123. Kas yra Siela? 2018 08 14
Mylimieji, einantiems Gyvuoju Keliu labai daug ką paaiškina jų kaupiamas patyrimas, vidinė būsena, ypač tiems, kurie lankosi Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje ir dalyvauja kolektyvinėje dvasinėje komunijoje, kurioje visada dalyvauja ir daugybė įvairių kategorijų mums nematomų dvasinių asmenybių, kurios yra daug aukštesnio dvasinio lygio negu mūsų lygis, dėl to mes jų nematome, nes mūsų regėjimo diapazonas labai siauras ir pritaikytas tik žemo energinio dažnio virpesių matymui. Tačiau tie urantai, kurie daugiau turi pasitikėjimo Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir turi stipresnį įtikėjimą ir ramybę savyje, jie gali pajausti tokių mums kol kas nematomų asmenybių buvimą ir mūsų gyvosios kolektyvinės komunijos sustiprinimą savo energiniais virpesiais. Tokiems urantams tiesiog yra savaime suprantama, kad mirtingojo siela yra, ir kitokio teiginio jis tiesiog nepriimtų, kuris pamėgintų paneigti sielos buvimą. Tačiau tie mūsų broliai ir sesės, kurie Gyvuoju Keliu nesidomi, jie gali labai ramiai pritarti tiems, kurie tvirtina, kad jokios sielos nėra, tai tiesiog pasiklydusių religinių fanatikų svaičiojimai, kurie neturi nieko bendro su tikrove. Tokie teiginiai apie sielos buvimą net erzina, nes jau dvidešimt pirmas amžius, o čia vis dar kai kas tiki tokiom pasakom, ir kitus mėgina klaidinti, nes atsiranda ir tokių fanatikų, kurie kaip argumentą pateikia net tariamai nustatytą sielos svorį, kuris siekia apie 30 gramų.
Tad ką gi daryti, kad vis tik būtų atskleidžiama tikroji Tiesa, kuri patenkintų abi puses, kad jie galėtų be susipriešinimo tarpusavio ginčuose pamąstyti, ir galų gale sutarti, jog būtent tokia Tiesa ir yra ir logiška, ir teisinga?
Mes visuomet skaitydami dvasinius šaltinius – Bibliją, Bhagavatgitą, Mormono Knygą, Koraną, Urantijos Knygą, Jėzaus – Kalbu Jums Vėl, Rojaus Trejybės-AŠ ESU apreiškimų knygas Akimirkos Amžinybė, ir Gyvoji Tyla, sutiksime sielos termino vartojimą. Tad šis žodis žmogui girdėtas, ir net jau iš senų laikų, ir net išplėstas, paaiškintas, jog tai yra morontinis etapas jau po prisikėlimo, kol mes tapsime amžinomis dvasiomis energiniu savo pavidalu su atitinkamu savo vidiniu ir gyvu turiniu, kuris reiškia ne ką nors kitą, kaip mūsų asmenybės tapatybės potencialo buvimą jau aktualu, t.y. realiai jau mūsų asmenybės įsisavintu potencialu aktualo lygiu – realiu lygiu.
Toks nuoseklus vis didesnis ir ryškesnis sielos ir dvasios atskleidimas yra tikras ir esminis mūsų apšvietimas, kuris mums daug ką paaiškina, ko anksčiau visiškai nesuvokėme ir nesupratome, ir kas dabar mus sustiprina, mūsų gilesnę įžvalgą, kad galėtume geriau suprasti, kas gi yra mūsų siela, o tuo pačiu ir kitiems pajėgtume atskleisti, ko jie dar nesupranta, ir ko gal net nebuvo girdėję nei iš kunigų, nei šeimoje iš tėvų, nei mokykloje iš mokytojų, tarsi tokių tikrovės dalykų iš viso nėra, dėl to ir galvos dėl jų sukti nereikia - nerimta. Reikia, ir dar kaip reikia, tai pirmasis dalykas, kuris privalomas turi būti dėstomas jau nuo pat pirmosios mokyklos klasės, ir per visą mokyklos, gimnazijos, kolegijos, ar universiteto gyvenimą, kad tokie Tikrovės Pagrindai tvirtai įsišaknytų kiekvieno sąmonėje ir pasąmonėje, kiekvieno prote.
Tad dabar aš jums pasiūlysiu tinkamesnį ir suprantamesnį savo mokymą, kuris ir atitinka Kūrėjo Evoliuciją ir Tikrovę be segmentavimo, kuris atėjo man šįryt susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kad aš nusprendžiau savo mokymą suteikti ir visiems.
Mes neturime sielos laikyti kažkokiu šalia mūsų esančiu priedėliu, dėl kurio buvimo ar nebuvimo turėtume diskutuoti. Siela nėra kas nors kita, kaip tik mūsų asmenybės tapatybė, kuri jau jaučia Kūrėją, Meilę, Gėrį, Grožį, Gailestingumą, Tiesą, Tikrovę, tai yra mūsų vienos ir niekada nekintančios asmenybės visą laiką besikeičianti tapatybė, patirianti Tikrovę su Kūrėju, ir su Meile – tai – tikrasis aš.
Siela nėra šalia manęs, nes ji yra tas aš, kada jaučiu ir meilę, ir norą būti dar geresniu, ir kada dar labiau noriu studijuoti dvasinius šaltinius, ir dalyvauti gyvosiose pamaldose mūsų gyvojoje Šventovėje, ir kada noriu nuoširdžiai bendrauti tarpusavyje, rašyti į Forumą, kad stiprinčiau ir kitus ir pats stiprėčiau, kada noriu padėti kitiems susivokti tarp įvairiausių guru ir tikėjimų, paskleisdamas savo patyrimus ir apmąstymus. Ir esu aš toks savo paties šviesus pasireiškimas. Ir tai jau yra siela veiksme – aš veiksme. Ir nesvarbu, kur aš su Meile ir Gėriu pasireiškiu – savo šeimoje pagirdamas, priglausdamas, ir paglostydamas vaikus, ar kitus savo mažesnius ar jaunesnius, ir nebūtinai fiziniu amžiumi, nes tai gali būti fiziniu amžiumi ir vyresni, bet jaunesni savo patyrimais jiems tik neseniai įžengus į naują ir dar nepatirtą Gyvąjį Kelią, kuriame jiems labai reikalingas sustiprinimas ir pamaloninimas iš didesnį patyrimą sukaupusių šiame kelyje.
Tad tikrovėje sielos kaip atskiros dalelės, kurią galima būtų pasverti ir pasakyti jos svorį ne tik nėra, bet ir būti negali, nes asmenybė nėra segmentuojama, kaip nesegmentuojamos ir jos kintančios tapatybės, nes tapatybė ir yra tos asmenybės pabudimas ir atsiliepimas, reagavimas į Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus pradiniame pasaulyje – mums – Urantijoje. O kadangi šis pasaulis dėl jo buvusio dvasinio vadovo – Kaligastijos – prisijungimo prie Liuciferio ir Šėtono maišto mūsų Vietinėje Sistemoje – Satanijoje – buvo izoliuotas nuo visų ryšio grandinių su aukštesniais Visatos segmentais ir jų vadovais, tai buvo nustota teikti nuoseklius dvasinius mokymus visai planetos žmonijai, ir ji prarado net anksčiau jai Dvasinių Mokytojų suteiktą Šviesą, dėl to ir apie sielą žmonės ėmė kalbėti iškreipdami Tikrovę, apie sielą ėmė kalbėti kaip apie kažką, kas turėtų tarsi priklausyti mirtingajam, kaip individui, kas turėtų būti jo viduje, visiškai nebesuvokiant kad toji siela ir yra pats tas individas, tik tos akimirkos tapatybės išraiška.
Palaipsniui asmenybės toks segmentavimas buvo vartojamas ir pavienių dvasinių mokytojų, kurie tuos vidinius ir nuoširdžius Dievo, Meilės, Tiesos, ir Teisingumo troškimus ėmė priskirti ne tai asmenybei, bet žmogaus dieviškai sielai, kurią taip sunku pajausti, nes ji labai subtili – dvasinė. O kadangi žmogaus aplinka yra tokia tamsi ir nejautri meilei ir amžinosioms vertybėms, tai tuos dvasinius mokytojus, kurie skleisdavo Šviesos mokymus, tikintieji ir apibūdindavo kaip turinčius skaisčią sielą. Jie nedrįsdavo tų pačių mokytojų apibūdinti skaisčiais, bet tik jų sielą. O jeigu kas nors tų mokytojų būdavo teigiama, kam aplinkiniai nepritardavo, tada tokio mokytojo mokymai būdavo atmetami, o pats mokytojas būdavo apibūdinamas kaip toks, kurio siela yra suklaidinta. Ir tuomet siela būdavo vis labiau pateikiama kaip atskira dalis, kuri yra Dievo suteikta, ir kuri yra dieviška, tuo tarpu pats žmogus jau nėra toks dieviškas, nes jis daro nuodėmes, blogio veiksmus, yra piktas, kerštingas, agresyvus, žudo žvėris, kitus žmones, juos pavadindamas priešais, o štai pažadinęs savo sielą, žmogus tampa mylintis ir geras.
Toks asmenybės segmentavimas pateikiamas ir Urantijos Knygoje, tik jis paaiškinamas nuosekliais etapais. Sakykim tarpinis tarp materialaus ir dvasinio asmenybės išsiskleidimo etapas yra įvardintas kaip tarpinis, ir turi naują pavadinimą – morontinis etapas – arba sielos lavinimo etapas, kada po prisikėlimo mirtingasis dar vis tikrinamas iki galutinio apsisprendimo, ar jis pasirinks Evoliucijos Gyvąjį Kelią, ar jį galutinai atstums, taip ir neišskleidęs tikrųjų savosios asmenybės Sparnų Kūrėjo Meilės Polėkyje.
Štai kodėl manoji Širdis – asmenybė – jau linksta atsisakyti tokio segmentavimo, kad nebebūtų klaidingai aiškinama, kad siela tarsi jau ne aš, o kažkas šalia manęs, ką galėčiau apibūdinti kaip MANO siela, reiškia, ji yra atskirta jau nuo manęs, tik man dar priklauso, dėl to ir sakau, kad tai yra mano siela. Čia panašiai kaip klaidingai irgi sakoma – mano asmenybė – tarsi ji yra mano, tai dar ji nėra tas aš.
Juk pats materialaus kūno mirties reiškinys mirtingajam nesuteikia jokio dvasinio ūgtelėjimo, tik patį materialaus kūno mirties patyrimą, bet ne dvasingėjimą -- o dvasingesni mirtingieji iš viso išvengia net ir materialaus kūno mirties patyrimo, kuris nėra būtinas dvasingėjimo patyrimams, nes jie patiria asmenybės pervedimą iš materialaus kūno į morontinį, dar Urantijoje atjungus asmenybės sąmonę -- nes po prisikėlimo jame išlieka visiškai tos pačios ydos, kurios buvo mirties akimirką. Tad po prisikėlimo prasideda sielos lavinimo etapas – morontinis etapas – tuo tarpu dar materialios mirties išvakarėse mirtingojo lavinimo etapas nebuvo vadinamas sielos lavinimu, bet materialaus mirtingojo charakterio formavimu ir švietimu pakeliui į Rojų.
Tad sielos terminas daugiau tinka apibūdinti tik morontinio etapo metu asmenybės išorinio apvalkalo virpesių lygį, kuris ir atitinka dvasinės asmenybės tapatybės vidinį turinį, nes vis labiau dvasingėjanti asmenybės tapatybė turi gauti ir naują išorinį apvalkalą, kuris ir atitiktų asmenybės potencialų pavertimo aktualais virpesių energinį dažnį. Kadangi morontinis etapas turi net 570 numatytų tapatybės apvalkalo formų iki asmenybė gauna nuolatinį apvalkalą, pavadintą dvasiniu, tai ir morontinis kūnų-formų keitimo etapas vadinamas sielos lavinimo etapu, nors tai yra tos pačios dvasinės asmenybės potencialų pavertimo aktualais etapas, kada individui yra suteikiami mokymai, kada Kūrėjas yra garbinamas, ir kada individas veikia drauge su Kūrėju visų labui. O juk tą urantai jau daro dar būdami materialiame kūne, ir Urantijoje. O tai ir yra urantų asmenybės atsiskleidimo net dvasinis lygis, nes mes jau garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ko nedaro niekas visoje kūrinijoje. Štai koks yra urantų milžiniškas šuolis į priekį, į Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šviesą, pranokstant visą morontinį sielos vystymo etapą asmenybės atsivėrimu Kūrėjui ir susiliejimu su Kūrėju, garbinant ir šlovinant Kūrėją - mūsų Rojaus Tėvus.
Tokiu būdu žvelgdamas į visą ir vientisą asmenybę suvokiau, kad sielos terminas yra vartojamas Urantijos mirtingiesiems palengvinto ir segmentuoto požiūrio lygiu, prisitaikius prie Urantijos mirtingųjų proto ir supratimo lygio.
Tikiuosi, kad šis mano mokymas padės ir jums daug giliau ir naujai pažvelgti tiek į save kaip asmenybę, tiek ir į jūsų gyvą ryšį su Rojaus Trejybe-AŠ ESU - su savo ir mūsų mylimais ir mus mylinčiais Rojaus Tėvais.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas