Algimanto pamokomasis žodis – Gyvasis Amžinybės Kelias mums, asmenybėms – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2017 12 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvajame Kelyje, jūs žinote, kad nesikeičiantis yra tiktai Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ir Kūrėjo teikiamos dovanos taip pat nesikeičia. Tas, kas yra Amžinas ir Nekintantis, Tas ir dovanoja dovanas amžinas ir nekintančias. Ir mes kiekvienas turim Kūrėjo padovanotą asmenybę, kuri nesikeičia. Per visą amžinybę mes būsime kiekvienas tas aš, kuris yra šią akimirką šioje gyvojoje šventovėje – per visą amžinybę. Bet Kūrėjo viduje vyksta judėjimas – keičiasi kūrinija, keičiasi veiksmai. Ir mūsų asmenybėje taip pat keičiasi mūsų tapatybė – asmenybės tapatybė. Kinta ji priklausomai nuo mūsų atsivėrimo Šaltiniui ir Centrui – ji gali šviesėt. Jeigu atsiranda seklesnis gyvasis ryšys su Kūrėju, tapatybė mūsų apsiblausia, mums iškyla daugiau abejonių, po kurio laiko – ir baimių, ir mes nebedrįstame atlikti to veiksmo, kurį prieš tai buvom atlikę. Aplinkybės, aišku, yra kitos, bet tapatybė sumanyta tam, kad mūsų nekintanti asmenybė galėtų sužėrėti Kūrėjo charakterio savybėmis. Asmenybė jau turi tas savybes, bet jos yra Kūrėjo padovanota potencialo išraiška tai asmenybei. Ir jas paversti aktualu tai ir priklauso nuo kiekvienos asmenybės pastangų, bendraujant ir veikiant drauge su Kūrėju. Ir jeigu tos pastangos yra skiriamos – nuoširdžiai ir nuosekliai – Kūrėjui, ir Jį pagarbinant, ir šventovėje patiriant kolektyvinį atsivėrimą ir brolystę, natūralu, kad tapatybė prisipildo gyvų virpesių. Juos ji patiria būsena.
Kadangi Kūrėjas puikiai supranta, jog pradiniame pasaulyje mirtingasis neturi tokio pasitikėjimo Kūrėju, kurio negali pamatyti materialus žvilgsnis, negali Jo užfiksuoti materialus protas – Jį gali patirti tiktai Jo suteikta amžinoji asmenybės dovana atsivėrimu, todėl pagalbą suteikia Kūrėjas mums ir apvaizdos veiksmais, apvaizdos mums teikiama apsauga. Ir jeigu jūs patys sugrįšit į tam tikrus epizodus, jūsų ankstesniuose etapuose, gal jums ir iškils ne vienas epizodas, kai jūs patyrėte kažkokį nematomos rankos jums suteikiamą apsaugą, arba kokią nors netikėtai iškylančią kliūtį pašalinant, kad jums išsisprendė tam tikros, atrodytų, sunkios problemos. Ir jeigu jūs būsite iš tikrųjų nuoširdūs, tada turėsite pripažint, kad ta pagalba, arba apsauga, jums buvo suteikta ne šiaip sau – kad jūsų tapatybę sustiprintų, kad jūs paanalizuotumėt tuos epizodus – kaip tai atsitiko, kad jūs, arba problemą išsprendėt, ir labai palankiai, ir be didelių pastangų, arba patyrėt kažkokią sunkią akimirką, bet jūs likote šituo materialiu kūnu nesužaloti, arba sužaloti, bet labai nedaug.
Todėl ta apsauga ir suteikiama tam, kad ta tapatybė vis tiktai patikėtų, stipriau patikėtų, kad yra aukštesnė Jėga, kurią galima – kaip Kūrėją – patirti, atsivėrimo būsena paliudijant.
Tai ta mums suteikiama apvaizdos pagalba yra kaip papildinys Kūrėjui, kurį mes galime patirti atsivėrimo būsena, tiek asmenine, tiek ir kolektyvinėje komunijoje. Ir kada mes iš tikrųjų patiriam, nors ir menkai patiriam tą būseną – nors ir trumpam – bet vis nuosekliau atsiverdami, nenutraukiam pastangų, mes sustiprėjame savo fiziniu pavidalu – sustiprėjame. Nėra tos, sakykim, nepakeičiamos padėties, kad jūs išliktumėte nuskriausti. Kūrėjas nesumanė jums skriaudos. Mūsų tik klaidos gali mūsų organizmą nuskriaust, bet su Kūrėju mes galim atstatyt viską, kas yra net ir dėl klaidingo mūsų gyvenimo – per dešimtmečius – ir tų skaudžių pasekmių net šitam organizmui, mes galim atstatyt, kad jisai būtų toks, kaip puikiausiai sustyguotas, sureguliuotas šveicariškas laikrodis, kad rodytų mūsų laiką amžinybės išraiška, ne valandų išraiška, bet amžinybės. Ir tada nublanks Naujų Metų šventimai, nublanks bet kokie kiti etapai, kai žymi kalendorius tuos metus, ar kitus metus.
Aš čia vakar pasiklausiau kelių dainų per sveikinimų koncertą, per televiziją, tai ten dainuoja – visa daina paskirta metams, metų tėkmei, ir taip toliau ir taip toliau – kas tie metai? Vat ateis tam tikra ritualinė gruodžio trisdešimt pirmoji – pusiaunaktis. O kas po pusiaunakčio? Viskas – bus jau ta pati akimirka, tiktai ji pratęsta, ji nieko nepasikeis. Bet vat tas ritualas tiek pakylėja, ir tas laukimas yra – ir ruošimasis jam. O jeigu tai būtų ne tie simboliai, paversti negyvi simboliai tais šventiniais atributais, tokiais ritualais, o jeigu būtų pats atrandamas Kūrėjas, kiekvieno viduje? Tai tada tie metai nebetektų prasmės ir nebereikėtų jų skaičiuot. Ir amžius – jisai nebūtų aktualus šitam fiziniam organizmui – nebūtų, nes būtų tai normalus bendravimas brolystėje, kad organizmas taip sparčiai nediltų – nerimas jo negraužtų, kaip rūdys iš vidaus, o stresas – kaip pabarstyta druska ant kelio.
Tai šita prasme mes turėtume tą ilgalaikį gyvenimą, bet mes, būdami su Kūrėju, suprastume, na, kaip mokykloje vaikas užbaigia vidurinį mokslą, jis arba stoja į universitetą, arba įgyja kitą specialybę, mes žinotume, kad šitas gyvenimas, taigi ne tam, kad jį apverktume – viskas, išsisėmėm, palikom geresnį gyvenimą savo vaikams negu gavom iš savo tėvų – juos išugdėm – iki pilnametystės – kaip Kūrėjo sūnus arba dukras – esam šitam pasauly atlikę savo priedermę, tai ko mums čia dar daugiau laikytis šito pasaulio? Mes, susilieję su Minties Derintoju, būtume pakviesti į tą karaliaus puotą – palikt šitą pasaulį Šlovės liepsnose, kada mūsų kūną iškelia Tarpinės Būtybės – kol nėra morontinės šventovės – į atmosferą – sudegina. Bet gi asmenybė mūsų yra amžina, iš Kūrėjo gauta. Tada mus vėl surenka su nauju kūnu, tinkamu tai tapatybei – tai tapatybei – būtinai tapatybė turi tuos virpesius. Ir kada tie virpesiai vis aukštėja, aukštėja, tai ir sielos pavidalu būnant, tapatybė vis gauna naują aukštesnių energinių virpesių apvalkalą, tai va, ta mūsų tapatybė yra mūsų tikrasis tos akimirkos asmuo, tas pats, ta pati asmenybė. Ir mes turim šitą Gyvąjį Amžinybės Kelią. Ir visą laiką – ir kada mes tapsime jau sudvasinti, peržengę sielos morontinį etapą, vis tiek mūsų pavidalas kis, kad būtų energiniai virpesiai atitinkantys mūsų asmenybės tapatybę.
Štai kodėl mes tada būsim pajėgūs skraidyt po visą kūriniją, po kosmosą, greičiau už šviesos greitį, kur jokie dabar geležys mūsų negali perkelt, kokius mes beišrastume ten lėktuvus, raketas.
Na, pagalvokit, kas čia yra, na, pakėlė ten iš keturių šimtų kilometrų aukštį tą kosmonautą, metus suko aplinkui tą gaublį visą laiką, jam ten galva susisuko, ir vis suka ir suka, suka ir suka. Nukrenta jisai į žemę, ir jį priima kaip didvyrį – štai jis sukosi metus laiko, kaip niekas kitas aplink tą žemės gaublį. Na, tai tas pats, kaip čia su kokiu nors autobusu vieškeliais važinėt ratu, aplink ten kokią kaimo gryčią – važiuoja, važiuoja, važiuoja, važiuoja, važiuoja, važiuoja. Ten tai dar blogiau, čia tai gali sustot – ten nesustosi, neišlipsi. Tai koks čia didvyriškumas? Dėl to, kad nėra išmanymo, žmonija taip save sukompleksavo, tiek uždarė, kad net ir mokslininkai kaip sraigės kiaute gyvena.
O su Kūrėju atsiranda ta perspektyva, kad asmenybė atsiskleidžia tais aktualais iš potencialų, kad tapatybė išauga Šviesoje, ir tada ji gali kurt planus, kaip įsisavint Kūrėjo Energiją, kad gautų tą Kūrėjo suteikto fragmento, Minties Derintojo, projekciją, į bet kurią planetą, į bet kurią kūrinijos vietą, kur negali nuskrist niekas. Bet tu ten per Kūrėjo suteikiamą projekciją, tu aplankai tą vietą, tu esi toje vietoje. Tau gi nebūtina štai šitą materiją temptis paskui save, tau svarbu, kad būtų asmenybė. Kokiu būdu ji bus, visiškai nesvarbu, o buvimas – kiek man rodė Kūrėjas projekcijų – ir kada kosmose buvau – tai aš dairiausi gi. Tie geležim kosmonautai iškelti virš žemės nematė tiek, kiek mačiau aš – tas projekcijas matydamas. Net mėgino man parodyt Rojų, bet tas periferinis matymas tiktai ir leido pažiūrėt, kokia akinanti šviesa sklinda iš Rojaus, ir aš negalėjau atsisukt – per daug ryški šviesa. Kosmonautas nemato, kad ir kaip jis ten bandytų išlipęs iš to gelžgalio ir dar prisirišęs šniūrais, kad iš baimės, kad nenutrūktų gi, nuo to gelžgalio. Tai jis net nežino, kur tas Rojus, kur į jį ten žiūrėt. O man parodė gatavai, ir niekur man iš lovos to kūno nepajudinus.
Tai štai, prasmė yra pažinime, o pažint tu gali įsisavindamas energiją tik su Kūrėju – kūriniją pažint, suprast. Ir tau nereikalingi tie visi mokslininkų, be Kūrėjo, atrasto savyje, prirašyti milžiniški tomai – istorijos, fizikos, algebros, ir taip toliau ir taip toliau. O Kūrėjas, suteikia viską, visumoj. Ir nuo to priklauso mūsų asmenybės tapatybė, kaip ji ir pasireiškia visų Šviesos labui, kaip ji patiria brolystę, ir tada gyvenimo kokybė yra visiškai kita. Su tuo jus ir sveikinu, mano mylimi urantai ir urantės. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal