Dvasinio Centro reikšmė žmonijai, 2018 07 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Apgyvendintų planetų žmonijos evoliucija yra panaši – kiekvienos planetos gyventojai evoliuciškai turi pereiti per laukinio žmogaus vystymosi etapą. Tik trukmė skiriasi, priklausomai nuo žmogaus smegenų sandaros ir išorinių vadovavimo planetai aplinkybių ir vadovų išminties. Taigi, pasiekus jau tam tikro lygio žmogaus kuriamą civilizaciją, žmogui remiantis – per karus, kančias, žūtis, vadovaujant iš vidaus Penkioms Pagalbinėms Proto Dvasioms – Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, ir Patarimo – ateina poreikis ryškesnei Šviesai, kada turi pasireikšti Garbinimo ir Išminties Pagalbinių Proto Dvasių veikla, ir drauge su Vietinės Visatos Vieno iš Dviejų Sukūrėjų ir Vadovų – Dukros Kūrėjos – Šventosios Dvasios veikimu. Dėl šitokio aktyvaus Dvasių veikimo – kokybine prasme – įvyksta naujas šuolis, kada mirtingojo žvilgsnis kokybiškai pranoksta aplinkos gyvūnijos fizinį elgesį – jis pradeda jausti nesuvokiamą jam vidinį energinį impulsą – iš gilios pasąmonės klodų pasiekiantį jo sąmonės lygį – ieškoti papildomos sau ir genčiai apsaugos, sustiprinimo, sėkmės medžioklėje, kovoje su priešu panaudojant įvairius fetišus-atvaizdus – medžių, gyvūnų, paukščių, roplių tatuiruočių piešimu ant kūno, o vėliau pakeliant žvilgsnį aukštyn link stichinių reiškinių, ir iki viršgamtinių vėlių. Štai toks etapas, užsitęsiantis iki pusės milijono metų, atveda į arenos parengimą naujam etapui, kada į planetą jau galima atsiųsti žmonijos Dvasinį Vedlį – tiek materialios civilizacijos, tiek dvasinio vystymo sferose – Planetos Princą, drauge su vienu šimtų pagalbininkų materialia išraiška. 
Evoliucija, kada nėra dirbtiniai sutrikdyta Planetos Vadovo, visada žengia pačiu patikimiausiu ir tiesiausiu keliu pirmyn, ir tik pirmyn. Aišku, darant klaidų, jas ištaisant – per kartų kartas – tačiau visada išsaugant vieną ir tą patį Vektorių – Kūrėjo – Tėvo – Centrinę Ašį savo viduje, kad visa materiali civilizacija tarp visų žmonių būtų kuriama ant dvasinių Tėvo pamatų Brolystėje. 
Visada klaidos kainuoja brangiai – visomis prasmėmis brangiai. Evoliucija sklinda nevienodai, vienur stipriau, kitur silpniau, vienur baimės daugiau, kitur mažiau, vienur Meilės pasireiškimas gilesnis, kitur – seklesnis, vienur įtikėjimas gyvas, kitur dar ritualinis ir dogmatinis. Todėl tokioje aplinkoje ir žmogaus fizinis organizmas, jo centrinė nervų sistema, patiria daug įtampos ir streso, o tai alina kiekvieną materialią ląstelę, bet ypač smegenų sklandų darbą – mirtingojo visos anatominės-intelektinės-dvasinės gyvos ir vieningos organizmo centrinės nervų sistemos valdymo pultą – ir per kartų kartas mirtingojo resursas genetine išraiška išsenka. Būtent tokiam susidėvėjimo pašalinimui yra Kūrėjo sumanyta Adomo ir Ievos misija – Adominė misija – įdiegiant violetinės gyvybės plazmą ir šitaip sukuriant ištisą violetinę rasę, kuri ir būtų daug imlesnė dvasinei Šviesai ir Meilei, tuo pačiu ji neturėtų ir tokių ligų, kurios alina organizmą. 
Kitaip sakant, Planetos Princas gautų papildomą pagalbininką savosios misijos sėkmingam įgyvendinimui. Planetoje atsirastų antras Šviesos Centras – Adomo ir Ievos. Tačiau pirminis Planetos Šviesos Centras – Planetos Princo Centras – būtų tas Evoliucijos Vektoriaus Reguliuotojas – pagrindinis – tuo tarpu Edeno Centras būtų anatominio geno pagerinimo centras, besiremiantis pirminio centro Šviesos Vektoriumi, taip pat suteikdamas ir dvasinį bei materialų lavinimą savo mokiniams ir naujosios rasės atstovams. Tad tarp šių dviejų traukos centrų nebūtų ne tik konkurencijos, bet vyktų nuoširdus bendradarbiavimas laisva valia, nuolat pasitariant, ir pasinaudojant vienas kito pačiais geriausiais praktikoje patikrintais metodais, kaip savo aplinkoje užtikrinti, kuo sklandesnį Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą visumos labui. 
Deja, mūsų planetoje – Urantijoje – sklandus Evoliucijos vystymasis buvo ne tik iškreiptas, sutrikdytas, ir uždelstas, bet buvę Planetos Vadovai net iš viso paneigė paties Kūrėjo realų buvimą, kaip ir patį Evoliucijos Planą. Tad vienintelė apsaugos priemonė nuo tokios griovimo bacilos išplitimo buvo Kūrėjo susitarimas su mūsų Vietinės Visatos – Nebadono – Sūnumi Kūrėju ir Dukra Kūrėja – izoliuoti visą Vietinę Satanijos Sistemą, kuriai priklauso ir mūsų planeta, ir tas 37 maište dalyvaujančias planetas, kurių vadovai irgi parėmė Satanijos Vietinės Sistemos nupuolusių į beprotybę ir šitaip žlugusių vadovų – Liuciferio ir Šėtono – maištą prieš Kūrėją. Ir taip žmonija gyveno gūdžioje tamsoje. Per 10 tūkstančių metų buvo prarasta visa Šviesa, kurią iki tol net 300.000 metų taip po aguonos grūdelį kaupė žmonija būtent Planetos Princo dvasinio centro, Dilmuno, mokytojų dėka. Ką tai liudija? O gi tai, kad degradacija vyksta net 30 kartų sparčiau negu žengimas į Gyvąją Šviesą dedant nuoseklias pastangas – ir kasdien - nuolat.
Nuo to meto Planetoje buvo tik santykinai trumpalaikiai ir pavieniai dvasiniai mokytojai, kurie turėjo menkos galios žmonijos vystymui, nors betarpiškos aplinkos mirtinguosius ir motyvuodavo gilesniam požiūriui ir ieškojimui – net ir dvasinių vertybių. Tačiau praėjus 168 tūkstančiams metų į Urantją buvo atskraidinti Adomas ir Ieva, kad įgyvendintų Adominę Misiją ir sukurtų violetinę rasę. Deja, po nepilnų 170 metų ir ši Misija Ievos buvo sužlugdyta, o Adomas jos klaidingą sprendimą taip pat pakartojo. Tad šis dvasinis centras – Edeno Sodas – taip ir nesužaliavo ir savo vaisių nedavė tokiu mastu, kokiu turėjo duoti. 
Tad be dvasinio centro žmonija vėl klaidžiojo tamsoje ir toliau degradavo, kol atrodytų, santykinai, jau ne taip tolimais laikais, nors tai buvo net prieš 4.000 metų, į planetą atvyko Makiventa Melkizedekas, įsikūnijęs mirtingojo pavidalu. Jį vadino išminčiumi iš Salemo. Taigi palaipsniui Salemas ir tapo tuo dvasiniu centru Urantijoje, iš kurio Makiventa pasiuntė net 15.000 jo parengtų dvasinių mokytojų, iš kurių vieno vardas pasklido per kartas ir išliko iki šiandien – Abraomas. Tačiau net toks atrodytų didelis – santykinai – skaičius dvasinių mokytojų neužtikrino tos dvasinės šviesos sklaidos, kad ji įgytų tvirtą pamatą – Tėvą – ir pagreitį vis stipriau skintis kelią po visą pasaulį. 
Makiventa, po 94 metų dvasinių mokytojų rengimo veiklos, pasaulį paliko, ir grįžo į savo pareigas – jis ir toliau dalyvavo dvylikos Melkizedekų Komisijoje, kuri ir vadovavo Urantijos dvasiniams reikalams Vietinės Sistemos – Satanijos – lygiu. 

O Salemo centras vėliau buvo pakeistas į Jobaus, o dar vėliau – į Jaruzalės pavadinimą. Tad Melkizedeko mokymai taip pat turėjo poveikio ir judėjų gentims, kad jie išsaugojo stipresnę už aplinkinių genčių vieno Dievo sampratą – Jahvės sampratą, kurią dar ir šiandien vartoja. O Abraomą iš viso laiko žydų tėvu. Ir po dviejų tūkstančių metų Jėzaus atėjimas tarp žydų suteikė jiems progą patvirtinti, kad ši tauta tikrai yra išrinktoji nešti Šviesą visam pasauliui, net ir taip, kaip ją nešė išaukštindamas Tėvą ir atsiduodamas Tėvo valios vykdymui iš Meilės Jėzus iš Nazareto. Jėzus neturėjo savojo dvasinių mokytojų rengimo atskiro centro, bet jis turėjo dvylika savo apaštalų, su kuriais drauge gyveno beveik ketverius metus ir mokė juos ne tik pamokų-pasikalbėjimų metu, bet savuoju gyvenimu – mokė Tėvo Meilės galia. Dar daugiau, jis neturėjo net kur galvos priglausti – Jeruzalė jį atstūmė, persekiojo, ir nukryžiavo kaip didžiausią nusikaltėlį – Vietinės Visatos Sutvėrėją ir Vadovą, Tėvo atsiųstą su Meile bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių – Juozapo ir Marijos meilės vaisiaus iš jos įsčių gimimu visos Nebadono Visatos – ir Kūrinijos - labui, reiškia, ir mūsų – kiekvieno asmeniškai – labui, kad ir mes – kiekvienas – dar ryškiau suspindėtume ir pamiltume Kūrėją ir visus Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąja Meile.
Kristus atnešė Gerąją Naujieną – savo Evangeliją – Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę – Tėvas yra vienas visiems, ir visi tarpusavyje yra broliai ir sesės. Žmogaus protas atmetė tokią akinančią Šviesą ir liko prie savųjų blausių sampratų. Kristaus Evangelija nepavirto Gyvąja ir Prigijusią Įtikėjimo Medžio Šaka, kurią iš Šaknų ir maitintų Kūrėjo Gyvasis Vanduo – Gyvoji Meilė – ir Gyvasis Įtikėjimas – Gyvoji Duona. 
Ar tai buvo Kūrėjo klaida, kad jis pasiuntė savo Sūnų tarp žydų, argi jis nenumatė, kad jį nužudys, argi negalėjo pasiųsti į kitą tautą, ne tokią dogmatinę? Galėti tai tikrai galėjo, bet kodėl mums manyti, kad Kūrėjo pasirinkimas visada turi būti tik toks, kaip suprantame ir trokštame mes? Juki r Liuciferio maištą Kūrėjas numatė, ir vis vien paskyrė Liuciferį vadovauti Satanijai. Kūrėjas neišlanksto Savosios Evoliucijos pagal kiekvieno charakterį ir norus atskirai - Evoliucija yra visumai, ir kas asmeniškai geriausiai yra pasirengęs ir atitinka savo kvalifikacija atlikti vienokią ar kitokią užduotį, misiją, tas ir gali būti paskirtas į atitinkamas pareigas jam sutikus laisva valia be jokios diskriminacijos, bet jokio neigiamo nusistatymo prieš asmenybę – Kūrėjo Sūnų ar Dukrą. O kiekviena asmenybė, turėdama savojo charakterio savybes, individualų protą, konkretų patyrimą konkrečiomis aplinkybėmis, ir išmintį, o tuo pačiu veikiama visos aplinkos, ir ne tik dabarties metu, bet ir praeities įvykių pasekmių, savo prisiimtus įsipareigojimus gali pakeisti, savo laisvos valios pasireiškimu, ir nebūtinai Šviesos linkme, ypač pradiniuose kūrinijos lygiuose. Dar daugiau, Kūrėjo Evoliucinis Sumanymas yra patyrimų kaupimo, tad Kūrėjui spręsti – užbėgti maištui už akių, ar leisti įvykiams tekėti natūralia vaga be jokio pakoregavimo, ir šituo leisti kažkuriam segmentui patirti tokį nepaprastai kartų, bet tuo pačiu labai vertingą realų Ištikimybės Kūrėjui išbandymą – patikrinimą – kad pats toks neištikimybės ir net maišto faktas neliktų vien tik teorine nuostata, kad tokios pasekmės yra daug kartesnės, skaudesnės negu apie jas kalbama teoriniu lygiu samprotaujant. Tai – irgi mokymas patyrimu, kokia beprotystė sukelti maištą prieš Kūrėją – savojoje puikybėje paneigti Kūrinijos Šaltinį ir Centrą – net ir užimant aukštas pareigas, kada tavo išmintis turėtų spindėti, kada tavo sprendimai turi poveikio daugybės planetų ateičiai. Ir vis tik Įtikėjimo – Gyvojo Įtikėjimo – seklumas paspendžia spąstus net ir intelektu aukštai iškilusiai asmenybei – Liuciferis savuoju intelektu tarp Vietinę Visatą sudarančių 10 tūkstančių Vietinių Sistemų vadovų pateko į pirmąjį šimtuką. Tačiau nuogas intelektas be Išminties ir Gyvosios Meilės ir Gyvojo Įtikėjimo gelmės – pavojingas savo puikybės išraiška.
Po dviejų tūkstančiai metų po Kristaus Urantijoje pasirodo naujas Dvasinis Vedlys – žmogiškuoju pavidalu įsikūnijęs Sūnus Arbitras – Satja Sai Baba. Jis į planetą atnešė Meilės Dievo sampratą, kad tik religijos tarpusavyje nesusipriešintų dar daugiau dėl to paties Dievo skirtingų sampratų ir nesivaidytų net tos pačios religijos viduje, kad tikintieji išliktų nuoširdūs savosios konfesijos viduje. Indija – Putapartis– tapo traukos centru milijonams Sai Babos pasekėjų, kurie nuolat važiavo į Putapartį, į ašramą, mokėsi iš Sai Babos pateikiamų Gyvojo Dvasinio Žodžio mokymų, žavėjosi Sai Babos Meile ir veikla, mokykla ir mokiniais, svajojančiais visą laiką padėti Sai Babai savaisiais darbais, savuoju lygiu, žavėjosi ir ligonine, kur gydytojai dirba iš viso pasaulio, atlikdami sudėtingiausias chirurgines operacijas nemokamai, prisipildydavo dvasinio energinio pakilimo, sugrįžę į savo kraštą aktyviausieji savo lygiu rengė dvasinius susibūrimus, ir vėl skrido į Indiją pas Sai Babą tos Gyvosios Šviesos, o tenai būdami jau troško ir meldė, kad tik Sai Baba pasikviestų pasikalbėti. Kadangi atvykstančiųjų buvo tūkstančių tūkstančiai, tai tik maža dalelė galėjo sulaukti tokio pakvietimo pokalbiui, nors tokie susitikimai vyko kasdien. O juk buvo metas, kada Sai Baba net prašydavo pats, kad su juo pasiliktų pasikalbėti užklydęs retas svečias, bet jie vis turėjo kitų – jų samprata svarbesnių reikalų – ir Sai Baba nebuvo tų jų reikalų sąraše. Tad net per liūtį jie nelikdavo nakvoti pas sai Babą, net kada jis pats jiems siūlė palaukti ryto, ir gerai išsimiegojus keliauti savo reikalais. 

Sai Baba dar daug metų iki iškeliavimo buvo nurodęs savojo iškeliavimo konkretų laiką, bet vis tik jis iškeliavo anksčiau nurodyto laiko. Tą jis padarė sąmoningai, kad užleistų vietą man. 
Kada iškeliavus Sai Babai daugybė mirtingųjų užsipuolė jį, kad jis apgavikas, net melavo dėl savojo iškeliavimo datos, aš kreipiausi į Tėvą, ką pasakytų dėl tokio neatitikimo Jis. Ir būtent Tėvas man ir suteikė tokį paaiškinimą – būtent aš dabar ir atstovauju Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – visoje planetoje, kurioje dar nėra konkrečios Gyvosios Šviesos Centro vietos. Esu aš Rojaus Trejybės-AŠ ESU ambasadorius – atstovas – visai Urantijai – visai žmonijai, tokiai susiskaldžiusiai, tokiai baimingai, ir dėl tos pačios baimės tokiai agresyviai ir kariaujančiai tarp savo susigalvotų ir vien tik ritualinių ir dėl to negyvų evoliucinių religijų, ir net pačių religijų viduje suskilusių į gausybę sektų, toks susiskaldymas planetoje yra – ir toliau tik didės – ir tarp šalių, tarp tautų, tarp partijų, tarp grupių, tarp verslo kompanijų, tarp pažiūrų ir nuomonių, tarp vaikų ir tėvų, tarp žmonų ir vyrų, tarp gėrio ir blogio – ir vis labiau degraduojant protui – vis stipriau susiliejant su blogiu, ir vis toliau atsitraukiant nuo Kūrėjo Gyvosios Meilės Šviesos savyje, nuo Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – amžinųjų vertybių – Gyvosios Meilės, Tiesos, Teisingumo, Gėrio, Grožio, Gailestingumo, Išminties, Gyvojo Įtikėjimo ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi – Gyvojo Dvasinio Centro poreikis tampa vis stipresnis ir akivaizdesnis. Štai ir buvo Kūrėjo man kaip jo ambasadoriui perduota estafetė iš Sai Babos būti ta vienintele dabartiniu laiku ryškiausia Kūrėjo Šviesa planetoje, kad žmonija nebūtų palikta be Kūrėjo atstovo tarsi būtų apleista ir be Šviesos, o atėjus tinkamam laikui turėsiu pasirūpinti ir Dvasinio Centro konkrečia vieta ir Centro sukūrimu savo misijai – Rojaus Trejybės-AŠ ESU išaukštinimui, dvasinių mokytojų rengimui, Naujojo Visatos Amžiaus Ištakų stiprinimui. Tačiau neparastai mane pakylėjo, pripildė, ir sustiprino Gyvajame Kelyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU padovanota amžinosios Partnerystės Dovana – netikėta, nelaukta, ir gyva tiek mano Partnerei, tiek ir man. Tai visiškai nauja dvasinio vystymosi pakopa Urantijos mirtingajam. 
Tad naujasis Dvasinis Centras turėtų išaukštinti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – amžinuoju Gyvosios Komunijos pagrindu Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ir turėtų iškelti į Gyvąją Partnerystę, kurią ir padovanoja Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – tik ją būtina atpažinti virpesiais, nes tik jos patyrimu ir galima žengti ryžtingą žingsnį ir kokybiškai į naują visai žmonijai Šviesą – mano Evangeliją – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra realus ir gyvas, ir yra kiekvieno viduje, ir Kūrėją galima atrasti savyje. O štai tuomet ir pradės reikštis ir Jėzaus Evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių Brolystė. Šitokiu būdu abi Evangelijos taps viena. Dar daugiau, Jėzaus Evangeliją aš išplėčiau iki Kūrėjo Tėvystės ir Motinystės, ir ne tik žmonių Brolystės, bet ir visos Kūrinijos Šeimos visų asmenybių Brolystės – tiek žmonių, tiek sielų, tiek dvasių asmenybės tapatybės lygiu. Ir būtent tuomet ir bus galima atpažinti Kūrėjo suteikiamą Partnerį ar Partnerę, kurių gyvojo įtikėjimo dėka mūsų planetos šeimos bus pilnos Kūrėjo Palaimos ir Ramybės, o jų vaikai irgi bus pilni Meilės, Šviesos, ir Tiesos iš Kūrėjo. Ir tie Gyvieji Meilės vaikai taps šalies vadovais, gydytojais, mokytojais, politikais-lyderiais, verslininkais – ir visų tarpusavio Brolystėje veikiančiais visų labui. Ir tai bus nauja Šviesa, kada įtikėjęs ir Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – atradęs savyje, sūnus ar dukra jau žvelgia Gyvojo Kelio į Rojų pirminėje planetoje – Urantijoje – jis yra jau dabar Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Tėvo ir Motinos – Sūnus ar Dukra – ir vis tvirčiau žino, kad jau dabar yra pilnateisis Kūrinijos Šeimos narys, ir šios Šeimos nariai – sielos ir dvasios yra draugiškos, mylinčios asmenybės, ir ateityje – jau po vadinamosios materialios mirties – bus prisikėlimas mūsų tos pačios šiandieninės dvasinės asmenybės, kuri ir gaus tik naują išorinę savo formą, atitinkančią asmenybės vidinį dvasinį turinį. Ir toks gyvas žinojimas gilumine prasme suteiks tai asmenybei gyvenimo Prasmę – jau dabar būti Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gėrio ir Šviesos darbų Bendrakūrėju drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU visumos Gerovei. O tai ir reiškia visiškai naują gyvenimo kokybę kasdienos aplinkoje, ir per visą gyvenimą Urantijoje, ir Visatoje – Kūrinijoje - Amžinybėje.

Štai tam ir bus įkurtas naujasis Dieviškasis Dvasinis Centras Lietuvos prieglobstyje visų Gerovės labui. 

Būtent be šito naujojo Dvasinio Centro negali pasaulis pajudėti nuo savosios griovimo, naikinimo, ir pražūties – tiksliau savižudybės – bedugnės krašto, prie kurio jau artėja visos šalys vis greičiau ir arčiau, nes mirtingųjų proto ir veiksmų degradavimas jau akivaizdus daugeliui – tą išreiškia visiškas nesiskaitymas su žmonių nuostatomis bet kokioje pasaulio šalyje, ką ten pradeda išdarinėti esantys valdžioje tiek politine, tiek ekonomine, tiek visuomenine, tiek teisine prasme – žmonių nuomonė ir teisės jiems – esantiems galioje materialiu turtu ir pareigomis – jau vis labiau pasireiškia kaip vakarykštė samprata, tuo tarpu šiandien pirmyn juda jau vienalytininkų poreikiai, jų tariamų šeimų, suburtų prieš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – valią ir Evoliuciją, savanaudiškų, neteisingų, ir netikrų interesų vienašališkas tenkinimas, vaikų atėmimai iš šeimų be rimtos priežasties, susidorojimas dėl kritikos darbe ar visuomenėje. Proto degradavimą liudija tatuiruočių pandemija, kuri vis plečiasi. Veidų bruožai grubėja, žvilgsnis žiaurėja, ir siaurėja, veiksmai kvailėja ir pavojingėja, o godumas auga kaip ant mielių, agresyvumas ir nepakantumas jau lipa per kraštus, ligos plinta žaibo greičiu jaunėdamos, netgi vaikiškėdamos, potvyniai, liūtys, sniegai, karščiai ir sausros, viesulai ir gaisrai, griaudėjimai ir žaibai kerta vis plačiau ir skaudžiau – o ateityje kirs dar žiauriau – o viso šito priežastis – 21-ojo amžiaus proto žmonių užsispyrimas ir bukumas ir toliau gyventi be Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.

Kvailystė neturi ribų tol, kol yra šioje planetoje gyvas mirtingasis šią kvailybę apkabinęs. Bet tai – tik akimirksnis. 

Tuo tarpu tikrai be ribų yra Išmintis ir Šviesa, Meilė ir Tiesa, Gėris ir Grožis, Gailestingumas ir Teisingumas – visos Amžinosios Vertybės, nes šias Amžinąsias Vertybes be perstojo skleidžia jų visų Amžinasis Šaltinis ir Centras – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, ir mes – kiekvienas – atradęs Kūrėją savyje, taip pat pradedame jas skleisti savuoju lygiu savojoje aplinkoje iš Meilės, ir Naujojo Dvasinio Centro dėka ir visoje planetoje. 

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal