Algimanto pamokomasis žodis – Žodį malda, palaipsniui keiskime į – bendravimas – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 08 18

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, kada mes kalbame tokiais iškilmingais žodžiais, sakome – tai yra malda, maldos žodžiai – ir dažnai žmogus sako – aš nemoku melstis, nežinau, kaip melstis. Todėl, kad mes klaidingai manėm – ir tebemanom – jog maldai reikalingi ypatingi žodžiai. Todėl aš ir siūlau žodį – malda – palaipsniui keist į – bendravimą. Bendravimas – tai yra kaip mes tarpusavyje bendraujame. Tai mes reiškia meldžiamės vienas kitam – atsiverdami. Ir Kūrėjui nereikia mūsų nučiulptų, iškilmingų žodžių, Jam reikia – Širdies. Kada mes sakom, kad bendraujam su nuoširdžiu žmogumi, gera su juo bendraut, reiškia, mes meldžiamės su tuo nuoširdžiu žmogumi – išpasakodami savo gyvenimo patyrimus, klausydami širdimi jo gyvenimo patyrimų – tai yra bendravimas, tai yra malda. Todėl jeigu mes vis dažniau vietoje žodžio – malda – sakysime – bendravimas – tada mes galėsim ir kitiems paaiškint, kas gi yra malda, kai sako, kad nemoku melstis.
Kaip galima sakyt – nemoku melstis – reiškia, tas pats pasakyt – nemoku kalbėt, nemoku išsakyt savo minčių artimiausiam draugui. O su Kūrėju galima ir tylėt, nieko nesakyt. Tai bus taip pat bendravimas – virpesiais. Tiktai šitaip tylėdami jūs save apraminsite, bet neišmoksite kalbėt, kaip ir mažylis, jeigu jo nemokintų kalbos, jis ir nemokėtų kalbėt. Užaugęs tarp žvėrių jis įgytų žvėrių atitinkamų aplinkos formuojamų įgūdžių. 
Kada mes bendraujame su Kūrėju, išsiliedami visa savo Širdimi, tada nebereikalingi tie įmantrūs žodžiai, paskaitos intelektualiais teiginiais. Širdies reikia Kūrėjui, jūsų kiekvieno Širdies. O Širdį atvert, tai reiškia pripildyt savimi, pripildyt tais virpesiais, kurie atitinkamai turi ir savo žodyną.
Jūs negalite pasakyti Meilės žodžių, jeigu viduje nejaučiate tos Meilės. 
Intelektualiai jūs galite išreikšti tą garsą, kuris išreiškia meilės žodį, bet tai nebus Tas Meilės Žodis, tai bus intelektualus sąskambis tam tikrų balsių ir priebalsių. Kūrėjui reikia jūsų Gyvo bendravimo – Gyvo. O kas gali būt gyvas, jeigu ne jūs patys savimi. Jeigu jūs kreipiatės į Kūrėją mechaniškai, reiškia, jūs kreipiatės dėvėdami kaukę, o kaukė – ne jūs. Kūrėjui reikia ne jūsų kaukės, o jūsų tikrojo asmens, asmenybės atsivėrimo Asmenybių Šaltiniui ir Centrui. 
Štai ir yra tas ir šlovinimas, ir garbinimas tokiu atsivėrimu. Toks yra bendravimas. Bendravimas yra toks, kokia yra jūsų širdis – didelė ar maža – svarbu, kad ji būtų pulsuojanti. Jūs ją galite visą laiką didint, jinai neturi apribojimo, ji neturi formos – ji yra jūsų asmenybė – asmenybė, kurią ir užpildo tas simbolis žmogiškąja prasme – metaforiškai kalbant – Gyva Širdis. Bet iš tikrųjų tai yra jūsų asmenybės, turinčios šioje planetoje pradinį materialų apvalkalą, jūsų smegenų veikla – smegenų, kaip to pagrindinio valdymo centro šitai asmenybei veikla.
Tai štai, kuo labiau jūs atsiverdami bendrausite su Kūrėju, tuo stipriau pasireikš ir jūsų smegenų centras, jūsų asmenybės toji pradinė priemonė, kurios dėka ji gali siųsti impulsus tiek savo materialiam pavidalui, žmogiškajam kūnui, kad būtų atlikti atitinkami veiksmai, tiek ir Širdžiai. Asmenybė siunčia tuos impulsus smegenų dėka, kad Širdis – pabudusi – imtų visa savo išraiška pulsuoti Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU ritmu asmenybės viduje. 
Štai tada asmenybė ir atsiduoda Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tada Kūrėjo ta giluminė Širdis – visaapimanti kūriniją Širdis – ir suranda tą atsivėrusį savo sūnų ar dukrą. Suranda dėl to, kad atsiveria šito sūnaus ar dukros Širdis, atsiveria bendravimui – bendravimui – kada jinai nori susilieti su ta didžiąja Kūrėjo Širdimi – ir gyvenimas pavirsta Širdžių kalba, Širdžių bendravimu visame pasaulyje, ir visoje kūrinijoje. Ir mes tada patiriame tą Gyvąją Komuniją, kurios taip stinga toje milžiniškoje katalikų sektoje, kuri naudoja tą komuniją tiktai kaip ritualą. O komunija – tai ir yra ta malda, komunija – tai ir yra tas Širdies tariamas žodis, virpesiais, būsena. O jos negalima pakeist ritualais. Kiekvienas iš mūsų esame tos Širdies šeimininkas ir savininkas, nes ją mums suteikia kaip asmenybės pasireiškimui pats Kūrėjas – Asmenybės Šaltinis ir Centras.
Tada savaime suprantama, kad asmenybė trokšta savąja Širdimi susilieti su Kūrėjo Širdimi, susilieti, kad būtų viena dvasinė intake – įtekėjusio intako į Vandenyną Meilės apraiška – iš pradžių savyje, o kada savyje tiek prisipildai Meilės, jos nebegali išlaikyti, ištverti, tada veiki išorėje. Ir gyvenimas tampa vis didesniu ir didesniu Meilės Energijos skleidimu savojoje aplinkoje. O kada tiek daug Širdžių atsiveria visoje planetoje, tada tampa Meilės Erdvės Laukas visoje žmonijoje. Ir kur tada yra visa ta prievartos, niekinimo, žudymo industrija, gaminanti ginklus, kurianti kariuomenes, skirianti pinigus griovimui? Išnyksta Širdyje, išnyksta Bendravime su savo Tėvu ir Motina.
Štai dėl ko, mano mylimieji, verta šitą iki šiol vartotą žodį – malda – vis dažniau pakeisti ir paprastu, visiems suprantamu žodžiu – bendravimas. Bendravimas yra artimesnis mums žodis – ir aiškesnis. To nepadarysim mes per akimirką, pasąmonėj yra per kartų kartas įdiegta maldos žodžio samprata.
Juk įsivaizduokit, kaip mums buvo sunku net ir gyvojoje šventovėje prabilti garsiai tąja malda-atsivėrimu, atsivėrimu bendraujant su Kūrėju – iš pradžių su Tėvu, vėliau su Rojaus Trejybe, dabar ir su Visumine Dievybe AŠ ESU. Ir kaip gera, kada mes jaučiame, kad galime drąsiai, be baimės kreiptis tiesiogiai į visus Keturis Asmenis. Štai ir yra bendravimas, kada mes vis giliau atverdami save savimi, pajuntame būsena – trokštame – trokštame tos Meilės. Ir kada Meilę imame patirti, norime tą Meilę vis siųsti pačiam Kūrėjui – Meilės Šaltiniui ir Centrui. Štai Meilę mes geriame iš Kūrėjo – mūsų Tėvo ir Motinos – ir atiduodame, virpesiais, vieni kitiems – ir Kūrėjui. Tai yra malda – bendravimas. Net ir veikdami, atlikdami savo darbus, jeigu mes juos nukreipiame, pašvenčiame mūsų Tėvui ir Motinai – Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – tai irgi yra malda. Tas darbas, kurį atliekame, tai ir yra mūsų bendravimas su Kūrėju. Reiškia, į bendravimą patenka viskas, visa mūsų gyvenimo išraiška, kada mes jį gyvename taip, kaip Kūrėjas sumanęs, kad gyventume.
Tai jeigu mes plaukiame Kūrėjo Upėje, ir atsidavę Kūrėjo Tėkmei, reiškia, mes bendraujame toje Tėkmėje tais virpesiais, mes esame toje Gyvojoje Upėje pripildytais virpesiais – Gyvajame Vandenyje. Ir kada mes atsiveriame, mūsų virpesiai susilieja su Kūrėjo virpesiais, štai tada ir nebegalima atskirti, kas yra bendravimas, kas yra nebendravimas, mes tampame vien tiktai bendravimu – pasireiškimu – kuo daugiau patiriame savo Širdimi jog esame toje Gyvoje Kūrėjo Upėje – Gyvenime, kurį sumanė Kūrėjas mums.
O tą labai lengva patikrint – kiek mes per visą dieną atliekame tų darbų, kuriuose yra Meilės virpesių Šviesa – spinduliai – spindėjimas Meilės virpesių. Mes galim palygint, kada mes bet ką darom – skalbiam, skalbiam net ir tuos drabužius, bet skalbiam rankom, skalbiam ir sakom – oi, kaip sunku, kaip nuobodu – ar kada mes skalbiam ir sakom – Mylimas Tėve, mylima Motina, aš skalbiu šiomis materialiomis rankomis, iš tikrųjų skalbi Tu, tik panaudoji mano rankas, ir štai, kiekviename judesyje yra Tavo Meilės virpesiai, aš juos perteikiu ir vandeniui, ir tam drabužiui, kurį skalbiu. Ir tada tas darbas tampa šventu, ir jis nevargina, bet visa tai atsispindi tame drabužyje, kuris būna išskalbtas. Tai yra prasminga veikla. Galima, aišku įdėti į skalbimo mašiną, tada tas metalas gal ir išskalbs, bet jis tuo pačiu ir tą drabužį greičiau dėvės – jis greičiau sudils nuo skalbimo negu jūsų švelnus judesys su Kūrėjo Meilės virpesiais tą drabužį su Meile išskalbs, ir jus pripildys prasmės. Jūs nesutaupysite nė sekundės laiko, nors greičiau išskalbs ta mašina, bet jūs nepatirsite to Meilės patyrimo skalbdami. O tai leis jums irgi tą patirti ir kitus darbus atliekant su ta Meilės Energija – ruošiant valgį, ruošiant tai, kas yra jūsų aplinkoje, kas reikalauja šitos ruošos. Ir tada tu matai, kad kiekviena diena yra pripildyta tavo gyvo bendravimo su Kūrėju – ir tu padarai prasmingus, kokybiškus darbus, ir visą dieną tu pripildai prasmės, ir niekur tu nenuskubi lėkdamas galvotrūkščiais. Tu jautiesi, jog esi Kūrėjo Upės Tėkmėje, kurią suteikia Kūrėjas, ir tada matai prasmę kiekviename savo gyvenimo epizode, prasmę, kokią suteikia Kūrėjas asmenybei. O asmenybė tada gyvena tokį gyvenimą, kurį pajunta kiekviena fizinio kūno ląstelė – ir traukiasi ligos. Štai ir vaistai, kada nebereikia naudoti tų materialių chemikalų, nuodo kitaip pasakius. Visi vaistai yra nuodas, bet vieni šitą žino, kiti šito nežino, tada nuodija save manydami, kad gydo. Kokie jie yra lengvatikiai – lengvatikiai, patys apsunkindami sau gyvenimą. 
Aš jums siūlau Laisvę su Kūrėju – Jo Meilės virpesiuose bendraujant Širdimi su Kūrėju – ir gyvenant prasmingą gyvenimą amžinybėje – jau šiandien, ir šitoje planetoje žengiant pirmą, bet ryžtingą žingsnį, atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus, ir su Meile susiliejus su Kūrėju. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal