanota Kūrėjo, nes nebuvo tos Kūrėjo sampratos. Todėl per kartų kartas, kada atsirado jau dvasiniai mokymai, mirtingieji, aišku, dėl Liuciferio maišto prieš 200.000 metų, kada buvo nutraukti nuoseklūs ir sklandūs dvasiniai mokymai žmonijai, tai tas vėlės, dvasios, sielos supainiojimas per kartų kartas tęsiasi ir dabar. Jeigu jūs paklausite, koks skirtumas tarp vėlės, dvasios, sielos, rodo, kad nėra supratimo. Mes turim tą tradiciją, kada uždegam žvakutes, net ir dabar yra teiginiai ir per įvairias informavimo priemones teigiami, kad štai paliko mirtingasis šį pasaulį, o jo vėlė negali iškeliauti, reikia palengvint vėlės iškeliavimą malda, arba priešingai, jeigu kažkas nesiseka, tai dar aiškina, kad čia vėlės ir kitų, nesugebėjusių palikti šito pasaulio, trukdo arba kerštauja – tai yra to tolimo praeities laukinio mąstymo lygis – bet dėl to, kad nebuvo nuoseklios tikrovės šviesos, kol neatsirado Urantijos Knygos epochinis apreiškimas. Štai jisai davė tą impulsą tiek atskleist Urantijos žmonijos istoriją, tiek ir paaiškint, kas gi yra tas pomirtinis pasaulis, arba evoliucija, tiek šio pasaulio evoliucija, tiek ir kūrinijos evoliucija. Ir tiktai jau atsiskleidus tikrovę Šviesa, galima tada pajaust iš Kūrėjo, kiek, sakykim, prasilenkia tiesa, protavimai apie vėles, jų pasaulius, jų gyvenimą, kiek jie prasilenkia su tikrove.
Ir kita vertus, kada yra nuostabi būsena, kurią mes patiriam iš Kūrėjo virpesių antplūdžių, tai tokie vaikiški klausimai apie vėles, jie tiek susmulkėja, tiek nutolsta, kad tada supranti, nėra ko gaišt laiko dėl tokių nereikšmingų klausimų, kurie neturi nieko bendro su gilėjančiu atsivėrimu Kūrėjui, kaip ten kas klaidžioja, tai argi ten svarbu. Jeigu yra atsivėrimas, kuris tave stiprina būsena, stiprina, kad tu trokšti dar labiau būti su Kūrėju, tas tikrasis asmuo, kupinas Kūrėjo virpesių Šviesos ir Tikrovės, kad gyvenimas būtų pripildytas šią akimirką, o čia yra jau svarbu veiksmai, sprendimai, kokius tu priimi sprendimus taip, kaip yra sumanęs Kūrėjas tau. Ir tada tau yra visiškai antraeiliai dalykai, ką tu skaitai Urantijos Knygoje – na, ką tu ten žinosi, koks skirtumas – vėlė, siela, dvasia, ką tai turi tau svarbaus? Nieko, nes tau priklauso atsivert, kuo stipriau, įtikėt, kuo giliau, kad tu galėtum būt savimi savo aplinkoje savajame gyvenime, kūrėju, bendrakūrėju, Kūrėjo atspindžiu, ir ne čia, šventovėje, bet visumoje šitame pasaulyje – ir per visą amžinybę, ir kituose pasauliuose.
O kiek žmonija klaidžioja, tai negi dabar paskui kiekvieną klaidą tau reikėtų bėgt, ir aiškint kitiems – štai čia yra vėlė, čia yra siela, čia yra dvasia, čia yra amžinoji asmenybė, čia yra Amžinas Kūrėjas, tu visiems neišaiškinsi. Kiek jie yra klaidingų sampratų pripainioję, kiekviena išgalvota religija turi savo sampratas.
Aš dabar vėl skaitau Mohamedo gyvenimą, vertimą iš arabų kalbos, prieš tai skaičiau vieną vertimą iš anglų kalbos, kitą parašytą dar tarybiniais laikais rusiškai. Aš ir dabar skaitau rusiškai šį vertimą iš arabų kalbos. Tai štai mane domina, koks skirtumas tarp to, ką skaičiau prieš tai, jau, sakykim, vakarų atstovo, tada tarybinės rytų religijos tyrinėtojos, o dabar jau pačių musulmonų šaltinio, kuris yra trečias pagal svarbą po Korano, ir ten yra sąvadas, dar toks, kada Korano kas nežino, bet žino teiginių sąvadą, kaip musulmonas turi gyvent. Tai yra nurodančios taisyklės. Tai yra antrasis šaltinis, trečiasis – yra šita knyga.
Bet aš tą skaitau dėl to, kad man rūpi pajaust tuos skirtumus, ką gi arabai iškelia kalbėdami apie Mohamedą, tuo labiau, kad dabar Mohamedo karikatūras jie ten piešia, ir tada pyksta musulmonai. Štai ir terorizmas dėl to stiprėja. Tai štai mane domina, kokie yra tie arabų teiginiai, kurie sušventina Mohamedą, kad jo jau karikatūros nupiešimas yra didžiausia nuodėmė, šventvagystė, ir didžiausias plėmas, kurį gali tėkšt Vakarai musulmonų Rytams.
O šiaip tai man tas Mohamedas – buvo ar nebuvo – man jokio skirtumo gi nėra, ar aš tą žinosiu, ar nežinosiu – jokio skirtumo. Mano atsivėrimui tai nė per aguonos grūdą neprideda nei sustiprėjimo, nei susilpnėjimo, čia tiktai mano tas noras žinoti skirtumą, kad galėčiau aš taip pat padaryti tam tikrus sprendimus.
Tai štai, aš tiek pasakysiu ir apie vėles, ir apie tai, kas mums svarbiau – atsivėrimas, ir gyvenimas, visą laiką gyvenimas, ne mąstymas apie gyvenimą – čia bus tik teorija ir filosofavimas, o gyvenimas Kūrėju. Ir tiek.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal