106. Pasaulio tragedija – žmogiškasis materialus protas, 2018 02 28

Nepaprastai džiaugiuosi, kad mūsų visų vieninteliai Tėvai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – mano žmogiškąjį protą nuslopino dieviškojo asmenybės proto pažadinimu ir jo vis galingesniu įsiviešpatavimu mano viduje. Už tai esu taip pat nepaprastai dėkingas ir savo Minties Derintojui – mano nepailstančiam Gerajam Vedliui ir Locmanui. Tik jo dėka mąstau ir veikiu taip, kaip mąstau ir veikiu dabar. Tačiau tai yra ilgas ir skausmingas procesas. Jis turi savo duobių, nuopuolių, ir kančių.

Tuo tarpu jeigu aš būčiau ir toliau miegojęs letargo miegu kaip asmenybė, tai nieko giliau negu diktuoja materialaus proto loginis mąstymas dar ir dabar nesuvokčiau, ir jums negalėčiau pateikti jokių apreiškimų iš Kūrėjo, nes tokius apreiškimus materialus protas akimirksniu paneigtų kaip fantazijas ir svaičiojimus. Bet ką paneigti gali ir neišmintingas materialus protas, nes paneigimui jis argumentų net nesivargina ieškoti. Be to materialus protas net neprisileistų arti jokios minties, kad iš viso galima bendrauti su kažkokiu Kūrėju.
Taigi, nepateikčiau jums ir jokių savo mokymų, nes jie kyla iš dieviškojo mano proto – asmenybės proto – kyla iš manosios asmenybės, susijungusios su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada ir mano kosminė įžvalga veikia daug ryškiau ir skvarbiau.
Juk mano žmogiškasis protas man visomis išgalėmis trukdė priimti sprendimą ir įkurti Šventovę, kada manoji įžvalga dar nebuvo tokia išplėsta.
Materialus protas visada suras daugybę argumentų nieko nekeisti, nesiekti nieko daugiau, kas iki tol nebuvo patirta, nebuvo paaiškinta, kada jis nejaučia saugumo jausmo, o baimė visada milžinišku laipsniu paralyžiuoja bet kokį ryškesnį siekį su Kūrėju, kuris materialiam protui nėra nei pažintas, nei patirtas. Dėl to jokiu būdu mano materialus protas nebūtų išdrįsęs įsiklausyti į Roberto žodžius – įsteigti Bažnyčią Lietuvoje. – Aš puikiai prisimenu, kai Robertas iš Australijos juos pirmą kartą man tarė, mums susitikus Jungtinėse Valstijose, ir kuriuos vis kartojo net kelias dienas, atvykęs pas mane į Lietuvą, o man buvo keista, kad jis kartoja ir kartoja tą patį prašymą, tad aš viduje vis mąsčiau – ko gi jis kartoja vieną ir tą patį, argi jis negirdi mano neigiamo atsakymo, argi jis neturi proto, juk aiškiai pasakiau, jokios bažnyčios net nesiruošiu kurti, nes jokiu būdu nereikia, kad Lietuvoje atsirastų dar viena sekta, kur atsiras terpė – kaip yra bažnyčioje – intrigoms, apkalboms, gandams, grupuotėms, savų interesų siekiams – naujiems ritualams ir naujoms dogmoms kilti ir plėtotis, ir naujoms davatkoms atsirasti.
Mano materialus protas, apimtas baimės, per akimirką paskleisdavo tiek žemo dažnio virpesių, kad Roberto kartojamas prašymas – tau reikia įkurti Bažnyčią – būdavo tiesiog nupučiamas tolyn. Štai tada mano Minties Derintojas ir įsikišo pats – Robertui ir man vėlų vakarą – jau apie 22 valandą - vakarieniaujant lauko kavinėje Savanorių prospekte po mūsų susitikimo su Urantijos grupe Kaune. Robertas dar iki to man sakė, kad šitoji žinia yra nuo Jėzaus. Tuo tarpu Minties Derintojas mano visas mintis ir argumentus užklojo savo virpesiais, sakydamas – gerai garbinti Tėvą vienam, gerai melstis Tėvui vienam, bet šito neužtenka, reikia Tėvą garbinti ir melstis Tėvui dar ir kolektyviai.
Ir asmenybės dieviškasis protas tuoj pat atsibudo ir tarė – tą pačią akimirką – Bažnyčia jau įkurta. Mano žemiškasis protas nespėjo nė cyptelti su priešingos pusės argumentais. Asmenybės išminties protas pajuto savojo Šaltinio ir Centro energinių virpesių galią ir tuoj pat sureagavo, tuoj pat atsiliepė į jų pažadinimą ir trauką, kad mano materialus protas nebespėjo ir sureaguoti savosiomis baimėmis ir trukdymais. O garsiai ištarus priimto sprendimo žodžius, jau šaukštai po pietų – asmenybės sprendimas ir priimtas, ir paskleistas garsiai kitam.
Robertui tariau – šventovė jau įkurta – nors tik prieš akimirką tam priešinausi. Jis visiškai nenustebo, ir mane pasveikino, paspaudėme vienas kitam rankas, ir pasimeldėme. Nuotaika buvo tokia pakili, kad mašina grįžome į Vilnių kaip ant sparnų. Aš dar išėjau į netoli esantį skverą ir meldžiausi vienas, nes trokšte troškau dalintis su Tėvu savo nuostabia pakylėta ir man nauja būsena man įkūrus gyvąją Šventovę. Bet gi ryte mane pažadino dar prieš šešias baimė – ką aš padariau, kaip aš galėjau taip pasakyti, kad Bažnyčia įkurta, kas gi mane tempė už liežuvio, kas mane privertė taip pasakyti, jog Bažnyčia jau įkurta.
Baimės būsena sukilo, mane apėmė siaubas, ką daryti, kas dabar bus, juk reikia kažką daryti, o ką aš žinau, ką man daryti, ką reiškia tas mano pasakymas – Bažnyčia jau įkurta. – Tai tik Žodis, o Žodį dar reikia paversti Kūnu. O kaip gi tą padaryti, neturiu jokio supratimo. Na ir įkritau, kur man dabar dėtis? Gerai, kad žino tik vienas Robertas, o jis iš Australijos, kuri yra taip toli, kitiems nieko nesakysiu, negi Robertas atvažiuos iš Australijos vėl ir klaus, kaip ta Bažnyčia laikosi? O juk jai dar ir koks nors vardas reikalingas.
Ir kaip tik šią akimirką vėl manyje prabilo tas pats vakarykštis Balsas – Tu ją pavadinsi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu. – Aš čia net nustėrau, Tėvo? Kodėl taip aukštai, gal galima apsieiti be Tėvo vardo, gal galima kaip nors žemiškiau, arčiau žmogaus? – Ir man neleido tęsti mano minčių, tas pats Balsas ramiai, bet labai tvirtai taręs – Seniai laikas, kad bažnyčioje būtų Tėvas vardas. – Ir nieko daugiau. Mudviejų dialogas baigėsi. Manyje sukilo šilumos banga ir aš pravirkau Šviesos ir Meilės ašaromis. Atsikėliau ir puoliau melstis.
Tas dienas mane visą laiką lydėjo nerimo ir baimės jausmas – ką aš padariau, ką reikės man daryti, kaip toji Bažnyčia turi atsirasti, nuo ko pradėti, kur žiūrėti, juk neturiu jokių pastatų, neturiu net kur pakviesti mano užsiėmimus Urantijos Knygos pagrindu lankančius Vilniaus Mokytojų namuose, o juk būtent jiems reikės pasakyti apie mano tokią avantiūrą, kuriai aš pats buvau visiškai nepasiruošęs, ir kurią garsinti bijojau. Jaučiau tikrą baimę, kuri pasiekdavo net panikos lygį, kai vis labiau artinosi toji diena, kada po vasaros pertraukos tradiciškai pirmąjį rugsėjo penktadienį vėl susirenkame į Mokytojų namus į Urantijos grupės užsiėmimus.
Ir visą laiką vis mąsčiau ir mąsčiau, kad su jokiais pastatais man nieko neišeina, teks visus kviesti lauke melstis. O juk dauguma būtent tokios atviros vietos lauke ir bijos dar labiau, ne tik pamaldų. Bet gi kito varianto neturėjau. Ir kada galutinai priėmiau sprendimą, tada ir pradėjau ieškoti vietos, kur būtų geriausia kolektyvinėms pamaldoms – nuošali vieta, netoli centro, uždara. Ir geriausia man tiko skveras prie senojo Žvėryno tilto prieš rusų stačiatikių Znamenskoje cerkvę.
Tačiau materialus protas vis mane stabdė – dar padelsti su ta Bažnyčia, nebūtina juk tuoj pat pulti įgyvendinti šį sprendimą, juk galiu ir po mėnesio, ar po dviejų mėnesių, gal net po pusės metų, gal ir po metų ar dvejų tą sprendimą pradėti įgyvendinti. Bet koks laiko intervalas iki sprendimo įgyvendinimo pradžios mane ramino, kada šitaip mąsčiau. Materialus protas vis mėgino siūlyti įvairius argumentus, kad tik atsisakyčiau savojo sprendimo įgyvendinimo tuoj pat. Bet asmenybės dieviškasis protas savo būsena, o ne loginiais argumentais rado tvirtesnį pamatą, jog reikia nieko nelaukiant pakviesti visus jau kitą dieną po Urantijos grupės užsiėmimo ateiti į pamaldas. To užsiėmimo pabaigoje tą ir padariau – visi buvo pritrenkti mano žinios, buvo tylūs, nes nežinojo, kaip reaguoti į tokį mano pasakymą, jog įkūriau Bažnyčią ir kitą rytą kviečiu ateiti į pamaldas prie senojo Žvėryno tilto esančiame skvere. Baimė ir jiems neleido džiaugtis tokia Šviesos žinia, kad jie galės kolektyviai melstis per gyvąsias pamaldas. Žmogaus materialus protas tuoj pat pasiduoda baimei, jeigu tik nors kiek yra prasilenkiama su iliuzine tamsa. Tik tamsoje toks protas slepiasi už kitų nugarų, nors vis tiek jaučia baimę. O čia gi reikės ateiti į gyvąsias pamaldas į skverą, ir dar kur – beveik Vilniaus centre. Tai – milžiniškas iššūkis net ir asmenybės dieviškajam, bet dar labai silpnam protui, o materialų protą varo tiesiog į paniką.
Ir man pačiam nuolat buvo baimė, kaip gi vesti tas pamaldas, kad susirinkę atskirtų, kad čia ne Urantijos grupės užsiėmimas, o pamaldos. Ir tos baimės poveikis buvo toks didelis, kad aš nieko negalėjau sugalvoti, todėl ėmiau remtis tuo, kokie man iš pasąmonės iškildavo vaizdiniai, kas gi išskiria katalikų ar stačiatikių pamaldas iš šiaip tokių žmonių sambūrio ne per pamaldas. Ir priėjau išvados, kad man reikia altoriaus, žvakių, gal net smilkalų, ir muzikos. Viską pasirengiau, net ir su Apvaizdos pagalba. Tačiau pamaldų rytą jaučiau, kad mano burna perdžiūvus iš baimės, kaip ir ką daryti reikės mėginau užsirašyti ant popieriaus, tačiau ir rankos drebėjo iš baimės, ir širdis daužėsi, ir negalėjau nutolinti taip greitai artėjančios pamaldų pradžios valandos, o galvoje viskas suvelta ir nieko neaišku, kas gi bus šiandien.
Atėjau į skverą su nešiojamu grotuvu, su parengtomis dainomis, su žvakutėmis, su altoriumi, bet nieko negalėjau savyje padaryti, kad išvaikyčiau baimės virpesius, taip smarkiai mane apėmusius. Atsisėdau ant sulankstomos kėdutės ir panarinęs galvą tarp delnų ėmiau melstis TĖVUI, kad vestų pamaldas būtent Jis – aš bijau ir nieko nežinau, kaip ir ką daryti. – Baimė aprimo, materialus protas palaipsniui savo vietą užleido asmenybės dieviškajam protui. Ir pradėjus garbinti Tėvą, tuoj pat įsijungė ne tik Asmenybės protas, bet ir Minties Derintojas. Ir pamaldos ne tik buvo Gyvos, bet dar ir buvo paskleistas dieviškas kvapas, kaip mus padrąsinantis simbolinis ženklas. O mane šis ženklas dar tą pačią dieną kelis kartus palydėjo – vieną kartą išvažiavus į treniruotę su dviračiu ir jau pasiekus Nemenčinės plentą, kitą kartą pamalonino jau po treniruotės, prausiantis duše, o tada dar naujas antras kvapas jau nusiprausus, ir išėjus iš vonios kambario, ir dar trečias kvapas – atėjus į kambarį. Ir pirmi trys kvapai – įskaitant tą pirmąjį per pamaldas – buvo vienodi, kad juos atpažinčiau, o kiti du buvo vienas už kitą skanesni – ir kambaryje paskleistas kvapas buvo subtiliausias. Tai mane sustiprino ir padrąsino, ir labai džiaugiausi savo priimtais sprendimais, kad neišsigandau, ir vis dėkojau Tėvui, kad Jis mane stiprino ir palaikė ir jaučiau savo būsena, kokia man tikrai buvo Šventė – pirmoji Gyvosios Šventovės ir Apreikštosios Tėvo religijos diena Urantijoje – 2002 metų rugsėjo 7-oji.

Mano žmogiškasis materialus protas niekada man nebūtų leidęs įkurti jokios apreikštosios Tėvo Religijos ir jokios Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus gyvosios šventovės. Šiandien tokia nuostata atrodo keista ir net juokinga, o tomis baimės akimirkomis man juokas neėmė. Šiandien, kas net pirmą kartą ateina į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, net ir nepagalvoja apie tai, kad jį galėtų apimti baimė, kokia buvo apėmusi mane prieš pirmąsias pamaldas.
Tad pasidavus baimei, kurią realiai jaučia materialus protas, tikrai nebūtų atsiradusios jokios Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios religijos ir gyvosios Šventovės, nes mano materialiam protui tokia baimės ir savų sampratų kliūtis būtų buvusi tikrai neįveikiama. O tai reiškia, jog nebūtų ir nė vieno iš jūsų dabartinių patyrimų ir net jūsų tokio įtikėjimo ir pasitikėjimo, nes nebūtų patirtas gyvasis atsivėrimas ir Kūrėjo gyvoji Meilė, o būtent Kūrėjo Meilė ir yra toji pati galingiausia Energinė Galia visoje kūrinijoje. Tad tuo metu man pasidavus materialaus proto jaučiamai baimei, viso šito nebūtų patirta nė vienam iš mūsų - mūsų tokie gyvi patyrimai gyvojoje Šventovėje.

Pasakysiu dar daugiau, Urantijos Fondas man liepė susirasti bent du kitus vertėjus į mano komandą, nes kitaip mano vertimo nepriims ir nespausdins. Ir jeigu aš būčiau pasidavęs savo baimei, kad tokie nurodymai man būtų tapę svarbiausiais, tai iki šiol dar ieškočiau tų dviejų neegzistuojančių vertėjų į savo komandą ir taip ir nebūčiau išvertęs Urantijos Knygos iš viso, ir jos nebūtų galima jums skaityti lietuvių kalba, o rusiškai tokį sudėtingą tekstą, ir dar tokį ilgą, nedaug kas Lietuvoje įstengtų perskaityti, tuo labiau dar perskaityti jį dieviškuoju ir pažadintu asmenybės protu, kurį ypač padeda žadinti kaip tik kolektyvinė komunija su Kūrėju ir brolystės ryšys tarpusavyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Tad viskas būtų įsprausta vien tik į loginio žmogiškojo materialaus proto sampratas, ir paklūstant vien tik tokio proto sprendimams ir teiginiams, kurie toli gražu neatspindi nei Rojaus Trejybės-AŠ ESU valios, nei pačios Tikrovės.
Ir tada Tikrovės apraiškos Urantijos dabartinėje iliuzijoje būtų tiesiog neįmanomos, nes baimė paralyžiuoja net ir asmenybės silpnai besiskleidžiančio proto mąstymą ir veikimą visų Šviesos labui, todėl žmonija palaipsniui tampa zombių zoologijos sodu, kur nejuntami jokie Kūrėjo Meilės virpesiai, nes kiekvienas kovoja už save, ir dėl savęs, nors iš baimės ir sako, kovoju už teisingumą ir tiesą, už vaikus ir savo šeimą, bet paties Kūrėjo, esančio kiekvieno viduje, nepriima.
Materialaus proto vedamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento šeimos draugas ir prezidento žmonos visuomeninis patarėjas už prezidento inauguracijos dalies iškilmių parengimą ir įgyvendinimą savo neseniai įkurtos kompanijos sąskaiton susižėrė 26 milijonus dolerių, o sau asmeniškai apie pusantro milijono. Visos iškilmės kainavo apie 200 milijonų dolerių. Visa tai daroma iš baimės, kad naujos iškilmės nebūtų menkesnės negu ankstesnio prezidento organizuotos inauguracinės iškilmės, kainavusios apie 170 milijono dolerių. Iš baimės prezidentas savo giminę įdarbino savo tarnybose, kai pagal oficialią tvarką tik jo žmona turi oficialų pirmosios ponios statusą ir atitinkamą biudžetą jos personalui išlaikyti. Dabar gi pagrindine patarėja dirba prezidento dukra, kuri tam neturi jokio tinkamo pasirengimo, kaip ir jo žentas, atėjęs į Baltuosius rūmus iš verslo.
Asmenybės bebaimis protas visada siekia dar ryškesnės Kūrėjo Šviesos, tad ir baimės jis nejaučia, todėl ir tokių klaidingų ir Evoliuciją iškreipiančių sprendimų nepriima. Tačiau mirtingojo materialus protas iš baimės siekia tik naudos sau, todėl jam visų gerovė yra tik tokia, kuri gali jam ir suteikti daugiau naudos – ir kitų sąskaita – ir jeigu tik jis pajunta, kad baimė sukilo ir naudos nebus, tokių sprendimų jis nepriims.
Čia kaip seserys dvynės savo baime gyvena Rusija ir Lietuva. Abiejų tariamų šalių valdžia šaukia apie naujas pergales ekonomikos sferoje, o emigracija tik auga. Jokių gamyklų nestatoma, darbo vietų nekuriama iš viso, ir jokios rimtos gamybos ir veiklos iš esmės nėra nei Rusijoje, nei Lietuvoje, milžiniška gyventojų dalis gyvena vien iš pašalpų, ir degraduoja, nes perspektyvos nėra jokios, dėl to atmosfera pilna nerimo ir neužtikrintumo, kuris kelia baimę, kaip išmaitinti save, kaip sumokėti už butą, kaip neprarasti darbo, kaip verstis toliau, kada perkamoji galia taip ritasi žemyn, ir perkančiųjų vis mažėja, baimė ir įtampa tik stiprėja dėl menkiausio sveikatos sutrikimo. Tada ir reikia Rusijos prezidentui žaisti savo baimės siūlomą žaidimą – slopinti bet kokį opozicionierių, suimti jį, sodinti į kalėjimą be įrodymų, tiesiog sufabrikavus visą bylą. O juk tą gerai žino tokį nešvarų ir nusikalstamą darbą atliekantys, bet iš baimės jie tą daro ir toliau, jau beveik dvidešimtį metų. Ir Lietuvoje, kai jau antras milijonas emigruojančių beveik įpusėjo, bet kokiam Šviesos ir Tikrovės žodžiui prasiskverbti yra tiek pat neįmanoma, kaip ir Rusijoje.
Būtent iš baimės kyla visi konfliktai. Nėra nė vieno konflikto iš Meilės. Visi karai, perversmai, konkurencija yra baimės pagimdyti ir nesveiki reiškiniai, kurie turi išnykti su Kūrėjo Meilės Šviesa, nes jie graužia žmoniją tiek iš vidaus, tiek ir naikina iš išorės. O tokia kryptimi žmonijai degraduojant ir toliau pasaulinio masto tragedija akivaizdi.
Daug kas kalba, kad norėtų teisingumo, tiesos, meilės, gėrio, bet nė iš tolo nenori girdėti apie Kūrėją, kuris ir yra Teisingumo, Tiesos, Meilės, Gėrio Šaltinis ir Centras, kuris ir padovanoja asmenybės dovaną kiekvienam, kuri nejaučia jokios baimės, nes yra visa atsidavusi savo Šaltiniui ir Centrui – Tėvui ir Motinai – ir dėl to yra iškilusi daug aukščiau už žemo energinio dažnio baimės virpesius. Ir Evoliucijoje dalyvauja savo Šviesos sprendimais būtent asmenybė, ir jos protas, o ne susigūžęs mirtingasis, valdomas materialaus proto, kuris yra pilnas baimės.
Kuo įtikėjimo gelmė gilės, tuo mažiau pasireikš ir materialaus proto jaučiama baimė ir nepasitikėjimas, o asmenybės protui vis mažiau reikės kokių nors simbolių, kokių nors išorinių patvirtinančių ir sustiprinančių ženklų, kad tikrai galėtų ji sau patvirtinti, jog Gyvasis Kelias yra tikras ir realus Kūrėjo sumanymas Evoliucijos Tėkmėje. Asmenybė jau savo atsivėrimu Kūrėjui ir Kūrėjo pritekėjusiais į jos vidų virpesiais pati pajaus būsena Kūrėją, Meilę, ir Tikrovę be jokios, net menkiausios baimės apraiškos.
Štai kodėl urantai, jau patiriantys asmenybės proto pasireiškimą, kad ir silpną, nedrąsų, neryžtingą, bet vis tik žengiantys pirmyn, ir tokiu žengimu jie ir yra toji žmonijos druska, suteikianti skonį Evoliucijos žengimui pirmyn Urantijoje. Ir būtent tik jų dėka Urantija ir taps žydinčiu Kūrėjo Sodu visos kūrinijos Šviesos labui.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas