Algimanto pamokomasis žodis – Būkite savimi tikri, nebūkite šešėliais – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 07 21

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – suteikė mums Evoliucinį Gyvąjį Kelią tam, kad mes patirtume save, kokie mes esam iš tikrųjų. Šiandien, gyvendami šitame pasaulyje, derindamiesi prie aplinkos, mes tarsi netenkame savo stiprumo, netenkame savęs, kokio mes iš tikrųjų trokštame. Kada mes būname nuoširdūs vienatvėje su savimi, mes dažnai pagalvojam – aš norėčiau būti toks visą laiką, ar tokia. Taip gera būt savimi, kada nėra jokios įtampos, nėra jokio streso. 

Ir iš tikrųjų, tai ir yra Kūrėjo sumanyta asmenybė, kurioje nėra ydų, nėra baimės. Dėl to asmenybės yra milžiniška viduje iš Tavęs suteikta trauka, trauka, kurią gali pajaust asmenybė tiktai atsiverdama, atsiverdama nuoširdžiai Tau. Ir štai tas atsivėrimas – tas gyvas išsisakymas Tau – asmenybę pripildo tų gyvybingų Tavo virpesių, kuriuos gali pajausti tiktai tikrasis savasis aš be kaukės. Žmogus tiek yra per visą savo gyvenimą prikaupęs pasąmonėje teršalų, kad jis, net būdamas vienas, nedrįsta apie daug ką susimąstyt – jis labai daug įvairių aspektų tiesiog neleidžia sau pripažint, kad egzistuoja jo viduje, jis jaučia juos, bet jis nenori jų analizuot, nenori būt savimi – bijo – bijo, kad bus balta varna, aplinka nesupras ir aplinka atstums – atstums, kadangi aplinka yra ne toji, kokią sumanė Kūrėjas. Jeigu būtų toji aplinka, tuomet čia būtų Brolystė – Brolystė, kuri pasireiškia Meile – Meile vieno kitam ir visiems – visur – šeimoje, darbe, mokykloje, gatvėje – o tai reiškia – nebūtų jokio nusikaltimo, nebūtų net ir minties bijoti būti savimi. 
Kokia yra, na, parodija – mes gyvenam gyvenimą, kuris nėra mūsų gyvenimas. Iš tikrųjų, kas gali būti tragikomiškiau? Ir juokinga, ir graudu – gyvenam – savo šešėlio gyvenimą – ne savo gyvenimą, bet – šešėlio. Ir jeigu mes dabar žiūrėtume į savo šešėlį, esant saulei, ir sakytume – tai štai gi, tas šešėlis esu aš. Niekas net nepalaikytų tokių teiginių protingais, išmintingais, o tą teigiantį tokius teiginius laikytų pamišusiu. Bet jeigu mes pažvelgiame giliau į save, tai mes ir matom, kad mes gyvenam to šešėlio gyvenimą – esam tas šešėlis – ir mes nelaikom, kad mes iš tikrųjų tą gyvenimą gyvendami esam pamišėliai. Tada kuriam ginklus, puolam vieni kitus, žudom, net motinos vaikus, vaikai motinas, tėvus, broliai brolį – o tai yra šešėlio gyvenimas. 
O tikrasis aš, kur jis yra? Jisai yra kupinas baimės, prispaustas, prispaustas giliai po įvairiomis kaukėmis. 
Aš šiandien verkiau skaitydamas knygą apie pranašą Mohametą – koks jis kupinas Meilės – jis – Jėzus – Jėzus po septynių šimtų metų – pilnas Meilės, kurią dalino žmonėms, ir jie jį persekiojo, persekiojo vydami iš savo aplinkos, sako – tu teršti mūsų protėvių religiją, tu iš jos šaipaisi, išsityčioji, mes negalim leist, kad tu gadintum mūsų vaikus. O Mohametas skelbė tiktai vieną – patikėkit, yra Alachas, yra vienas Alachas, patikėkit Juo, atsiduokit Jam, vykdykit Jo valią ir būsit laimingi. Ir nieko daugiau. Bet tuo metu jie, būdami daugybės Dievų pripažintojai, išpažintojai, jie negali patikėt, kad yra vienas Dievas, ir tada kaltina patį Mohametą, kad jisai gadina jų vaikus taip su Meile eidamas. Ir jo malda, kuri mane tiek sujaudino iki ašarų, sako – Tu esi Alachas Visagalis Vienas, ir Tu mane saugai, bet aš jaučiu, kad man skauda, Tu manęs tiek neapgini, bet vis tiek aš noriu, kad būtų taip, kaip Tu sumanei, ir aš viską darysiu, kad būtų taip, kokia yra Tavoji valia. 
O mes, būdami urantai, argi ne taip pat meldžiame iš Širdies, ką darė Mohametas septyniems šimtams metų praėjus po Jėzaus? Ir kada vienas krikščionis priėjo prie jo, Mohametas paklausė jo – koks tavo vardas? Tas sako – Adas. – Koks tavo tikėjimas? Sako – aš išpažįstu krikščionybę. – Tai – sako – tu ir Jėzų, Matos Sūnų išpažįsti? – Taip – sako – išpažįstu, o tu irgi jį žinai? Tai Mohameto atsakymas buvo toks – taigi jis yra mano Brolis – jis buvo pranašas, ir aš esu pranašas. Tai tas jaunasis krikščionis Adas puolė jį bučiuot, išbučiavo visą – ir galvą, ir rankas, parpuolęs – kojas – jis pajuto Meilę Mohametui, ir Mohametas neatstūmė jo. 
Štai kada su Meile eini, tu tampi stiprus. Ir ta aplinka, kuri iš tavęs tyčiojasi, jinai negali paveikt tavęs – tu gali paveikt aplinką, nes pati galingiausia Jėga, kurią suteikia mums Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Jo Meilės Galia. Ir jeigu jūs turėsite tą nuoširdų atsivėrimą, jūs tą Galią turėsite savyje realiai, kur bebūtumėte, ir niekas jūsų nepalies. Nėra tokios galios, kuri galėtų būt stipresnė už Meilės Galią, bet šitą Meilę reikia pajaust – pajaust viduje būsena – ir gyvent ja, tada baimės nebus, ir tada bus tikrasis asmuo – asmenybė – gyvenanti savo gyvenimą, kuris suteiktas Paties Kūrėjo. Ir tada gyvenimo akimirka tampa amžinybės procesu niekada nesibaigsiančiu, ir visą laiką jaučiant Meilę – Meilę, kuri suteikia Palaimą, Ramybę, Stiprybę, Energiją. Ir visa tai yra Kūrėjo sumanyta mums – Tikrovės Evoliucija. Ir ji prieinama tiktai per nuoširdų atsivėrimą Pačiam Kūrėjui – Evoliucijos Šaltiniui ir Centrui – Energijos Šaltiniui ir Centrui. O juk mes ir geriam iš Jo tada Energiją – ir Meilė – tai yra ta pati Kūrėjo Energija, tik mes ją nukreipiam, savąja būsena patirdami, pačius aukščiausio dažnio energinius virpesius. Ir tai ir yra ta Meilės išraiška, kai tu negali būt kitoks, nes Kūrėjas kuria iš Meilės visą kūriniją ir joje esančią Šeimą – ir mus sukūrė iš Meilės kaip asmenybes – tai ir asmenybė, atsivėrusi savajam Tėvui ir Motinai, nieko negauna daugiau, tiktai Meilę. Ir jeigu jinai taip pat yra savimi – ji neturi ydų ne dėl to, kad jinai kovojo ir išnaikino visas tas ydas – pavydą, pyktį, kerštą, neapykantą, norą valdyti kitus, išnaudoti, siekti valdžios, būti savanaudišku – tos ydos yra iš to žemojo, materialaus, gyvulinio proto tamsios pusės – asmenybė yra Dieviška ir jos Protas Dieviškas – jame nėra ydų – ir jeigu tiktai pradeda pulsuot asmenybė, ydų savaime nebebūna. Ir asmenybė po kurio laiko, gyvendama Šviesoje, Meilėje, Tikrovėje, palaipsniui jinai atitolsta nuo savo to tamsaus šešėlio, kuriame ir pasireiškia tos ydos kasdieniame gyvenime, ir kurios skaudino ir kėlė visas problemas. Ir štai, asmenybė tada net pati nustemba, kaip galėjo būti tas – tas šešėlinis mirtingasis – kaip galėjo save laikyti išmintingu, protingu, gyvendamas netikrą, ne savo gyvą gyvenimą, o šešėlio gyvenimą. 
Mano mylimieji, būkite savimi tikri, nebūkite šešėliais – šešėlis – negyvas, asmenybė – gyva – ir ne tik gyva – amžina, pilna Meilės, ir pasireiškia Kūrėju, nes yra Jo atvaizdas, Paties Kūrėjo sukurtas, pripildytas amžinųjų vertybių – Meilės, Teisingumo, Gailestingumo, Gėrio, Grožio, Išminties. 
Gera gyvent, gera gyvent su Kūrėju be kaukės – būt savimi. 

Patikėkit, už jokius pinigus tokios būsenos negalės niekas nupirkt. Bet ir pats silpniausias, nuoširdžiai atsivėręs Kūrėjui, tampa pačiu galingiausiu, pačiu stipriausiu, pačiu turtingiausiu, neįdėjęs nė cento materialaus pinigo, bet atvėręs savo Širdį Pačiam Kūrėjui, esančiam kiekvieno viduje. 
Aš noriu, kad jūs šituos turtus gyvai gertumėte iš Kūrėjo – mūsų Tėvo ir Motinos – ir dalintumėte visiems. Ir šitokiu būdu jūs tapsite dar turtingesni, nes sulauksite gausaus atlygio – šimteriopo atlygio, negu jūs sugebėsite aprėpti. Myliu jus visus. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal