Maldos Prasmė, 2018 01 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mes žengdami Gyvuoju Keliu labai dažnai meldžiamės, ir labai dažnai susimąstome, kiek malda padeda, kiek jai reikia mūsų atsivėrimo gelmės ir galios, kad mūsų prašymai maldoje būtų įgyvendinti. Tad, kokia gi yra Maldos Prasmė, kodėl Kūrėjas numatė mūsų gyvą bendravimą ir ryšį per mūsų atsivėrimą Kūrėjui Maldos būdu?

Per visą žmonijos vieno milijono metų istoriją žmogus buvo pratinamas ir mokomas palaipsniui – evoliuciškai – vis labiau artėti prie gyvo atsivėrimo Kūrėjui ir gyvo bendravimo su Kūrėju – iš pradžių penkių Pagalbinių Proto Dvasių – Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, ir Patarimo – kad jis per gamtos reiškinių ir stipresnių už jį žvėrių garbinimą, ir meldimu jų apsaugos sau ir savo genčiai, vis labiau artėtų ir prie atmosferinių reiškinių – griaustinio, žaibo, ugnies – garbinimo, ir galiausiai imtų garbinti vėles – gerąsias – ir bijotų blogųjų. Šitaip žmogus buvo palaipsniui parengtas dar dviejų Pagalbinių Proto Dvasių – Garbinimo ir Išminties – gavimui, kad jų vedamas iš vidaus link Dvasios garbinimo pradžios ir žengtų į vis ryškesnę Kūrėjo sampratą ir patyrimą įvairių užkalbėjimų ir prašymų būdu.
Kada susiformavo šamanų sluoksnis, kai kiekviena gentis turėjo savo šamaną, tada ėmė reikštis jų išskirtinumas tarp kitų gentainių, o su laiku jie nurungė net ir genčių vadų statuso svarbą, nes tik šamanų dėka buvo galima kreiptis į Kūrėją, ir ne bet kaip, bet atitinkamos formos žodžiais, kurie ir būdavo perduodami pačių šamanų tik jų pačių pasirinktiems mokiniams, o nuo visų kitų jie buvo saugomi paslaptyje. Pas šamanus ateidavo kiti genties nariai, kad paprašytų užtarimo ar pagijimo iš Kūrėjo, už tam tikrą mokestį, kurio dydis priklausė nuo prašymo svarbos, nes tik šamanai turėjo tokią teisę kreiptis į Kūrėją – net genties vadai tokios teisės neturėjo. Dėl to netruko ateiti toks metas, kada būtent šamanai ir tapo pačiais turtingiausiais ir įtakingiausiais savoje gentyje.

Per kartų kartas tokia praktika įsigalėjo visoje planetoje. Net ir dabar Afrikoje, Australijoje, Amerikoje tarp vietinių gyventojų iki šiol tebėra šamanų, ir jais labai pasitikima.

Tačiau Evoliucija nesustabdoma, ją galima tik uždelsti, galima ją net kažkuriam laikui tiek iškreipti, kad planetą gali apimti tamsos ir audros debesys, ir visi patirtų milžiniškų kančių ir sukrėtimų, bet vis tiek evoliuciniai žingsniai anksčiau ar vėliau atves į Kūrėjo Meilės Šviesą ir Tikrovę, kad kiekvienas Kūrėjo vaikas maldos galia ne tik tiesiogiai bendraus su Kūrėju – savo Tėvu ir Motina – bet ir naudosis visomis maldos ir pasitikėjimo bendraujant su Kūrėju suteiktomis galiomis įsisavinant Kūrėjo Energiją visumos gerovei.
Tad ir iš šamanų aplinkos atsirado giliau ir plačiau mąstančių, kurie galėjo pasireikšti net kaip tam tikros gilesnės šviesos paskleidėjai, kuriuos dabar mes – urantai – palygintume net ir su žemesnio lygio Dvasinių Mokytojų užuomazgomis. Tačiau vis tik visą laiką net iki šiandien išliko tokia trumparegiška nuostata – o kieno įgaliojimu tu mokai, kas tau suteikė teisę kalbėti apie Kūrėją? Tai reiškia ne ką nors kitą, kaip kokios nors institucijos iškėlimą virš atsivėrimo Kūrėjui – institucijos iškėlimą virš gyvo ryšio su Kūrėju, virš gyvosios komunijos su Kūrėju – virš maldos Kūrėjui.
Tad jeigu turi kokioje nors pripažintoje institucijoje, turinčioje teisę suteikti tam tikrą – tegu net ir iškreiptą – sampratą apie Kūrėją, įgytą atitinkamą kvalifikaciją mokyti kitus tikinčiuosius sampratos apie Kūrėją ir mokyti juos melstis, tai tu tokia veikla turi teisę užsiimti, bet jeigu tu net ir giliau supranti Kūrėją, bet tokios institucijos diplomo neturi, tai tau tokios teisės kalbėti apie Kūrėją ir mokyti melstis nesuteikta, ir tavo kokie nors mokymai neturi būti pripažįstami.

Tamsa nepripažįsta Šviesos, kurioje ji ir pati išnyktų.

Būtent šitaip nepripažino fariziejai net ir Sūnaus Kūrėjo, įsikūnijusio Jėzaus tapatybe, kuris drauge su savo Sutuoktine – Dukra Kūrėja – Nebadonija, irgi, kaip ir jis, tiesiogiai kilusia iš Kūrėjo – kurie abu ir sukūrė šią Vietinę Visatą, ir jos gyvastį – teisės mokyti tikinčiuosius Tėvo pažinimo. Fariziejai net uždraudė sinagogose Jėzui mokyti tikinčiuosius Tėvo Tiesos ir maldos, ir jam vykdant Tėvo valią.

Štai taip tvarinys – dėl savo baimės ir neišmanymo – sukyla net prieš patį Kūrėją ir Kūrėjo Sūnų. Tai kaip gi gali tuomet tikintieji gauti tinkamą mokymą apie laisvą maldą ir jos prasmę?
O žydai, toji anuo metu išrinktoji tauta, turėjo apie trisdešimt surašytų maldos formų, tinkamų sukalbėti religinių švenčių progą, o taip pat ir kasdien, tad žydai laikėsi, ir dar dabar tebesilaiko, anų laikų net Mozės surašytų maldos formų. Dėl to ir meldžiasi tik nustatytomis maldomis. O juk malda – tai gyvas ir laisvas asmenybės tapatybės – sūnaus ar dukros – bendravimas su Kūrėju – savo Tėvu ir Motina – paties nuoširdžiausio atsivėrimo akimirkomis. Dėl to nuoširdumas yra pats svarbiausias – esminis – faktorius ryšyje tarp Kūrėjo ir Kūrėjo sūnaus ar dukros, nes tik nuoširdus sūnus ar dukra būtent savo būsena ir patiria Kūrėjo siunčiamus energinius virpesius, ir viduje pajunta ramybę. Štai būtent būsena, kurią ir sukuria nuoširdumas, yra svarbiausias dalykas maldoje, o ne tariamas koks nors nudailintas gražus žodis ar siunčiama graži mintis, neparemta būsenos virpesių galia.

Šamanų pakaitalas šiuolaikinėse religinėse bendruomenėse yra kunigai, pastoriai, popai, imamai, ir kiti religiniai vadai. Būtent katalikų sektos vadai tvirtina savo tikintiesiems, jog kunigas yra tarpininkas tarp Kūrėjo ir tikinčiojo. Koks Tikrovės neatitinkantis teiginys – tarpininkas tarp Kūrėjo ir tikinčiojo yra kunigas, kai pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – savo dalelę – Minties Derintoją – patalpino į žmogaus protą, kad nereikėtų jokio tarpininko tarp žmogaus ir Kūrėjo, kad pats Kūrėjas būtų žmogaus viduje.

Tačiau tokias tiesas gali teigti tik nušvitęs Dvasinis Mokytojas, kuris yra ne tik nuoširdus, bet ir pats patyręs tokį gyvą bendravimą su Kūrėju, ir gerai žino maldos prasmę ir poveikį, ir jis moko tikintįjį gyvojo bendravimo, ir pats niekada netampa tarpininku tarp Kūrėjo ir tikinčiojo, nes jis tik išplečia kontekstą, kad tikintysis mastytų, ir sužinotų, jog viduje – būtent jo viduje – gyvena Kūrėjo dalelė – Minties Derintojas.

Maldos prasmė – gyvai bendrauti su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – visu savo nuoširdumu, bet kokiais žodžiais, kurie tuo metu ateina į galvą – ir be jokių tarpininkų, o tiesiogiai atsivėrus savo – ir visų – TĖVUI IR MOTINAI, ir kalbėti savo Tėvams apie save, apie savo siekius ir troškimus, apie problemas ir sunkumus, apie Gėrį ir Grožį, Meilę ir Tiesą, apie gamtą ir kūriniją, apie šią akimirką ir amžinybę, apie savo sampratas apie Kūrėją ir save kaip Kūrėjo sūnų ar dukrą, ir savo indėlį į visumos Gerovę, net visos kūrinijos Gerovę, drauge su Tėvu ir Motina – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, apie savo darbus ir pasiekimus, apie draugus ir skausmus. apie praeitį ir šią dieną, apie ateitį ir save toje ateityje, apie viską, kas tik patinka tą akimirką išsakyti – suvaržymų nėra jokių, tik jūsų vidus iš baimės gali daug ko neišdrįsti pasakyti. Bet gi Rojaus Trejybė-AŠ ESU pažįsta jus daug geriau negu jūs patys, žino net ir tai, ką jūs stengiatės nuslėpti, bet dar nedrįstate prabilti, todėl jokių paslapčių nuo Kūrėjo egzistuoti negali. Tad maldos prasmė yra sūnaus ar dukros gyvas bendravimas su savo Tėvu ir Motina – Kūrėju.

Malda mus visus pakelia į aukštesnio dažnio energinių virpesių lauką, nesvarbu, ar jūs ką nors esate girdėję apie tokių energinių virpesių dažnį, apie tokių virpesių lauką, vis tiek virpesiai iš mūsų sklinda nuolat. Ir tuomet, kada mes meldžiamės, ypač kada garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU kolektyvine malda-komunija mūsų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje šventovėje, visas energinio lauko virpesių dažnis pakyla į aukštesnį dažnį, dėl to mes ir pajuntame ramybę ir palaimą, o aplinka taip pat – net ir nesuvokdama – patiria tų virpesių poveikį, kuris nėra toks stiprus, kad padėtis iki tol buvusi nepalanki tuoj pat pasitaisytų, bet vis tik jeigu mes meldžiame dar ir Apvaizdos įsikišimo, tai jeigu tokia yra ir Kūrėjo valia, tuomet Apvaizda ir įsikiš su savo veikla visų gerovės labui.
Tačiau vis tik svarbiausia yra tai, kad malda labiausiai veikia tuos, kurie ir meldžiasi bei garbina Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Besimeldžiantieji ima jausti savo pačių viduje ramybę, palaimą, ir sustiprinimą, dėl to ir gali jie priimti išmintingesnius sprendimus. Laisva valia ir toliau išlieka žmogaus, bet jo protas, apimtas viduje aukštesnio dažnio virpesių, vis labiau jaučia troškimą savo valią sulieti su Kūrėjo valia, atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus. Ir tai nėra akimirksnio būsenos suformavimas, tai pastangų dėjimo procesas, kuris kiekvienam gali skirtis, kaip ir pačios būsenos gelmės pojūtis taip pat skirsis, priklausomai nuo patyrimų praeityje, nuo genetinio paveldėjimo dvasiniam imlumui, nuo nuoširdumo, ir nuo intelektualumo laipsnio. Tačiau malda neišvengiamai keičia patį besimeldžiančiojo vidų – jis vis labiau atsisuka į Šviesos Šaltinį – Kūrėją. O tai ir sustiprina kiekvieno nuoširdžiai besimeldžiančiojo tapatybę, kad ji vis labiau imtų gyventi visų Šviesos labui, kaip tą ir numatęs Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ir per maldą – nuoširdų ir gyvą bendravimą – ir perduoda tokį mokymą savo sūnui ar dukrai. Tai koks dar gali būti tarpininkas tarp Tėvo ir Motinos ir tikinčiojo, koks kunigas gali taip įsiterpti, ir kokia turi būti tamsos institucija – negyva bažnyčia – kad visų savo hierarchų lūpomis išdrįstų atitarti – kunigas yra tarpininkas tarp Kūrėjo ir tikinčiojo. Ne, tai – melas iš iliuzinės viduramžių tamsos dvidešimt pirmajame amžiuje po Kristaus. Ir būtent Kristus ir mokė savo jaunesnius broliukus ir sesutes savo šeimoje laisvai, savo žodžiais bendrauti su Tėvu-Jahve, kada Juozapas žuvo statybose per nelaimingą atsitikimą, o Jėzus nuo keturiolikos metų tapo pagrindiniu šeimos maitintoju ir mokytoju. Tačiau net dvidešimt šimtmečių žmogaus neapšvietė, kad jis ir iki šiol nemoka laisvai ir be baimės bendrauti su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad patirtų Kūrėjo teikiamą vidinę palaimą ir ramybę, sustiprinimą ir išmintį, Šviesą ir Tikrovę, ir atskirtų tamsą nuo Šviesos, melą nuo Tiesos, Meilę nuo aistros.

Malda yra gyvenimo skonio matas, nes tik gyvenimas su savyje atrastu Kūrėju, ir gyvas bendravimas ir bendradarbiavimas veikloje su Kūrėju, ir suteikia gyvenimui skonį.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal