Nuo bendravimo į bendradarbiavimą, 2018 03 23

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kūrėjas sumanė kūrinijos tokią Evoliucija, kurią įgyvendinti įmanoma vieninteliu Kūrėjo sumanytu metodu – tarp Visatos įvairių kategorijų asmenybių bendradarbiavimo keliu, atsirėmus į Kūrėjo vedimą iš vidaus Kūrėjo Meilės motyvu, ir visų labui. Ir tai sudaro kūrinijos Tikrovės pasireiškimą visuotiniame veikime visumos gerovei. Ir jokių išimčių nėra numatyta nė vienai Visatai, nė vienam pasauliui. Taigi, ir Urantijai jokių išimčių nenumatyta, ir nesvarbu, ar žmonija tiki ar netiki Gyvuoju Keliu, žino ar nieko nežino, jog Gyvasis Kelias egzistuoja, vis tiek Urantijoje Evoliucija bus įgyvendinta Gyvojo Bendravimo ir Bendradarbiavimo būdu.

Šiandien Urantijoje nė vieną iš šių sąlygų nėra pasiekta, nėra įgyvendinta tarp visos septynių milijardų žmonijos narių, dėl to jokio bendradarbiavimo Kūrėjo Urantijos Tikrovėje, kol kas, tiesiog ir būti negali. Todėl pasaulyje vis labiau tirštėja tamsos iliuzijos poveikis, pasireiškiantis vis didesniu susipriešinimu jau nebe tarp atskirų šalių, bet tarp grupių šalių, arba tarp grupės šalių vienos šalies atžvilgiu, kaip ir pačių šalių viduje susipriešinimas auga tarp atskirų visuomeninių sluoksnių, kaip ir pačių sluoksnių viduje, tarp šeimų, ir net pačios šeimos viduje. Todėl jau nebestebina net vis gausėjantys savižudybių atvejai, ar šaudymai Amerikos mokyklose, vis dažnesnės patyčios ir Lietuvos mokyklose, stiprėjantis susipriešinimas tarp mokytojų ir mokinių, grupuotės tarp mokinių ir didžiulė saviizoliacija. O tokia padėtis yra tolygi degradavimui, nes Visatoje nėra statikos, yra judėjimas, kuris yra arba tik pirmyn, ką ir numato Rojaus Trejybės-AŠ ESU Evoliucija kūrinijai – žengimas vis ryškesnėje Šviesoje ir dar į ryškesnę Šviesą, visų labui, arba kritimas dar labiau žemyn į degradacijos dar didesnę tamsą ir stipresnį žemų virpesių lauką.
Kiek daug žemo energinio dažnio virpesių paskleidė – ir toliau skleidžia – kiekvienas žmogus, kuris dalyvauja Rusijos-Ukrainos konflikte tiek Kryme, tiek Donbase, ir nebūtinai ten būdamas pats, bet jam pritardamas. Dar labiau žemų virpesių laukas buvo išplėstas paskelbus sankcijas Rusijai Europos pseudosąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lygiu.
Šitokiu būdu keli neišmanėliai pseudopolitikai išprovokavo Krymo ir Donbaso įvykius, kai net praėjus ketveriems metams vis daugiau žmonių įsitraukia į šio konflikto tarp dviejų slaviškų tautų procesą ,ir žemo energinio dažnio – ir vis žemėjantys – virpesiai jau pasklido po visą planetą. Ir tada jie realiai blogina ir gyvenimą Lietuvoje, nes yra tokių mūsų brolių ir sesių, kurie jau fanatiškai šaukia pavojaus ir grėsmės šūksnius – Rusija gali pulti Lietuvą, reikia ruoštis gintis, reikia vėl imti prievarta kariuomenėn, ir net būtina pradėti imti ir moteris, kaip žydai Izraelyje, būtina pirkti tankus, lėktuvus, raketas, būtina daugiau pinigų skirti KARO PASIRENGIMUI, ir taip vargstančius atlyginimų prasme dar labiau skurdinti bibliotekininkus, kultūros sferos darbuotojus, tik pradedančius dirbti mokyklose jaunus mokytojus, visiškais varguoliais paversti pensininkus, jaunas motinas, auginančias vaikus be tėvo, o ir esant abiems tėvams, gaunančias menkas pajamas šeimas taip dar smarkiau suspausti savo labai ribotų išteklių panaudojimu.
Ir taip vos kelių pseudopolitikų karštakošiškumas ir neišmanymas pavertė visą Lietuvą būtent tokia, iš kurios netrukus jau bus pabėgę beveik du milijonai mūsų brolių ir sesių. Pramonė sugriauta, žemės ūkis sugautas, o pati žemė atsidūrė kelių žemvaldžių rankose, žmonių kaime nebeliko, yra tik vaikštantys šešėliai be tikrosios gyvybinės ir kūrybinės ugnelės akyse ir širdyje.
Štai koks akivaizdus Lietuvos praradimas, kada niekas nemokė nuo pat vaikystės bendrauti, tada akivaizdu, kad įsiviešpatavo griovimas-degradacija, kurios dabar jau net niekas nesiruošia ir stabdyti, nes nežino, kaip tą padaryti net ir valdžioje sėdintys nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU nusigręžę Lietuvos pseudovedliai-griovėjai – tiesiog pasyviai šį degradacijos procesą stebi pseudopolitikai, nes nėra iki šiol atsiradusio nė vieno tikro politiko, kuris ir prabiltų apie Kūrybos drauge su Kūrėju pradžią ir pradėtų mokyti bendravimo abėcėlės – pačių pradmenų. Šito etapo niekas neišvengs. Niekada neprasidės kūrybiškas bendradarbiavimas tol, kol nebus iš pradžių įsisavintas visas bendravimo etapas.
Tad koks gi yra tas bendravimo etapas?
Mirtingieji yra tik viena gyvybės kategorija Urantijoje, deja, mes net ir toje vienoje kategorijoje nemokame bendrauti, vieni kitų nepažįstame, nepasitikime, bijome, kad mums nepakenktų net elementarus nuoširdus širdies atvėrimas kam nors asmeniškai, jau nekalbu apie kolektyvinį atsivėrimą. O juk bendravimas gali prasidėti kaip tik nuo prisistatymo, susipažinimo. O kaip gi susipažinsi, jeigu vieni kitų vengia, bijo, ir vieni kitais nepasitiki. Tai ir paliudija, kad nepasitikėjimo vis smarkiau augantį žemų virpesių lauką visame pasaulyje, ir Lietuvoje, pripildo baimės dar žemesnių virpesių laukas. O jame bendrauti daug sunkiau negu tarp aukštame energinių virpesių lauke esančių urantų. Tačiau net ir urantams reikia žengti pradinius žingsnius dar tik mokantis gyvo ir nuoširdaus bendravimo, nors jau urantai išmoko kantriai išklausyti kitos nuomonės nepradėdami pertraukinėti kalbančiojo, neužsipuldami kalbančiojo asmens, o pateikdami savo sampratą ir argumentus tai sampratai pagrįsti. Tačiau visa tai atėjo ne per vienerių metų dedamas nuoseklias pastangas, o kryptingai man nukreipiant jų mąstymo vektorių į argumentų pateikimą, o ne asmens puolimą, ne emocijų reiškimą, o savosios nuomonės atvirą pateikimą be baimės. Bet ir šiandien kalba tik mažoji dalis urantų, dauguma dar vis nedrįsta prabilti viešai. O juk iš pradžių ir visoje Urantijos grupėje Vilniaus Mokytojų namuose taip pat viešpatavo baimė – baimė bendrauti tarpusavyje, atsiveriant. Ir tai truko ne vienerius metus. Būtent dėl to, kad galėtų susipažinti vieni su kitais net iš kitų miestų ir buvo organizuojami netoli Molėtų urantų sambūriai užbaigus eilinius mokslo metus.
Labai svarbu urantams, kuo geriau pažinti vieniems kitus, kad atsirastų didesnis pasitikėjimas vienų kitais, tarpusavio didesnis supratimas ir susikalbėjimas. Jis turi būti patiriamas, o ne likti teorinis.
O dabar persikelkime ne tarp urantų, persikelkime ten, kur mūsų broliai ir sesės neturi jokio supratimo apie Gyvąjį Kelią, apie Kūrėjo atradimą savyje, apie Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – garbinimą Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ir patys patirsite, koks chaosas vyrauja tarp tokių mūsų brolių ir sesių, kada vienu metu kalba net keli, ir nė vienas negali išgirsti kito, nes tokiu kalbėjimu vienas kitam tik trukdo. Ir toks chaosas vis labiau įsigali platesniu mastu, net ir televizijos laidose, kai ir pats laidos vedėjas nebegali suvaldyti tokių įsismarkavusių kalbėtojų, nors būtent televizija ir turėtų tapti etalonu visiems kitiems, kaip reikėtų bendrauti. Deja, niekas normalaus bendravimo nemoko vaikų nei šeimoje, nei mokykloje, tai iš kur gi jie mokės bendrauti jau suaugę? Todėl net vaikų gimtadienius tėvai organizuoja taip, kad vaikai užsiimtų patys, o jiems netrukdytų gerti alkoholio. O juk ši šventė kuriama vaikams, tai reiškia, jog būtent tėvai su savo vaikais ir turėtų bendrauti daug artimiau negu visomis kitomis dienomis, kada jie užimti savo darbu. Tai grynas būsimųjų šeimų griovimas, kada vaikai mato metų metais, kaip per jų gimtadienius tėvai geria alkoholį, tai argi jie patys nekartos tokių skaudžių klaidų, kada kito pavyzdžio niekas ne tik nesiūlo, bet to net teoriškai niekur nesvarsto. Taigi, obuolys negali toli nuriedėti nuo obels.
Argi šeimoje yra tikras bendravimas, kada abu sutuoktiniai šnekasi pakeltu tonu, šaukdami, kada vaikams liejasi nurodymai, kaip kareiviams vadų įsakymai-komandos, kai vaikai ne tik nemato gyvo ir kupino nuoširdumo bendravimo tarp tėvų, tėvų su vaikais, tarp vaikų, bet jie nejaučia – o tai šeimoje vaikams yra svarbiausia – gyvos Kūrėjo Meilės gyvų virpesių – nepatiria tos dieviškosios Meilės atmosferos, kuri yra nepamainomas ramybės ir palaimos vaikams ir tėvams Rojaus kampelio sukūrimas – Kūrėjo Meilės Erdvės Lauko sukūrimas šeimoje visų kolektyvinėmis pastangomis garbinant Rojaus Trejybę-AŠ ESU visa šeima, ir kasdien, ir gyvenant visų labui taip, kaip kiekvieną asmeniškai Kūrėjas veda iš vidaus, o taip pat apjungiant visą šeimą bendravimo ir jau bendradarbiavimo pasireiškimu.
Štai tik šitokiu būdu ir gali vykti tikras bendravimas – su Kūrėju. Ir tik pirma žengus šį bendravimo tarpusavyje pradinį žingsnį yra įmanomas bendradarbiavimas.

Bendradarbiavimas yra daug sudėtingesnis žingsnis ir etapas už bendravimo žingsnį ir etapą, mat bendradarbiavime jau būtinas veikimas siekiant atlikti kokią nors užduotį, ir dar būnant komandos nariu, o ne vienam. Dėl to būtina kiekvieno kolektyvo nario sužinoti nuostatas, kad būtų kuo geriau suvokiama kiekvienam tinkamiausia vieta tos užduoties įgyvendinimui. Ir būtent geresnis vienas kito pažinimas ir leidžia pamatyti platesnį kontekstą, kaip būtų galima geriausiai pasireikšti kiekvienam šios konkrečios problemos sprendimo įgyvendinimo proceso metu, ir kiekvieno etapo kiekvienoje atkarpoje . Ir vėl čia praverčia didesnis pasitikėjimas vienų kitais.
Evoliucija neturi emocijų, ji neturi ir reakcijos į emocijas, ir vis tik būtent Evoliucija yra pilna Rojaus Trejybės-AŠ ESU virpesių gyvo lauko, ir tik šio gyvo lauko dėka ir mes galime atpažinti, kokia yra vidinė būsena, kurią patiria kiekvienas komandos narys. Ir būtent būsena ir nulemia, koks iššūkis yra pagal pečius viso kolektyvo nariams ir tame kolektyve – kiekvienam nariui asmeniškai.
Komandoje visada turi būti vedlys, kuris būtų šviesiausias – dvasine prasme – nes nuo jo išminties priklauso ir visos komandos darbas. Toks vedlys palengvina bendradarbiavimo eigą, nes jis gilesne įžvalga mato kiekvieno nario indėlį per visą bendradarbiavimo etapą, nesvarbu, kur toks bendradarbiavimas vyktų – šeimoje, mokykloje, darbe, tarp kompanijų, ar net tarp šalių, ir net į grupes apjungtų šalių tarp tų grupių. Ir visada vektorius lieka vienas ir tas pats – bendradarbiavimas visumos labui – planetos-žmonijos gerovei, net ir kūrinijos gerovei. Būtent dėl to kiekviename kolektyve vedliu ir turi būti išmintingiausias tarp kitų kolektyvo narių, nes tik išmintingiausias gali organizuoti ir prižiūrėti to kolektyvo bendradarbiavimą-veikimą drauge su Kūrėju visų gerovei.
Štai toks bendradarbiavimas iš viso panaikina bet kokią konkurenciją visose veiklos sferose. Ji pakeičiama išmintingu bendradarbiavimu visų gerovei, kaip naktis užleidžia vietą rytui, kad pasitiktų naują dieną. Niekada naktis nesikartoja gyvojoje Evoliucijoje, kurioje visada yra žengiama iš Šviesos į dar ryškesnę Šviesą, ir žengiama taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus.
Tačiau nakties tamsoje gali atsidurti ir Šviesa ir apsiblausti, ar net visai sunykti, priklausomai nuo to, kaip ilgai tokio kolektyvo nariai bus nusigręžę nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU – kuo ilgiau bus nusisukę nuo gyvo Kūrėjo, tuo gilesnė naktis apims didesnę dalį viso kolektyvo, ir bendradarbiavimo nebeliks iš viso, palaipsniui vėl kils savo nagus išskėtusi konkurencijos naktis, o atskirus asmenis puikybės virusas paims į savo gniaužtus, kad jie sieks valdžios karūnos visomis priemonėmis, kad tik įgyvendintų savo siekius, kylančius iš baimės, ir visų kitų sąskaita. Tai – griovimo ir griūties kolektyve akivaizdus blogio viesulas, kuris į savo sūkurį įtrauks ir baimės apimtus, bet likusius pasyviais kitus kolektyvo narius. Štai čia ypač svarbus vedlio vaidmuo, kada kiekvienas turi laisvą valią apsispręsti su kuo jis – su Kūrėju Evoliucijos Gyvajame Kelyje ar su tariamai paprastesnius ir suprantamesnius kelius siūlančiais broliais ir sesėmis. Būtent tokio vedlio, kuris remiasi į Kūrėją, Išmintis, Įžvalga, ir Meilė, yra pati gyvybingiausia galia, kuria ir naudojasi vedlys, kad apsaugotų kolektyvą nuo subyrėjimo ir nugrimzdimo į nakties tamsą. Ir tam, kad atsilaikytų prieš didžiulį spaudimą ir puolimą, jis turi turėti giluminį įtikėjimą ir pasitikėjimą Kūrėju. Ir būtent tokių – ir tik tokių – gyvų savybių iš Kūrėjo gautų dėka jis ir gali išsaugoti bendradarbiavimo Dvasią ir Dienos Šviesą, kad ji neužleistų vietos konkurencijos ir puikybės nakties tamsai – visose sferose.
Ir viskas ir visada pajuntama – patiriama – asmenine vidine būsena – kuo daugiau ji bus pripildyta Kūrėjo Gyvosios Šviesos, tuo stipriau asmenybės būsena paliudys jos tvirtėjantį siekį veikti ir pasireikšti Meilės motyvu visumos labui ir gerovei ir bendravimo bei bendradarbiavimo sferose.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal