Algimanto pamokomasis žodis – Ten, kur Gyvybė ir Meilė, ten mirties niekada nebūna – ir nebus – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 05 26

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, iš pradžių aš noriu sustiprint Antaną, kuris praėjusią savaitę patyrė, iš tikrųjų, sunkią mums mirtingiesiems padėtį, kada iškeliavo jo žmona iš šio pasaulio. Mes nesam įpratę dar su džiaugsmu palydėt tuos iškeliaujančius. Mums tai suteikia skausmo – ta akimirka, iš tikrųjų, yra mūsų vidui neįprasta. Mūsų pasaulis gyvena kol kas milžiniškoje iliuzinėje tamsoje, baimėje – baimėje palydint tą, kuris iškeliauja iš pasaulio į nežinomybę, baimėje, nes niekas nemoko nei mažų vaikų šeimoje, nei mokykloje, kad yra iš tikrųjų Kūrėjas Gyvas, Kuris rūpinasi mūsų kiekvieno pasireiškimu Šviesos ir Meilės darbais visų labui, kad mes galėtume prisidėti prie Evoliucijos, kurią sumanęs Kūrėjas, savuoju asmeniniu įnašu prisidėt, kiek šito trokšta širdis. Ir tada iškeliavimas iš šitos planetos, iš tikrųjų, yra tik laikinas išsiskyrimas. Mes neliejam ašarų, kada mums artimas žmogus išvažiuoja gyvent į tolimą kraštą – ir galbūt jo mes niekada nematysim – bet žinodami, kad tame krašte jis gerai gyvens, materialia samprata, mes jaučiam net pasitenkinimą – štai, jam bus lengviau gyvent tenai. O kada išvyksta žmogus-mirtingasis, pakeisdamas šitą pavidalą, kuris serga, kenčia – tą materialų kūną – į daug aukštesnį energinį apvalkalą – sielos tapatybės morontinį energinį apvalkalą – ir jo aplinka tame pasaulyje yra daugybe tūkstančių kartų geresnė negu šitame pasaulyje – mes liejame ašaras, liejame skausmą, nerandame sau vietos, kaip tą akimirką mes galėtume patirti nusiraminimą – todėl, kad mūsų niekas nemokė, nemokė nuo pat kūdikystės, kad yra Kūrėjas, Kuris yra Šaltinis ir Centras ir iš Jo kyla Amžinybė, Jame nėra mirties, nėra praradimų, nėra to, ko žmogus labiausiai bijo – kančios, nežinomybės, keitimosi, pasimetimo, Vertybių, kurias suteikia Kūrėjas – Amžinųjų Vertybių – nesuvokimo. Bijo žmogus likti su savimi, bijo mąstyti viduje, mąstyti apie save – kas jis yra? – mąstyti apie gyvenimo prasmę – kam duotas šitas gyvenimas? kam duota šita planeta? Žmogus skausmo akimirką praranda pagrindą po kojomis, skausmas užvaldo jo visą vidų, užvaldo kai kuriuos tiek stipriai, kad jie praranda nuovoką, puola į depresiją. O yra Kūrėjas jo paties viduje – Amžinybės Šaltinis ir Centras – nutiesęs Gyvą Tiltą į kiekvieną iš mūsų – padovanojęs Savo Dvasią, Minties Derintojo vardu pavadintą. Jis derina mūsų mintis, kad jos visos būtų atgręžtos į Kūrėją – į Rojaus Trejybę-AŠ ESU – atgręžtos į Šviesą, į Amžinybę, į Tikrovę, į Tiesą, į Teisingumą, į Meilę, Gailestingumą. Kada šitos nuostabios Amžinosios Vertybės yra patiriamos Širdimi, skausmas sumažėja, atsiranda gilesnis Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – patyrimas savo viduje. 
Šitame pasaulyje mes viską patiriam materialių smegenų dėka. Kūrėjas sumanęs, kad mes, gyvendami dviejų skirtingų lyčių planetoje kaip mirtingieji, turim materialų, pradinį apvalkalą, pavadintą žmogiškuoju kūnu – jame yra materija, bet mes esam amžinoji Kūrėjo mums kiekvienam padovanota asmenybė. Asmenybė yra dvasinė, ji jaučia visų Kūrėjo teikiamų Amžinųjų Vertybių Prasmę, Tikrovę tiktai atsiverdama Pačiam Kūrėjui, šitų Amžinųjų Vertybių – Šaltiniui ir Centrui. Jeigu mes turime gyvą, nuoširdų ryšį su Kūrėju, Kuris, iš tikrųjų, yra mūsų ir Tėvas, ir Motina, tuomet skausmo negali būti jau viduje. Kūnas, šita laikina priemonė, gerų darbų atlikimui Meilės motyvu šitame pradiniame pasaulyje, pakeliui į amžinybę – tikrą amžinybę – yra trumpalaikis, o mūsų tikrasis aš – asmuo, asmenybė – yra amžinas, jisai Kūrėjo mums padovanotas, kad mes, drauge su Juo bendraudami, pradėtume bendradarbiaut kaip bendrakūrėjai su Juo Gėrio ir Šviesos, Tiesos, Tikrovės, Gailestingumo, Meilės pasireiškimu. Visa tai mes turime viduje pajausti būsena. Ir kada mes juntame šitas Amžinąsias Kūrėjo teikiamas visai kūrinijai Vertybes, nebėra jokios kertelės mūsų viduje skausmui, ašaroms. Jeigu yra skausmas, reiškia, ten atsirado plyšelis, kuriame trūksta Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Meilės – Meilės gyvų virpesių. Tai yra Energija. Kūrėjas irgi yra Energijos Šaltinis ir Centras. Todėl jeigu mes užpildome save Kūrėjo Energija, tuomet visiškai nesvarbu, kur mes esame – mes jaučiame tą Kūrėjo Energiją savyje. Ir Kūrėjo Energijos pilnatvė mūsų viduje leidžia mums patirti ir mūsų pačių energingumą, patirti Jo Meilę, patirti tą Šviesą ir Tikrovę, kuria mes norime dalintis ir gyventi – gyventi kasdienoje. 
Evoliucija – tai nėra kažkas toli nuo mūsų. Evoliucija – tai yra vystymasis – siekimas aukštesnės Šviesos – artimesnio Gyvo ryšio visu savo nuoširdumu su mūsų Tėvu ir Motina – Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir kada šitas ryšys yra iš tikrųjų nuoširdus, gyvas, tada mes ir dalyvaujame patys su noru Jo sumanytame Evoliucijos Procese. Tai nėra tiktai apmąstymai apie Procesą – tai yra mūsų gyvenimas – gyvenimas kasdienoje, buvimas – ir būsena junta asmenybė – mūsų aš. Jis nori būti aktyvus šitame gyvenime – skleisti Šviesą, Tiesą, Teisingumą, Meilę – tai yra tikra, ką ir sumanė Kūrėjas mūsų pasauliui. Tai nėra momentas – štai, aš noriu paskleisti Meilę, bet jos neskleidžiu, nes bijau, ką kiti pagalvos, ką pasakys. Reiškia, trūksta Kūrėjo – mūsų Tėvo ir Motinos – Meilės virpesių mūsų viduje, ir tas plyšys atsiranda užpildytas tamsa, baime ir puikybe – ką apie mane pagalvos? Mums neturi rūpėt, ką kiti pagalvos, mums turi rūpėt, kiek mes išreiškiam tos Meilės, kurią juntame viduje iš Kūrėjo. Mes nesam tie robotai, kurie turi programą – bijok, bijok, bijok kitų, kad nepasakytų blogo žodžio apie tave! Ir kada mes toj baimėj gyvenam – tai vadinasi baimės šešėlių iliuzinė egzistencija – mes nebežinom, kas yra gyvas gyvenimas atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. 
Mes meldžiame, kad mūsų valia susilietų su Kūrėjo valia, o tai reiškia, dar ji nėra susiliejusi, reiškia, ir mes dar negyvenam taip, kaip Kūrėjas sumanęs mums gyvent, kaip Jis veda. Jeigu mes turėtume jau sulietą valią, mes žinotume, kad ji sulieta, ir mes gyventume savo gyvenimą, kokį mums sumanęs Kūrėjas. Iliuzija, tamsa, baimė ištirptų Kūrėjo Meilėje, ir tada mes nebijotume būti savimi nuo ryto iki vakaro, kur bebūtume – savimi. Tai išlaisvina žmogų iš įtampos dėvėti kaukes kiekvienoj vietoj prisitaikant, taip ir nesuprantant – o kas gi esu aš? kas esu tikrasis aš, kada aš esu be kaukės, kada esu vienas? Šito reikia mokyt vaikus – vaikus mokyt būt savimi, atrandant savo Tikrus Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Savaime vaikai to neišmoks. Ir tada suaugs naujos kartos, kurios bus dar didesnėje tamsoje, dar stipresnėje iliuzinėje baimėje, dar sunkesnis bus aplinkoje žemų energinių virpesių laukas, o tai bus ligų tada aplinka – sirgs materialus kūnas – šita materiali šventovė, kurioje gyvena mūsų tikrasis asmuo laikinai šitame pasaulyje. Ir tada verkia, kada ateina išsiskyrimo akimirka, kam nors iš artimųjų paliekant šitą pasaulį. O iš tikrųjų turi būt džiugesys – džiugesys, kad iškeliauja į aukštesnį lygį mūsų brolis ar sesė, nesvarbu giminystės kokie yra ryšiai – tėvas, motina, sūnus, dukra, žmona, vyras, pusbrolis, dėdė – džiaugsmas yra dėl kito aukštesnio laiptelio – ašarų neturėtų būt – skausmo ašarų. Tebūnie tiktai džiaugsmo ašaros, kada yra ta emocija trumpalaikė. O šiaip, Kūrėjas suteikia giluminę Palaimą ir Ramybę, ir joje gimsta Išmintis, Kūrėjo suteikiama – mes ją išgirstame savo viduje, ir tada patiriam Kūrėjo vedimą, ir jam atsiduodam – ir tada gyvenimas tampa Tikras, savimi nuspalvintas. Ir šitaip gimsta Brolystė, kada mes patiriam tarpusavio ryšį per Kūrėją, Kuris nuoširdžiai yra įsiviešpatavęs mūsų viduje. Štai ir tada nebelieka baimės, nebelieka iliuzijos, nebelieka kaukių – esam mes tikri tarpusavyje broliai ir sesės, ir Kūrėjas yra mūsų Tėvas ir Motina visiems septyniems milijardams mūsų brolių ir sesių mūsų planetoje, septyniems trilijonams planetų, kuriuose gyvena kiti mūsų broliai ir sesės – mirtingieji visoje kūrinijoje – kol kas – kūrinija plečiama – ir dar milijonai planetų, kuriose vyksta mokymai, ir ten yra mūsų broliai ir sesės tiek morontiniu sielos tapatybės pavidalu, tiek ir jau amžinosios dvasios pavidalu. Ir toji Brolystė yra tarpusavyje tarp visų. O mes ją galim patirti jau dabar, kad niekada nenuriedėtų nė viena ašara, kai iškeliauja kažkur į tolimą pasaulį, mums dabar taip atrodo, mūsų artimas brolis ar sesė. 
Kūrėjas yra Gyvybės Šaltinis – Gyvybės – Meilės Šaltinis. Ten, kur Gyvybė ir Meilė, mirties niekada nebūna – ir nebus – yra Amžinybė, nes Kūrėjas yra Amžinybės Šaltinis ir Centras. 
Būkime mes Kūrėjo verti, gyvenkim Amžinosiomis Jo Vertybėmis mums jau suteiktomis, ir tuomet bus visą laiką Šviesa mūsų viduje – Meilė ir Tiesa – Tikrovė – mūsų darbais, ir mes tą liudysime būsena. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal