Algimanto pamokomasis žodis – Asmenybėje nėra kitų savybių – tik Meilė –pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 05 27

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mes turim nuostabų Kūrėjo padovanojimą – save – kiekvienas – save. Kūrėjas, būdamas Meilės Šaltinis ir Centras, dovanodamas mums asmenybę, unikalią, nepakartojamą, yra pripildęs Savimi – Meile. Asmenybėje nėra kitų savybių – tik Meilė, nes negali būt taip, kad Meilės Šaltinis ir Centras duotų, ką nors kita, išskyrus Meilę. O Meilė – tai yra Kūryba, Šviesa, Tiesa, Teisingumas. Meilė yra Energija, Gyvastis – mūsų materialiam kūnui – Sveikata – Šviesa, ir Išmintis – viskas sutelpa į mūsų būseną.
Jeigu mes juntame, kad esame iš tikrųjų be Meilės, reiškia, mūsų asmenybė yra nepažadinta – arba jeigu mes kažkur tą Meilę pajuntame ir paskui dingsta, reiškia, vėl, ta asmenybė neturi tvirto pagrindo savyje iš Kūrėjo. Kūrėjas spinduliuoja Meilę – virpesiai paties aukščiausio dažnio yra Meilės virpesiai.

Jeigu mes paklaustume, kas yra Meilė, žmonės nepasakytų, kas yra Meilė. Meilė yra gyvas sąlytis su Kūrėju – ir Jo aukščiausio dažnio virpesių prisipildymas. Todėl Meilės neegzistuoja be Meilės Šaltinio ir Centro. 

Žmonės kalba daug gražių žodžių apie Meilę, bet jie nesumini Meilės Šaltinio ir Centro – viskas yra tarsi palikta be pradžios ir tada atsiranda visiškai nesuprantama, žmogui nepaaiškinama būsena.

Tai, kas ta Meilė, kaip ją apibūdint? 

Kūrėjas būdamas Meilės Šaltinis ir Centras, Jisai yra Asmuo – Asmenybė – dėl to Jis gali ir dalint Save, Kuriame nėra nieko daugiau – tik Meilė, nieko daugiau nėra. O jau Meilės kokybė ir pasireiškia Kūryba – Kūryba – kadangi Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad būtų visą laiką ryškėjanti spindėjimo Juo – Kūrėju – Šviesa, pasireiškiant Jo vaikams, atradusiems Jį – kaip Šaltinį – Kuriame nieko daugiau be Meilės nėra. Tai kada Jis dovanoja mums asmenybę, Jis gi mums suteikia visą potencialą – per visą amžinybę – kurio mes neišnaudosim niekada, bet tas potencialas yra Meilės potencialas. Nieko daugiau asmenybėj nėra – tik Meilė. Ir jeigu jums stinga šito jausmo, kreipkitės į Šaltinį – kreipkitės – tik nuoširdžiai. 
Meilė nėra sugalvojama, nors ją apdainuoja daug poetų, dainininkų, kompozitorių, bet jie negali paaiškint – tai iš kur tas pojūtis yra? Jie mano, kad tai yra savaime kylantis pojūtis – niekas nekyla savaime, visa kam yra Šaltinis ir Centras. Todėl, jeigu norit būt sveiki šituo kūnu, tik Meilės virpesiais jūs galite būt sveiki – tik Meilės – nėra kitų būdų – tai paties aukščiausio energinio dažnio virpesiai. O jau kaip mes tą Meilę išskleidžiam, tai ir pasireiškia mūsų – iš Kūrėjo suteikiama – išmintis, įžvalga, protingumas, kantrybė, atjauta, supratingumas, tikrovės apraiškos mūsų veiksmais – bet visa tai, kuo išsiskaido būtent ta Meilė.
Meilė – tai yra Kūrėjo suteikiama mums Tikrovė – asmenybei, jau pripildytai – mums bereikia tiktai naudoti – naudoti – o kaip naudoti, kai gyvulinis protas bijo? Jis turi baimes nuo pat vaikystės suformuotas, užantspauduotas darželyje, mokykloje – šito negalima, šitaip nedaryk, šitaip nesielk – visur – ne, ne, ne, ne, ne, ne – Meilės nėra. 
Dėl to ir sako – kaip gali ten darželyje mylėt auklėtoja visus vaikus, kai ji net savo – nemyli? Nėra to – savo – nesavo – jeigu tu esi asmenybė pažadinta, iš tavęs liejasi Meilė – visa kūrinija apkabinama ta pačia Meile. Jeigu jis būtų mano vaikas, reiškia, aš būčiau jo savininkas, jis būtų mano daiktas – mano – rodo santykį – priklausymą. Mano tas krepšys, kuprinė, reiškia, aš esu savininkas, nusipirkau – bet vaikų aš neperku, neinu į parduotuvę, nors vaikams sako – nupirksim broliuką ar sesutę. Čia yra Kūrėjo suteikta dovana – pratęst – pratęst ne giminę – pratęst Gyvybę. Mes siaurai kada žiūrim – be Meilės – tada mes sakom – mums reikia pratęst savo giminę – tai kaip pratęst savo giminę, jeigu moteris paima vyro pavardę, jinai dingsta, nebėra jos, ir tada gimsta tas, kuris priklauso tam šeimininkui – vyrui – o kas žmonai? Nėra net to priklausymo, ir tada pergyvena, ypač karaliai – nebėra vyriškos giminės – kitos kartos – viskas, žlunga karalystė. 
O iš tikrųjų ta Meilė yra visiems – visumai. Todėl kada su Meile viskas kuriama, savininkiškumo instinktas dingsta, kuris būdingas tiktai baimės kupinam – pilnam – gyvuliniam protui. Štai jis ir nori savo, savo, savo, savo – mano namai – mano tvirtovė. 
Tai ką daryt tokiam protui, kada jis bus morontiniame pasaulyje pažadintas, kur nėra tos tvirtovės , visur yra Brolystė, yra Laisvė.
Štai kada Liuciferis sukėlė maištą, maištą dėl to, kad jame pradėjo bujot – ką mes, mirtingieji, labai galim patirt – gyvulinio proto apraiškas – o tai pasireiškia dvasiai, kuri neturi baimės, pasireiškia per puikybę, kada tu save iškeli virš Kūrėjo – reiškia, jame Meilės nėra – asmenybė, pripildyta Meilės iš Kūrėjo, pradėjo užsisklęst, nors žodžiais sukurstė maištą, paskelbdamas asmenybės laisvės manifestą – tegu būna laisva asmenybė, bet be Kūrėjo. Kaip gali būt laisva asmenybė be Laisvės Šaltinio ir Centro? Tai yra nesąmonė, bet tam apimtam puikybės protui, kada jis išaukština save, tai nebesuvokiami dalykai. Ir tas šviesos sūnus nupuolė į piktybinį blogį, į nuodėmę, į maištą, save iškeldamas virš Kūrėjo, o paskiau net pradėjo kenkt, kenkt ir mūsų Sūnui Kūrėjui, atėjusiam čia su savęs padovanojimo misija. Tai jau kenkimas ir kitiems. Aišku, kad jisai be Meilės tą daro – jis nori sustabdyt, kas yra Šviesa, kas yra Evoliucija, kas yra Kūrėjas, Jo pasireiškimas, tai čia yra beprotybė – beprotybė – užsimot prieš Kūrėją. Tiktai beprotis gali tą daryt – o jis ir daro dėl to, kad, praradęs protą, nebejaučia, kas yra Meilė.
Puikybė atima protą, ir tada atsiranda savęs išaukštinimas ir pavertimas centru, o tada aplink save pritraukia ir kitus, juos taip pat paverčiant puikybės pasireiškimu. O Kūrėjas duoda Meilę, kad būtų Brolystė visumoje – visoje kūrinijoje – ir tada dingsta tas savininkiškumo net ir saviems vaikams instinktas, atsiranda asmenybės išminties bendravimas ir bendradarbiavimas su vaikais šeimoje, juos ugdant Kūrėjo sūnumis, dukromis, kad jiems būtų išmintis kuo ankščiau pasireiškianti, kad jie pasireikštų Meilės žiedais visų Šviesos labui. Nėra kito kelio, kad Evoliucija skintųsi pirmyn žingsnius – nauja prasideda – štai ką mes turime ateičiai. Tik šitaip mes pakeisime pirmiausia save pripildę atsivėrimo nuoširdumu, o Meilė jau yra paruošta mūsų asmenybei, kad ją panaudotume, panaudotume visų Šviesos labui. Ir tada nebebus konflikto šeimoje, jeigu viskas bus daroma per Kūrėją, geriant Jo Meilę ir liejant kitiems. Tada bus tekėjimas, nebus užakusi kūdra, kuri pradeda net ir vandenį, kuris yra Gyvybės Šaltinis, paverst dvokiančiu, kuris kelia jau pasibjaurėjimą, dėl to, kad nėra judėjimo, nėra tikėjimo, Meilės. Turi būt judėjimas veiksme – ir asmenybė negali būt neveikianti.
Kūrėjas kas akimirką veikia, Jis pats – nesikeičiantis, bet Jame yra amžinas judėjimas. Ir mes būdami su Kūrėju, jausdami Jo Meilę, patirdami būsena, mes ir pradedam veikt ryžtingai, Šviesos vardan, visų labui – visų – net ir tų, kurie kariauja, labui. Ateis tos kartos, kurios nustos kariaut, bet pradžia turi būt kažkada. Ir šita pradžia yra mūsų Širdyje – kiekvieno asmens Širdyje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal