Algimanto pamokomasis žodis – Viskas turi būti atliekama drauge su Apvaizda –pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 01 07

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kada jūs žvelgiat aplinkui ir matot, vyksta tam tikri renginiai, varžybos, vyksta ekonominė tam tikra veikla, politinė veikla – visa tai yra žmonių tam tikro susitarimo reikalas. Tai nėra taip, kad kažkas iš aukščiau organizuotų šitą veiklą, ir pastatytų žmones į šitos veiklos epicentrą. Paprasčiausia evoliuciškai žmogus kuria palaipsniui įvairias institucijas, įvairią struktūrą, organizavo renginius – ne iš karto.
Ir dabar mes, sėdėdami čia, mažytė saujelė mirtingųjų, visoje planetoje, mes negalim pasireikšt taip, kaip pasireiškia tie, kurie turi politinę galią, sukūrę šitą struktūrą kaip voratinklį, kuriame yra tam tikra prasmė – Ką tu veiki? – Dirbu. – Ką tu dirbi? – Darbe dirbu. – O ką tas darbas atneša visumai? – Nieko. Atneša tiktai atskyrimą, izoliaciją, tam tikrą komfortą – bet – kokia kaina? kuo didesnio pelno siekimo kaina, konkuruojant su kitu, nustumiant kitą ir užimant jo rinką su didesne apyvarta. Ir visiškai nesvarbu, kad toje kompanijoje yra sumaitojami žmonių likimai – jie netenka darbo, netenka pragyvenimo šaltinio, bet svarbu, kad mano stipresnė galia, dabar gauna geresnį pelną.

Tai ta struktūra yra žmonių sukurta palaipsniui. Ir ateina tokia akimirka, kada atsiranda tie, kurie pavadinti teorikais – ekonomikos, politikos teorikai. Jie kuria įvairias teorijas – politines, ekonomines, ir tada kiti beda į tų prirašytų knygų teiginį ir sako, štai, pasitvirtina, kad konkurencija yra ekonomikos variklis. Ir jie tiki, kadangi nėra kitų knygų parašytų, kur būtų paaiškinta – konkurencija – tai yra jau vakar diena. Konkurencija nebegali būt palaikoma. Konkurencija naikina net ir tuos pačius, kurie laimi konkurencinę kovą, nes jie savyje užaugina savanaudišką ego, kur nebegali suprasti aplinkos. Jie nori aplinką valdyt, kontroliuot, jie nori toje aplinkoje būti pusdieviais, jie nori, kad visi parkluptų prieš juos, prieš jų galią, valdžią, prieš jų turtus, todėl korupcija yra neišvengiama, jos negalima sunaikint. Ją galima ištirpdyt Kūrėjo, atrasto savyje, Meilės virpesiuose, kada vietoj konkurencijos atsiranda bendradarbiavimas brolystėje. Štai kokia yra Galia, Meilės varomoji jėga gaunama iš Kūrėjo. Nėra galingesnės Jėgos. Ir viskas turi būti atliekama drauge su Apvaizda – tada įveikiami net fizikiniai dėsniai, kuriuos nagrinėja mokslas kaip argumentų lauką, ir jeigu nėra argumentų patvirtinamų, sako, neegzistuoja tokie reiškiniai. Egzistuoja. Egzistuoja.
Va, vakar Vilniuje, šventovėje, po jau mūsų bendro stalo, priėjo prie manęs Jurgita ir sako – Kaip tu prašei, sako, aš filmavau, ką mano mažylė stebi, stebi ir reaguoja stebėdama, tarsi bendrautų su kitu visiems nematomu, o jai matomu asmeniu. Ir aš jai pasiūliau, sakau – Tu filmuok, sakau, su telefonu, filmuok. Ji sako – Aš fotografuosiu. Sakau – Ne, fotografija užfiksuoja vieną akimirką. Tu filmuok visą procesą, kad nebūtų pertrūkių. – Ir tada ji priėjusi sako – Kaip gerai, kad tu pasakei ir nufilmavau. Kokie nuostabūs vaizdiniai, kokios šviesos, įvairiaspalvės ir arčiau priartėja, nutolsta, į viršų, į apačią, juda. – Jų dukrelė, kelių mėnesių, mato tai, ir ji juokiasi, krykštauna, reaguoja, tėvai nesupranta į ką ji taip žiūri – ir svarbiausia, žiūri kaip ne į daiktą, bet į kažkokią gyvybę, kuri su ja žaidžia.
Ką gali pasakyt matydamas tuščią erdvę mokslininkas? Vaikas žiūri, sakys – nuveskit jį pas psichiatrą, reikėtų patikrint jos centrinę nervų sistemą.
Štai su Apvaizda, kada mes bendradarbiausime – bet iš pradžių turime įgyt pasitikėjimą Kūrėju, kad mes galim bendradarbiaut su Apvaizda visų Šviesos labui – štai tada mes gausime tokius rezultatus, kurie pranoks bet kokias mūsų lakiausias svajones, sapnus. Visa tai bus padaryta per kokybinius šuolius, kurių dabar nėra, kadangi niekas su Apvaizda nebendradarbiauja, nes ja niekas nesidomi, niekas netiki, kad yra tokia jėga, kuri gali veikt politikoj, ekonomikoj.
Kada tankai važiavo Sausio tragiškų įvykių naktimis ir buvo jau generolų priimtas sprendimas pult naktį parlamentą, staiga pasikeitė nuostatos – generolai nepakeičia savo komandų – bet Apvaizda įsiterpia, savo virpesiais, savo energiniu lauku, apramino tų politikų ir generolų protą, kad jie trupučiuką praregėjo – o kas bus, jeigu bus – jau dabar yra – aukų – o jeigu bus daugiau? – štai ir nebuvo to puolimo, nors aš buvau tada parlamente ir kada reikėjo išeit iš parlamento, neišleido. Sako – užrakinta, užminuotos durys, viskas, imkit dujokaukes – išdalino dujokaukes. Ir kada tu matai uždarą erdvę ir iš jos negali pabėgt, ir kai aš naktį mačiau, kas dėjosi prie televizijos, kaip stiklinėm akim, tie jauni kareivėliai ėmė tą pastatą, jie nereaguoja – aš jiem sakau – Ką jūs darot? – O jų akys stiklinės, eina, vat, kumštis, atvažiuoja, kumštis ir skleidžiasi vat taip, į šalis iš to kumščio, iš grupės, skleidžiasi, ir mus visus išsklaido. Tai kada tu matai, kad tai yra kaip zombiuoti jauni vaikiukai, po devyniolika metų, tada tu galvoji – uždara erdvė, dujokaukės, užrakinta, užminuota išėjimai, reiškia, bus laužas, naktį. Reikia simbolio, kad buvo pasipriešinimas, kad kažkas kažką atliko tą simbolinį šūvį.
Tai vat Apvaizda apramino taip, kad įvyko kokybinis šuolis, ir priimtas sprendimas nebuvo įgyvendintas.
Tai jeigu mes kursime gyvenimą su Apvaizda, bendradarbiaudami, mūsų gyvenimo kokybė ir veiksmai atitiks Kūrėjo valią. Jeigu mes dėsime pastangas nuolat. Ir tą kokybę tada pradės reikštis plačiau, stipriau, ir mes tada kursime su Kūrėju ne tiktai institucijas, kurių priedermė bus garbint Kūrėją ir bendrai su Kūrėju atlikt tas funkcijas, kurioms yra numatyta institucija – ir tada bus tokia mokykla, tokia bus šeima, tokia bus aukštoji mokykla, universitetas, toks bus darbas – brolystėje, bendradarbiaujant.

To dar neužtenka – mes panaudosime energiją iš Kūrėjo, drauge veikdami. Bus mokančių padaryt detalę iš energijos – jeigu reikalinga detalė kažkokiam mechanizmui – padarysim, čia, šalia – reikalinga detalė, bus padaryta – kaip išlieta pačios geriausios kokybės geriausiame fabrike.
Todėl Gyvasis Kelias numato tų, kurių kūrinijoj nėra, stebuklų gimimą kiekvieną akimirką su Kūrėju. Gimimą, ir tuo stebuklu gyvenimą, kuris tampa Evoliuciniu procesu, kuriame tu jauti pasitenkinimą tiek asmeniniame gyvenime, tiek bendravime tarpusavyje. Tie renginiai įgys prasmę, jie bus ugdantys, koncertai bus pakylėjantys dvasią. Įsivaizduokite, jeigu šlovins Kūrėją, kur sukurtos melodijos įtikėjusių, ir drauge su Kūrėju – tie chorai, kurie dainuos, jie bus irgi įtikėjusiųjų ir atradusių Kūrėją, gimusių iš dvasios balsai – kokia tai bus galia, pakelianti aplinką. Virpesiai tiesiog bus prisotinti tokio Energinio Lauko. Ir visa tai atsispindės mūsų vaikuose, šeimose, mokytojuose. Tai bus darna brolystėje drauge su Kūrėju.
Štai kokia yra urantų perspektyva. Nėra kito kelio. Tikrovės kelias yra gryna Palaima – palaima ir pasitenkinimas dėl to Gyvo Kelio, kuriuo tu žingsniuoji. Kiekviena akimirka įgyja prasmę ir pavirsta amžinybe su Kūrėju – ir tada darna yra bendravime tarp šeimų, brolystėje.
Brolystė – ne užsidarymas, izoliacija už aukštų tvorų ir sienų, bet apkabinimas vieni kitų.

Štai kokia laukia perspektyva mūsų visų, priklausomai nuo kiekvieno indėlio, kiek mes turime pasitikėjimo Kūrėju, atsidavimo Kūrėjui ir tada įgyvendinimo to Evoliucinio Plano.

Ir aš šiandien važiuodamas bendravau, pirmą kartą, su Makiventa Melkizedeku, kuris yra mūsų Planetos Princas, ir jis mane vis stiprino – stiprino, kadangi yra klausimų, kurių aš nepajėgus atsakyt, tai aš vis klausiu Tėvų, klausiu Melkizedeko, vat šitą pirmą kartą klausiau. Tai man pasakė, kad, sako, Apvaizda tiek padeda, tu negali įsivaizduot, kiek tau padeda Apvaizda, ir Partnerei padeda, kad tiktai jūs ištvertumėte, ištvertumėte. Ir visa tai yra daroma Visų labui, Šviesos labui. Ir jis vadovauja Apvaizdai.
Tai vat sutarėm kasdien su juo kalbėtis, ir, žodžiu, tai yra toji gyva energinė palaima, kokią tu junti būsena ir tada tu stiprėji vidumi, tau skaidrėja mąstymas, tu tada gali jaustis tvirčiau bet kokioj akimirkoj. Štai ką reiškia Gyvasis Kelias – iššūkiai ir tų iššūkių įgyvendinimas – viskas yra pagal pečius. Ir kiekvienam duodama visų Šviesos labui našta, kuri neprispaudžia, kad mes išleistume paskutinius syvus, arba kvapą, bet kad mes augtume, ir ta našta su Kūrėju taptų kaip plunksnelė. Ir įgyvendinę vieną iššūkį, melstume naujo, su pasitenkinimu tą darytume, su alkiu ir troškuliu gert dar didesnį gurkšnį Gyvojo Vandens, ir kąst didesnį kąsnį Gyvosios Duonos – tai yra Tikrovė. Štai tada tie renginiai, visos struktūros bus pripildytos Kūrėjo Meilės. Ir tai prasideda nuo šitos mūsų saujelės – nuo mūsų prasideda.
Gilinkit savo atsivėrimą, įtikėjimą, kad jūs šitame kelyje nepasimestumėte, pamanę klaidingai, kad per sunki jums našta ateit į šventovę, atsikelt, atvažiuot. Ne, ji lengva kaip pūkelis. O atlygis yra jūsų pačių viduje – Orumas, Energija, Ramybė. Yra baimė, yra nerimas, jisai neištirpsta per akimirką, bet jį tirpint žinot tą vektorių, gilesniu atsivėrimu savo Tėvui ir Motinai, kuris yra mūsų viduje.
Štai tada iš tikrųjų yra Prasmė kiekvienos akimirkos, Prasmė kiekvienos dienos. Saulė šviečia kitaip. Būkime Kūrėjo nuostabioj meilėj ir dovanokime ją vieni kitiems. Kūrėjas neatstumia. Kurie atstumia, pasimelskime už juos. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal