Algimanto pamokomasis žodis – Konkurencija, tai yra baimės pamatu kuriama civilizacija – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilnius, 2018 05 12

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Koks yra paradoksas Gyvajame Kelyje – kuo mes labiau atsiveriam Kūrėjui, tuo labiau patiriam tą būseną, kad mūsų poreikiai tampa minimalūs. Ir visa aplinka, kuri yra kūrybinga – atsivėrus Kūrėjui – ji gali pasireikšt kuo įvairiausiais darbais, sukurdami įvairiausių produktų, įvairiausių gamini, bet atkrenta noras turėt tų gaminių gausą, nes materiali civilizacija Kūrėjo sumanyta ne tam, kad būtų kuo įvairiau pripildyta materijos, įvairių produktų, bet priešingai, kad būtų galima patenkint gyvenimo – egzistavimo – kuo minimalesnius poreikius – jais pasitenkint – o vis daugiau nukreipti savo žvilgsnį į dvasines vertybes, kurioms tiek materijos gausos nereikia – ji tiktai atitraukia dėmesį ir tuo pačiu užteršia pasąmonę – pasąmonę – tais blizgučiais, kurių gyvulinis protas nori patirt, pačiupinėt, naudotis, turėt, pasijaust savininku. Ir kadangi yra aplinka – tiek mokslininkai, tiek mokytojai, tiek politikai, tiek verslininkai tamsūs, tai jie ir kuria tą vadinamąja konkurencija grindžiamą civilizaciją. 
Konkurencija – tai yra baimės pamatu kuriama civilizacija. Bet žmogus, turėdamas viduje Kūrėjo suteiktas septynias Pagalbines Proto Dvasias, Minties Derintoją iš Paties Kūrėjo, Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasią ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Šventąją Dvasią – jis turi būt iš tikrųjų išmintingas, turėdamas tokią nuostabią, tobulą, mums suteiktą, dvasinių Būtybių kolektyvą. Bet jis tiek prisigėręs gyvulinio proto baimių, pasąmoninių baimių, kad jis negali su šitom Kūrėjo padovanotom gyvom Būtybėm bendraut ir bendradarbiaut. Jis geriau pasirenka konkuruot tarpusavyje net ir sau kenkdamas – pirmiausia, asmenybė jo neatsiveria, ji negali gyvai bendraut ir bendradarbiaut su Pačiu Tėvu ir Motina, ir Jo mums į pagalbą suteikta Apvaizda – ištisu kolektyvu – ir tada belieka kankintis, kankintis toje materijos civilizacijos baimės pamatu sukurtoje gausoje įvairių produktų. 
Bet jūs tik pamąstykit – jeigu produktai būtų geri, gaminiai būtų ilgalaikiai, tai toji civilizacija neišsilaikytų – nebūtų nauji gaminiai perkami, nes jie ilgai tarnautų nesugedę, nesulūžę, tada nebūtų uždarbio tiems, kurie gamina tokius gaminius, tokius, na, net agregatus, kurie gamina kitas įrangos detales arba visą įrangą. Net ir tokius, kaip, sakykim, naftą siurbiančius įrenginius – turi kažkas sukonstruot, sukurt – ir jeigu jie bus ilgalaikiai, tai vienąkart nusipirkusios kompanijos daugiau nebežiūrės į tą pusę. Štai mes atsiduriam tokioj uždaroj duobėj, kad pati konkuruojanti tarpusavyje, įvairių kompanijų pasireiškimu, baimės civilizacija, praktiškai, yra tas pats, kaip savęs valgymas. Mes žinom, kad mes nenorim išleist pinigų blogiems daiktams, kurie būtų trumpalaikiai, bet ilgalaikių nieks nebekuria, net ir brangūs tokie, na, daiktai, kaip namai, jau jie nebeilgalaikiai, nes jie iš tokių medžiagų kuriami, taip sukonstruojami, kad būtų gražūs, kol yra garantinis laikotarpis, kad nebūtų galima teismo ieškiniais išieškot kylančių nuostolių, kurie atsiras. Mašinos, kuriomis važinėja gausybė ir jaunų, ir jau pagyvenusių žmonių – tai tos senosios yra patikimesnės – naujos – nebepatikimos – jau ir tas vardas – populiarus vardas – kuris anksčiau garantuodavo kokybę – Mersedesas, BMV – dabar jau nebėra garantijos – viskas byra – nauji, brangūs automobiliai, todėl, kad neapsimoka gamint gerą daiktą, todėl kompanijos nebesidomi savo prestižu – jiems tai nėra svarbu, jiems svarbu išspaust tose kompanijose dirbančiųjų visą energiją, visą protą, kad būtų sukuriamas kuo didesnis pelnas – vienadienis pelnas. O jeigu mes pasakysim jiems – atsiverkit, jūsų poreikiai sumažės – taigi jų pelnas tada sumažės, tai ar reikia tokiam verslininkui Gyvojo Kelio? Jisai bėgs tolyn nuo tokio Gyvojo Kelio, nes jis dabar turi privačius lėktuvus – jis gali skraidyt po visą pasaulį, bet būdamas savo kūno kalėjime, būdamas įkaitu tų baimių – ir tada jisai nori nurungt kitus, nori užimt tų kitų nurungtų, sunaikintų firmų rinką. 

Štai ta save ėdanti – parazituojanti – civilizacija savo resursus išeikvoja – nebėra daugiau resursų.

Yra Gyvasis Kelias – nauja kokybė – tiktai jo dėka dabar galima surast išeitį visoje planetoje – nėra kitos išeities be Gyvojo Kelio. 

O toliau kuriant – kitaip pasakius, griaunant – baimės civilizacijos visą tą modelį, iš tikrųjų gilėja ta bedugnė, į kurią įkrenta tas pats žmogus. Iš jos sunkiau galima bus išlipt kitoms kartoms, nes gilesnė bus duobė – aršesni tarpusavio santykiai, nieks nenorės išgirst Šviesos žodžio, susierzins agresyvia išraiška ir reakcija, darbe vietoj net ir paprasto draugiškumo, bus nepasitikėjimas, susvetimėjimas. Bet visa tai reikės įveikt – įveikt Meile, įveikt Šviesa, įveikt kūryba Gyvajame Kelyje, nes visai kūrinijai sumanytas Gyvasis Kelias, ir Urantija nėra išimtis, kad būtų atsisakymas šitoje planetoje Gyvojo Kelio. 
Todėl tuo didesnė jums šlovė ir garbė einantiems vis tiktai Gyvuoju Keliu, o ne pasiduodant tai baimės civilizacijos materialios gausos visai beprotybei, kuri siūloma kiekviename žingsnyje. 
Ir visa tai – kaip milžiniškais klodais – uždengia mūsų Širdis. Širdys yra uždengtos tais materijos milžiniškais klodais, kurie neleidžia joms plakt Kūrėjo Ritmu. Ir mes bundame, tik pati pradžia mūsų mėginimo nustumt tą materijos gausą, pasinaudot tiktai tuo, kas yra naudinga, atliekant atitinkamą funkciją. Bet ta funkcija iš tikrųjų yra esminė – turėt stogą virš galvos, turėt Gyvą, Gyvą Ramybę iš Kūrėjo, ir būt atsidavusiam, atsidavusiam būsena, Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tas atsivėrimas, apie kurį aš nuolat jums kalbu, tai turi būt ta būsena, kai jūs tarsi nusileidžiate visu savo vidumi ant Kūrėjo Plaštakų, kurios laiko jus suėmusios – jūs tiesiog iš vidaus leidžiatės į tas Plaštakas ir jaučiate, kaip Jos jus laiko – Jos neišsiskiria, bet išlaiko – išlaiko pakėlusios virš aplinkos, pakėlusios virš tos materijos, virš tų problemų – Jos yra juntamos – būsena – juntamos, kad jūs nusileidote į tų milžiniškų Kūrėjo Delnų suglaustų Plaštaką. Tai yra jūsų asmenybės įtekėjimas, sakykim, į tą Kūrėjo jums teikiamą paramą, sustiprinimą, apsaugą, apraminimą, kada Jis laiko jus, kaip nuostabų šviesulį Savo Plaštakose, laiko, ir su jumis šnekėdamas, iš vidaus pripildo tos Meilės Gyvosios virpesių Bangos pojūčiu, Tikrove. Ir visa tai būsena jūs juntate, kad jūs esate toje milžiniškoje Kūrėjo Plaštakoje – milžiniškoje Plaštakoje. 
Tai štai, tas atsivėrimas yra tiesiog leidimas jūsų asmenybei nusileist, susiliet Kūrėjo Plaštakos viduje, susiliet su Kūrėjo Asmenybe, susiliet intakui su Vandenynu – tai yra ta būsena, kuri jums leidžia patirt tada, kad iš tikrųjų ir materialūs poreikiai reikalingi labai nedideli, minimalūs. Ir tada jūs suprantat, kad šita civilizacija žengia klaidingu keliu, klaidingu vektoriumi. Per tą materijos gausą jinai suklaidina kitus, dar nieko negirdėjusius apie Gyvąjį Kelią, apie atsivėrimą, apie Gyvą Komuniją, o šiandien – tai pati svarbiausia aktualija jaunimui – jaunimui pateikt kryptį – kokią kryptį jis turi turėt savo viduje – nuo to priklauso, kokie bus veiksmai išorėje, kokios bus šeimos, kokia bus ateitis – ateitis ir visos civilizacijos, ir Lietuvos. 
Štai mūsų mažytė grupelė ir turi tą sampratą, kokia turi būt ateitis, ir be mūsų jinai negali būt įgyvendinta. Nors iš tikrųjų Kūrėjas gali įgyvendint ir be mūsų, kada ateis kiti, bet mes turim galimybę patys būt pirmieji, ir tuo save pamalonint – štai kaip įdomu eit ten, kur dar niekas nėjo, štai kaip nuostabu būt pirmeiviui, kad kitiems palengvint tą žingsnį šitame Kelyje, kad jiems užstot tų audrų vėją ir tuo pačiu įnešt savo asmeninį indėlį į Kūrėjo Evoliucijos įgyvendinimo Planą šitoje planetoje – ir kūrinijoje – nes jūsų charakteris, koks čia pasireikš, taip pat pasireikš stipriau ir po prisikėlimo – jeigu čia bus neryžtingas, ten bus dar neryžtingesnis, nes bus nauja aplinka. Todėl čia labai gera treniruotė. Treniruokimės kupini to Kūrėjo Meilės antplūdžio, patiriamo mūsų viduje būsena. Ir Šventovė yra viena iš treniruočių – realių – kolektyvinės Gyvos Komunijos su Kūrėju – tarpusavyje – Brolystėje – treniruočių. Verta, verta tą patirt, kad paskiau nereikėtų gailėtis dėl praleistų progų. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal