139. Algimanto pamokomasis žodis apie beprasmį velykinį ritualą bažnyčioje ir apie gyvą bendravimą su Kūrėju be jokio ritualo, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 04 01

Nu, tai ką katalikai – su šventom Velykom! – linksmai pajuokauja Algimantas. 

Širdyje turi būt Gyvas Kristus – ne kiaušiniuose ant stalo, ne silkėj, mišrainėje – Širdyje. Tai yra vienintelė Gyvoji Tiesa, kuri amžina. Mes per gyvą atsivėrimą Kūrėjui galime taip pat atsivert ir Sūnui Kūrėjui – Jėzaus tapatybę turėjusiam šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų, ir taip tragiškai užbaigusiam gyvenimą, kai tvarinys nukryžiuoja Kūrėją. 

Gaila, kad ta tragedija toliau tęsiasi – jinai jau du tūkstančiai metų žmogaus širdyje visą laiką kraujuoja. Ir gyvena žmogus praeitimi – jis nenori Šviesos, nenori ateities – jis murkdosi toje tamsos, žemo energinio dažnio virpesių jūroje, tiksliau, pelkėje, nes ten yra purvina praeitis. O ji būtų buvusi šviesi, jeigu žmonės vietoj ritualo būtų atvėrę Širdis. Kristus ir kalbėjo – įkurkite Dangaus Karalystę Širdyje – ir niekas neįkūrė Dangaus Karalystės Širdyje. Įkūrė tą nuostabią šventę, bet apipynė ir paėmė į nelaisvę – ritualizmo nelaisvę, dogmatizmo nelaisvę. 

Ir šiandien atvažiavau į Kauną – Kaunas kaip išmiręs, žmogaus nepamatysi –pralekia skeletas toks. Na, taigi šventė, tai, na, švęskim jau kaip katalikai, bet ne – džiaugsmo aš nematau, pakylėjimo nematau. O tarp kitko, vaikystėj aš matydavau pakylėjimą – žmonės eidavo šviesiais veidais gatvėj, bent jau Utenoj taip buvo. Aš nežinojau, kas tos Velykos, bet visąlaik mes jas švęsdavom, ir aš jausdavau – kaip gražu per tas Velykas – tokia saulė ryškesnė, žmonės kažkokie pasitempę, pasipuošę, atsipalaidavę, su šypsenom. Ir iš tikrųjų buvo sveikinimai su šventom Velykom – nepažįstami žmonės sveikindavo. Niekas dabar nesveikina šiandien manęs. Turėjau gal aš pasveikint, bet aš gi ne katalikas – tai man ta šventė kasdien, kasdien Prisikėlimas. 
Apskritai pasakius – kartą prisikėlęs amžinybėj gyveni – tau nereikia atkartot kasmet to prisikėlimo. Tai jeigu tu gyveni su Jėzumi kasdien, tada tu jo ir nenukryžiuoji kasmet. 
Ir vakar aš pasižiūrėjau per Baltarusijos televiziją, ką rodo – tai jie katalikai, žinai, už lietuvius neprastesni irgi – pamaldas tiesiogiai transliuoja. Ir, aišku, tą katalikybę jie ima gi iš Vatikano – ten yra nurodyta – skaito, na, ne sako Gyvą Žodį, bet skaito iš knygos, kurią turi laikyt kitas, jaunas koks nors kunigėlis. Paskiau kitas pribėga, jo tą kepurę – tiubeteiką tokią nuima nuo galvos ir uždeda didžiulę kaip karūną, ten vyskupo tą, na, simbolinę. – Toga – pasakė vienas urantas. – Kokią? – paklausė Algimantas – toga, tai ten kur.. – Tiara – pataisė urantė. – Tai štai, tai aš pagalvojau – na, va, sustojo visas tas jo skaitymas – laukia, kol jam nuims tą kepurėlę – jis pats negali nusiimt – tam yra tarnas, kuris turi tą padaryt – paskiau – kitas turi atnešt tą karūną vyskupo – uždėt. Štai, žiūri ir galvoji – suaugę, jau ką suaugę, jau pasenę, žmogiškąja prasme, žaidžia kaip vaikai – kaip vaikai, bet nevaikiškai, o suaugusiškai tą negyvą ritualinį žaidimą. Šalia stovi – pilna, pilna bažnyčia – reik pasakyt Lukašenkai – ačiū – bažnyčios suremontuotos taip, kad Lietuvoj net nėra tokių suremontuotų bažnyčių – Lietuvoj bažnyčios yra apšnerkštos, bent aš jau nemačiau šviesios bažnyčios – visur yra apmusiję – jie skundžiasi – pinigų nėra suremontuot – o ten spindi. Tiesiog žiūri – gražu pažiūrėt, kokia yra priežiūra bažnyčių – tai jie jau pralenkia katalikiškumu lietuvius. Lietuviai ir toliau lenktyniaus su lenkais – kurie čia didesni katalikai? – o Baltarusija, jinai eis tolyn, kaip nuėjo su savo ekonomika, taip nueis ir su ta priežiūra bažnyčių, senamiesčių ir panašiai. 
Tai žiūrėjau aš į tą spektaklį ir džiaugiausi, kad yra urantai – nepaprastai džiaugiausi, kad jie yra ta gyvenimo druska visai žmonijai, jie tą skonį suteikia žmonijai – ta mažytė saujelė. Ir štai Visata – visi Hierarchai – stebi šiandien štai, šitą taškelį – mus stebi ne ritualą atliekančius – ten, kur atlieka ritualus, Kūrėjas net į tą pusę nežvelgia – jis žvelgia į tuos, kurie Kūrėjui atgręžia Širdį – Širdį, ne ritualą atlikdami, bet Širdį atvėrę, palaiko gyvąją komuniją – gyvąjį bendravimą su Kūrėju. Tai tada Kūrėjas ir atsiliepia, atsiliepia būseną, kad patirtume, koks yra gyvas bendravimas su Kūrėju! – gyvosios atsivėrimo pamaldos! 
Ir tuo didesnė šlovė, kuo mažiau mūsų susirenka, nes reikia atlaikyt tą viduje irgi tam tikrą kartėlį – štai – sumažėjo. Dabar aš praėjusią savaitę, sekmadienį, buvau Pakalniuose. Pakalniuose – bažnytkaimyje – penkiolika urantų susirinko – įsivaizduokit – penkiolika! Buvo toks pakylėjimas! – kambariukas nedidelis pas Aldoną, bet buvo užpildyta Šviesos tiek, kad mus iškėlė, ir visiem buvo tokia būsena! Štai ką reiškia tas atsivėrimas, ir tie penkiolika – jie pavirto galingais šviesuliais. Tai ir mūsų, kuo yra mažiau, tuo galingesnis yra mūsų dvasinis stuburas, kai mes nejaučiam stipresnio intereso kaip atsivert kolektyvinėj komunijoj Gyvojoje Šventovėje. Daugybė yra interesų, kurie gali nuvest į kitą vietą, taip, bet, reiškia, čia yra atverta Širdis giliau, kad tas impulsas stipriau sužadina asmenybę būtent ateit į kolektyvinį garbinimą. 
Todėl tikrai, žiūrėdamas tą baltarusių katalikų pamaldų transliaciją tiesiogiai, džiaugiausi dėl urantų, kad jie Gyvajame Kelyje jau yra gyvi – ir vis labiau gyvėjantys, nušvintantys, stiprėjantys asmenybės dvasiniu stuburu, tuo labiau, kada jau girdi tas iš Širdies sklindančias garbinimo ir prašymų maldas – štai ta Gyvoji Komunija įgyja prasmę. Katalikai išsirikiuos į eilę, kad gautų vaflį ant liežuvio – Kristaus tą simbolinį kūną – o mes urantai – tą komuniją turime tą Gyvąjį Bendravimą, Gyvąjį Ryšį, Gyvąsias Pamaldas. 
Štai kur yra komunija – mūsų šventovės gyvosios pamaldos – tikroji komunija. Ir tada yra atlygis kiekvienam viduje, ir ląstelė pajunta tą palaimą ir ramybę – pajunta, kad ji pradėtų veikt Kūrėjo sumanytu ritmu – be streso ir įtampos. Net jeigu buvo stresas, įtampą nuima Kūrėjas, nuima. Ir kaip gera, kada Jis palengvina tą vidinę sunkią būseną. Būtent Jis tą padaro nuostabiais Savo virpesiais. Kada yra sunkumas ir skausmas vidinis – tai yra žemo energinio dažnio virpesių laukas, kurį patiria smegenys, ir tada sutrikdo viso organizmo veiklą. Įtampoj kiekviena ląstelė turi papildomai išeikvot energijos. Ir atsivėrimu – gyvąja komunija – asmeniškai būdamas vienas tu gali taip pat patirt tą Kūrėjo tau įliejamų, aukšto energinio dažnio virpesių Tėkmę – ta Gyvoji Upė įteka į tave ir nuima tą širdgėlą, skausmą, liūdesį, bet pastangas turi dėt nuoširdžias asmeniškai. Už tave gali melstis – tai stiprina, nes tau siunčia aukštesnio energinio dažnio virpesius, ir iš išorės tie virpesiai veikia – tau lengviau tada ir atsivert viduje. Bet būtina asmeninės pastangos, kad galėtum patirt tą palengvėjimą – palengvėjimą, kada yra viduje nerimas, skausmas, liūdesys. Ir kaip yra nuostabu, kad Kūrėjas suteikia tą palengvėjimą ne už turtą, ne už pareigas, ne už pažadus – būsiu geras, tiktai man padėk – o už nuoširdų savo Širdies atvėrimą Jam. Štai nuoširdumas yra tas nuostabus Raktas. 

Tai štai tiek, mano mielieji urantai, o dabar einame prie prašymų maldos. Gyvoji komunija tęsiasi, ir ji bus per visą amžinybę mums žengiant į savuosius Namus Rojuje – pasiekus Rojų – išvykstant iš Rojaus su įvairiom užduotim – ir vis tiek mes rinksimės į gyvąja komuniją kolektyviai garbint Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Kurią pradėjom garbint čia, šitame krašte, pirmieji kūrinijoje, šitaip pradėdami Naują Visatos Amžių - tapdami jo Ištakomis visai kūrinijai. Štai dėl ko stebi urantus Kūrėjas ir Visata.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas