143. Algimanto pamokomasis žodis – Su Kūrėju – ir tūkstantis metų tampa kaip akimirka – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 04 21
Gera yra kiekvieno iš mūsų dalia – turėt tą nuostabų patyrimą, kuris praeityje galėjo būti vien klaidos, bet mes neturim žvelgt į praeitį. Praeityje mes galėjom iš tikrųjų būt daug kaukių dėvintys, daug veiksmų atliekantys, kurie prieštarauja Kūrėjo valiai, ir nė vienas iš tų veiksmų nevertas, kad mes dėl jo graužtumėmės. Nė vienas veiksmas praeityje mūsų negali pakylėt ateičiai. Ateičiai mes keliam save tiktai dabartinės akimirkos gyvo susiliejimo su Kūrėju dėka – kuo mes norime būt, tas yra svarbiausia. Kuo mes buvome, jau išnykom. Esam čia tam, kad norėtume būti aukščiau, ten, kur šviesiau, ten, kur galim pasireikšt stipriau Kūrėju. Evoliucija – tai yra Kūrėjo atskleidimas per kiekvieno asmens individualumą visų labui.
Jeigu mes tokią nuostatą pajuntam iš Kūrėjo, tuomet dingsta bet kokia baimė ir nepasitikėjimas. Turint nuostatą, kad visų labui jūs gyvenat, kaip gyvena Kūrėjas ir veda jus iš vidaus, tada bet kokia sumaištis, bet kokia ateities perspektyva, kada tu negali būt užtikrintas dėl savojo asmens išlikimo, nustoja gąsdint, nes tu esi gyvame ryšyje šią akimirką, ir tada ta akimirka pranoksta ateities nerimą, arba nerimą šioj akimirkoj dėl ateities.
Vienintelis žmogaus tikslas – tapt žmogumi. Žmogus, koks buvo Jėzus, jis buvo tuo pačiu ir Tėvo Sūnus. O tai reiškia, kad žmogus negali būti Žmogumi, jeigu jis nebus Kūrėjo sūnumi, o būt Kūrėjo sūnumi, pirmiausia reikia išreikšt tą norą – ar aš noriu būt Kūrėjo sūnumi arba dukra, kada aplinkui yra tokia painiava, tamsa, nes būt Kūrėjo sūnumi arba dukra, tai reikia tada ir išpažint, ir pripažint tai? Ir nebijot kitiems tai teigt – aš esu Kūrėjo sūnus, Kūrėjo dukra. Išpažindami ir pripažindami šitą teiginį tuo pačiu jūs ir esate to Gyvo turinio išraiška, kurią suteikia Kūrėjas.
Jūs negalite teigti, kad jūs esate sūnus arba dukra, jeigu nejaučiate – būsena. Būsena yra jūsų tikrasis aš, ir jeigu būsena yra subliuškusi, pilna baimės, nerimo, bijo pripažint kitiem garsiai, kad jūs esat Kūrėjo dukra arba sūnus – reiškia, jūs esat šiaudiniai, negyvi, iškamšos, bet žinot kelią – kaip gert Gyvąjį Vandenį, kad tas šiaudas pavirstų gyvu stiebu, kad gyvybė taptų iš tikrųjų pilna Kūrėjo Gyvojo Vandens, Gyvojo pasireiškimo. Štai iš šiaudinių urantų jie turi tapti Gyvais urantais – ir tai nėra tušti žodžiai.
Aš žinau, kaip ir man buvo sunku ištarti kitiems, kad aš esu Rojaus Trejybės sūnus. Bet kada ištari, jauti pakylėjimą, sustiprinimą, jauti, kad tu toks ir esi, ir šitą reikia pačiam pajaust nuoširdžiu noru, kad jūs norite būti Kūrėjo sūnumi arba dukra – net ir tada, kada aplinka gali iš jūsų pasišaipyt dėl tokio jūsų teiginio, apkaltint jus puikybe, ir tuo pačiu sumenkint jus, bet nuo to nesikeičia jūsų nuoširdus noras. Jeigu jūs norite nuoširdžiai ir tas atitinka Kūrėjo valią – tai yra.
Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad ji būtų visą laiką – Gyva – kad ji nebūtų šiaudinė – o įnašą įnešam mes kiekvienas gyvai, gyvą asmenin,, o ne šiaudinį – skirtumas yra milžiniškas.
Dabar yra šiaudinė žmonija, dėl to jie žudo vieni kitus. Šiaudinė religija – dėl to jie atlieka ritualus, šiaudinė šeima – dėl to nėra vaikai mokomi atrast Kūrėjo savyje, šiaudinė mokykla – dėl to nėra Kūrėjo nei mokykloje, nei šeimoje. Kūrėjas yra mūsų viduje ir Jį reikia aukštint, garbint – būsena – būsena, tada jūs būsite iš tikrųjų Ryžtingi ir Gyvi ir jums bus troškimas eiti Gyvuoju Keliu vardan visų gerovės, kūrinijos gerovės, ir tada jūsų garbinimo žodžiai, tokie nuostabūs, šviesūs, pakylėjantys, bus įprasminti jūsų kasdienoje, kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnaus ar dukros.
Aš šiandien išgirdau per Pūko radiją vieną dainą, dainuoja vaikinas, sako, aš pajuokavau, kada tau sakiau, kad amžinai mylėsiu. Dabar jau atėjo auksinės vestuvės ir reikia jau greit iškeliaut. Štai kokia tamsa sklinda iš šitų minčių – kaip tai tu pajuokavai, jeigu tu prisiekei amžinąją meilę – reiškia buvai nenuoširdus. O amžinoji meilė ir yra – amžina. Auksinės vestuvės – argi tai yra kokia nors milžiniška atkarpa? Yra amžinybė!
Jeigu būtų tokia nuostata poeto, rašančio žodžius, jis tokių žodžių nerašytų. Gyvenimas net ir tūkstantį metų šitame pasaulyje yra akimirksnis. Dėl to ir sakoma – su Kūrėju ir tūkstantis metų – akimirka, bet amžinybė su Kūrėju yra, ir mes amžinybę skelbiame ir pradedame savo būsena viduje. Štai kame yra pagrindinė esmė – atsivėrimas ir būsena. Ir tada juokingai skamba, kad auksinė santuoka, artėja išėjimas. Kokia parodija, Tikrovės parodija.
Štai kur yra ta Tikrovė – urantų širdyje. Ir tada tu supranti, kad viską reikia keist – visose sferose, ir pradėt nuo savęs – nuo milžiniško noro būt Kūrėjo sūnumi arba dukra. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas