121. Algimanto pamokomas žodis apie kūrinijos šeimos asmenybes, kurios bendrauja, stiprina ir saugo mus, kad tik būtume drąsūs ir ryžtingi šitame Gyvajame Kelyje, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 01 20

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kūryba – tai yra tai, ką suteikia Kūrėjas. Ne mes kuriam. Mes esam tiktai kopijuotojai to, ką suteikia Kūrėjas mūsų pasąmonėj ir sąmonėj. Kuo giliau mes esame gyvajame ryšyje su Kūrėju, tuo stipriau apsivalo mūsų pasąmonė ir sąmonė – mes pradedame švytėti gerais Gėrio, Grožio darbais visų labui. Ir juntam pasitenkinimą ne dėl to, kad atliekam šitą darbą, bet dėl to, kad yra Kūrėjas, kurį mes, atradę viduje, laikome savo Tėvu ir Motina. Nėra svarbesnių Asmenų, kaip Kūrėjas – visoje kūrinijoje. Ir taip bus per visą amžinybę, bet Brolystė, kurią mes patiriame, bus ta mūsų terpė, kurioje mes galėsime iš tikrųjų drauge visi šlovinti ir garbinti Kūrėją – kaip Tą Vienintelį visos kūrinijos Vadovą, kaip Tą Vienintelį, Kuris yra visų trokštamas pažinti kuo geriau, patirti kuo stipriau, atsiduoti Jo vedimui iš vidaus kuo tikriau. Ir dėl to mes tampame suvienyti dvasioje su visa kūrinijos Šeima. Ir nesvarbu, kokiu statusu mes būsime vienoje ar kitoje Visatoje, Brolystės pojūtis išlieka nuo mūsų asmeninio gyvo ryšio su Kūrėju. Tik per Kūrėją mes esame broliai ar sesės, nes yra įvairiausių asmenybių kategorijų, ir jos turi atitinkamas misijas, bet Brolystė apima visas kategorijas, pranokstant jų bet kokį dvasinį skirtingumą – suvienija Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Todėl mes dabar, jau šitame pradiniame pasaulyje, mokomės to atsivėrimo, kad patirtume Brolystę – pasąmonės ir sąmonės apsivalymo vis stipresnę akimirką. Ta Brolystė tampa visos kūrinijos patirtimi, kada mes susiburiame su įvairių kategorijų asmenybėmis. Bet mes pradiniame pasaulyje, net nematom to, ką mato – štai, kaip nufilmavo Jurgita – Salomėją – mažoji mūsų sesė. Ji mato, ir žvilgsniu ypač praėjusį kartą demonstravo, kaip ji bendrauja su tuo, ką nufilmavo ir mums parodė Jurgita – kokie yra čia žaidimai! Mūsų žvilgsniui jie nematomi, o Salomėjos žvilgsniui matomi, nors jinai dar negali pasakyt – per daug maža, bet savo matymu, ji pranoksta mus, kurie turim tą patyrimą ir supratimą, kokia yra nuostabi kūrinija. Mes juntam vidumi, ir tie, kurie turi gilesnį įtikėjimą, net žinojimu – yra kūrinijos dvasinė Šeima, yra Brolystė. Ir jeigu aplinkoje nėra Brolystės, tai nereiškia, kad neegzistuoja Brolystė. Jau mes tarpusavyje imam patirt Brolystę, ir ta Brolystė prasideda, juk ne iškart apimdama visą planetą – prasideda nuo kiekvieno individo vidaus. Tas patyrimas stiprina mus, kad šita pirminė planeta mums gali suteikt nepaprastai daug žinojimo apie visą kūriniją, net iki paties Rojaus, jeigu mes atveriam save Kūrėjui ir patiriame šitą Meilės virpesių bangos antplūdį. Ir šitie virpesiai yra taip pat ir informacija, kuri ir leidžia mums patirti tai, ko dar aplinkoje nėra – patirt Brolystę, net ir gyvosios komunijos akimirką, su visa dvasine kūrinijos Šeima. Mes negalim atpasakot, kokia yra toji kūrinijos nematoma aplinka, nes neturim tokio patyrimo, bet mes pojūtį jau turime tie, kurie vis giliau atsiveriame. Kokia nuostabi yra mūsų ateitis – ateitis siekiant įnešti savo Indėlį į Kūrėjo Evoliucinį Planą.
Iš mūsų nieko daugiau nereikalauja – įnešti asmeninį Indėlį.
Juk Kristus kalbėjo apie Indėlį Tėvo Banke, kurio negali niekas nei sunaikint, nei sudegint, nei apiplėšt. Štai mūsų Indėlis į Kūrėjo Banką yra ta gyvoji komunija, tas patyrimas, kurį mes sukaupiam šventovėje, ir kada šitie virpesiai, patiriami čia, mus skatina veikti visumos Gėrio, Šviesos labui savojoje aplinkoje – tai yra Indėlis į Kūrėjo Banką. Jis niekada nedings – per visą amžinybę išliks kiekvienas patyrimas. Ir ne tik išliks – jeigu norėsite jūs – kiekvienas – savo patyrimą, net ir šitame pasaulyje, galėsite pamatyt – jums bus parodyta – kokį epizodą norit pažiūrėt – parodys. Per visą amžinybę tai išliks.
Todėl džiaukitės Gėrio darbais, kuriuos padarot Meilės motyvu, džiaukitės, nes tai yra amžinas Indėlis į Kūrėjo Banką, ir jus jis stiprina, ne silpnina – stiprina. Kiekvienas iššūkis, jeigu jį priimate, atsidavę Kūrėjo vedimui, stiprins jus. Bet tai nereiškia, kad nebus abejojimų, nes kiekvienas iššūkis yra naujas, bet jeigu jūs drąsiai priimsite, jausite pasitenkinimą, kada šitą iššūkį įsisavinsite – bus pakylėjimas jūsų asmenybėje. Ir tas pakylėjimas suteiks naują impulsą priimti naują iššūkį, neatsisakyti, neišsigąsti, nors jeigu ir išsigąsite, niekas jums nepriekaištaus.
Todėl skaitant Urantijos Knygą mane iš pradžių keistai veikė, kad visur, kur tiktai ką bepasiūlo atlikt įvairiom dvasinėm kategorijom, visuomet savanorių būna daugiau negu reikia jų. Galvoju – na, iš kur gi ten tie savanoriai? – užduotys sudėtingos, o ten visuomet daugiau. Pas mus gi tai iškart – ne, ne, ne – už nugaros kito slepiasi, koks čia gali būt savanoriškas darbas, jeigu galima nedirbt. Ir štai tada, kada atsiveri, atrandi Kūrėją savo viduje, tada tu trokšti kaip tik ir pasisiūlyt – pasisiūlyt į tą darbą, kuriam reikalinga mūsų galia, sugebėjimas, išmintis, patyrimas, supratimas, ir, natūralu, asmeninis veikimas drauge su Kūrėju. Ir kuo daugiau yra įtikėjimo gelmės mūsų asmenybėje, tuo stipriau mes juntame, kad pajėgūs priimti šitą iššūkį, tuo stipriau mes pasitikime Kūrėju ir savimi, kad galim pasireikšti.
Juk kada aš pradėjau bendraut su Tėvu, tada Jis man pasakė, kad tu ruoši Dvasinius Mokytojus. Aš neturėjau jokio supratimo, ką reiškia ruošt Dvasinį Mokytoją – jokio supratimo. Bet aš neatsisakiau šito, tik vis klausdavau, tai kaip aš ruošiu, jeigu aš pats nesuprantu, ką reiškia Dvasinis Mokytojas, ir kaip jį reikia ruošt? Sako – tu pats pateiksi mokymus, kad žmonės negalės patikėt, kad, tai yra žmogaus mokymai. Mane tai stebino. Jeigu aš pats nesugebu jokio mokymo pateikt, o man čia sako, kad manimi stebėsis – tais mokymais. Tas nepasitikėjimas, natūralu, neužgožė mano troškimo atsiduot vedimui iš vidaus.

Ir štai mes dabar turim ir šventovę, turim ir tą jau supratimą, kas yra Dvasinis Mokytojas. Jau aš turiu tą programą viduje, kaip ruošt Dvasinius Mokytojus. Štai ką Kūrėjas suteikia, jeigu tu priimi iššūkį – iš nežinomo tampa žinoma. Ir kas atrodo neįmanoma – su Kūrėju įmanoma viskas – viskas. Todėl nėra jokios išimtinės sferos, kurioje galima būtų pasakyt – įmanoma viskas, išskyrus šitą. Gyvasis Kelias numatytas visai kūrinijai, tuo pačiu numatytas ir mums – išimčių nėra nė vienam. Bet mes, turėdami laisvą valią, galim pasirinkt klystkelį ir būt savo sampratų, galbūt, įkaitais – nežengt ant didesnio ir šviesesnio laiptelio.

Bet kada jums vėl pademonstruos jūsų priimtus sprendimus pradiniame pasaulyje, jums taip norėsis, kad būtų priimtas sprendimas kitoks, jeigu priėmėt sprendimą ne Kūrėjo labui, ne visumos labui, bet savojo vidinio intelektualaus komforto labui, nes kiekvienas iššūkis yra iš tikrųjų kaip žengimas į audringą jūrą.

Kristus prieš du tūkstančius metų sakė – aš jums atnešiau Ramybės Evangeliją – Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę – bet šitoji Evangelija neatneš laimės ir ramybės toje šeimoje, kur vienas pasirinks šitos Evangelijos Kelią, o kitas jį atstums. Bet tuo pačiu jisai stiprino kiekvieną – aš busiu visą laiką su jumis visose jūsų audrose.
O dabar mes turim net ir Paties Kūrėjo Dalelę – Minties Derintoją – todėl bet kokiose audrose jūs iš tikrųjų turite tą Tobulumo Šaltinio Fragmentą, kuris iš tikrai suteikia ir impulsą be baimės žengt į nežinomybę, priėmus naują iššūkį, ir tuo pačiu garantuoja apsaugą Apvaizdos.
Aš vakar keturis kartus vairuodamas mašiną užmigau, ir jeigu ne Apvaizdos apsauga, viskas būtų pasibaigę tragiškai. Bet buvo kelionė mano Juodkrantėn – aš nuvažiavau tenai labai vėlai – išvažiavau po devynių vakaro. Ir štai vakar grįžau per pūgą. Tai kai man sako, kad saugo Apvaizda – saugo – bet aš irgi iš nuovargio na, negalėjau tiesiog suvokt, kad užmigau – ten gal pusę sekundės truko, bet kažkas supurtė ir atsibudau, ir tarp mašinų, kur galėjo tragiškai pasibaigt. Nepravažiavus poros kilometrų – antrą kartą užmigau, dar po kokių dešimties kilometrų – trečią kartą, ir dar po kelių kilometrų – ketvirtą kartą. Ir visą laiką mane purtė. Tai galvoju – tikrai, kad neužsnūsti – tai viskas, snūsti jau. Bet tiek supurtė.
Žodžiu, apsauga yra Apvaizdos. Ir jeigu jums sako, kad jus saugo, tai nemanykit, kad čia yra tuščia frazė – saugo. Todėl nebijokite veikt, nebijokite žengt Kūrėjo numatytu Gyvuoju Keliu drąsiai ir ryžtingai, nes jūs įgyjate sparnus. Kada skrendate, suprantate, kad sparnai veikia – laiko jus oro srovėse, kurios yra Kūrėjo Meilės oro srovės. Jeigu jūs neišskleidžiate sparnų, jūs nežinote, kad sparnai yra, jūs nežinote, ką reiškia Polėkis. Todėl tiktai veikimo patyrimas jums suteikia tą Polėkį, o sankryžų turit jūs kasdien, kasdien.
Rinkitės sprendimus kiekvienoje sankryžoje Kūrėjo labui. Tik šitaip laimėsite nuostabų Indėlį į Kūrėjo Banką savo pastangomis, ir tuo metu jausite atlygį – dešimteriopą, šimteriopą, milijonus kartų pranokstantį jūsų pačių pastangas, kurias jūs nuoširdžiai dėsite. Tai yra nuostabu. Tas Gyvasis Kelias nepakeičiamas, jo negalima išmokt – jis yra gyvenimas – jis yra amžinybė – jis yra nepakartojamas – kiekvienas žingsnis originalus. Jūs galite tiktai įtikėjimu žengt naują žingsnį – jūs negalite išsiugdyt tokių sugebėjimų, kurie atkartotų praėjusius veiksmus, nes naujas veiksmas reikalauja papildomai naujo sugebėjimo. Ir tiktai įtikėjimas jums leidžia – jums leidžia žengti tą žingsnį, pasitikint Kūrėjo vedimu. Štai su Kūrėju, tada ir tinka tarti – įmanoma viskas.

Tikėkite tuo, ką aš sakau, nes tai yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU jums skirti žodžiai – tik mano lūpomis. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal