Algimanto pamokomasis žodis – Mes turime Kūrėjo Šviesą paverst mūsų patyrimu – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Kaunas, 2018 08 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kiekvienas iš mūsų esame gyvybingi kaip sūnūs ir dukros – kaip žmonės, mes dar nesam tiek tvirti, nes žmogus žmogų laiko žmogumi tiktai spręsdamas pagal jo užimamą padėtį, pagal sukauptą materialų turtą, ir tada įvertina, ar jo buvo geras gyvenimas, prasmingas. Bet prasmę jie supranta kiekybine išraiška – jeigu pasiekė aukštą karjeros viršūnę – tai geras gyvenimas, o jeigu jis buvo niekam nepasižymėjęs, neišsiskiriantis niekuo, tada tarsi jo gyvenimas buvo nevykęs. Bet jeigu tu darai karjerą, siekdamas savanaudiško tikslo, reiškia, ta visa karjera neturi prasmės, ji yra blogiau negu tu būtum išvis jos nesiekęs, o gyvenimą praleidęs grynai užsidaręs oloje, nieko žmonėm nebūtum gerai daręs, bet tai būtų geriau, negu būtum tu pasiekęs aukšto posto, bet skriausdamas kitus. Ir štai, žmogus vertina pagal tą matomą išraišką – materialią išraišką. Ir kada ateina paskutinioji akimirka, jis palieka šitą pasaulį, tai žiūrėkit, kokie būna nekrologai – ten visas viršūnes išvardina žmogaus samprata kaip didžiausią pasiekimą, bet nėra nė vienoje toje pakopoje atskleista, o kokiu motyvu jis tą darė? – savęs šviesinimo, ar visų labui, ar tik savo savanaudiškų interesų tenkinimo labui? 
Aš šiandien atvažiavau į Kauną – einu į Laisvės alėją, ir manęs klausė (klausimas skamba kaip to paklausiusiojo greitakalbė) – ar jūs tikit, kad numirė Jėzus už nuodėmes? Sakau – ką? ką? Jaunas vaikinas, gal kokie dvidešimt metų – tai ar jūs tikite, kad Jėzus numirė už mūsų nuodėmes? Sakau – už nuodėmes jis nenumirė. – Jumis šneka Šėtonas! – Sakau – Šėtono nėra. – Tai įrodo, kad Šėtonas sako – jūs neigiat Dievą, jūs Jėzų neigiat. Sakau – Jėzus gyvas. – Taip, teisingai, gyvas, bet jis numirė už mūsų nuodėmes – jūs darot nuodėmes? Sakau – na, taip, darau. – Mes visi nuodėmingi, tai štai, Jėzus ir numirė už jūsų nuodėmes, kurias jūs darot. – Sakau – bet už nuodėmes negalima numirt – turėdamas tiktai Meilę, tu gali priimt bet kokią įvykių eigą, kuri atitinka Kūrėjo valią ir kuri išreiškia tos aplinkos nuostatas, kaip jinai, aplinka, elgiasi – sakau, o jis mane vis puola – čia nuo Šėtono, taip negalima! – Sako – Bibliją aš jums parodysiu, ten Biblijoj parašyta viskas. – Sakau – bet Biblija nėra Dievo Žodis. – Štai, vat, jūs Šėtono apsėstas, ir dėl to šnekat kaip Šėtonas – sako – jeigu aš nebūčiau krikščionis, tai aš taip nebeturėčiau kantrybės klausytis, perrėžčiau pilvą tau! – Tai – sakau – matai tu net negali kantriai išklausyt, nes tu esi pilnas nuodėmės ir tu dabar nuodėmę darai. – Aš darau gera. – Sakau – tu neatskiri, kas yra Gėris, tu nenori išplėst savo požiūrio ir net neleidi man pasakyt. – Jumis kalba Šėtonas, jūs nepripažįstat Biblijos, jūs Jėzaus nenorit pripažint, kad už nuodėmes numirė. Sakau – bet aš kalbu Tikrovę. – Kokia jūsų religija? – Sakau – va, matai (Algimantas parodo jam savo ženkliuką, įsegtą į marškinėlius) čia yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė – va, čia yra Trys Asmenys. – Taip, reiškia, Rojaus Trejybė yra, čia ir Šventoji Dvasia. – Sakau – Šventoji Dvasia nėra asmuo. – Šėtonas jus apsėdęs visiškai, jūs iš vis nebeturit proto! – Koks tavo vardas? mano – sakau – Algimantas. Sako – Milvydas – Milvydai, tu neturi kantrybės, tu nenori išklausyt, tu dabar ir darai tą savo darbą, kurį laikai geru, bet jis yra blogas, tu nenori pats savęs išplėst, kad galėtum patirt didesnę Šviesą – sakau – iš manęs. – Aš negaliu jūsų klausyt, jūs kaip tik tarnaujat Šėtonui! – Tai va – sakau – ir liudija, kad tu nenori išplėst savo požiūrio. Ir štai tie, kurie neša tą, kaip jie mano, gyvąjį žodį, patys būdami kiaute, jie tą kiautą bijo palikt, bet jų viduje yra Minties Derintojas, ir jisai pripildo tų virpesių, kad jisai nori eit žmonėm gatvėje kalbėt apie Jėzų, bet jis neturi žinių. 
Biblija – tai nėra Šviesos Šaltinis – tai vakar diena, ir ji klaidinga. Žodžiu, kas gi, kas turi Išminties, remsis vakar dienos klaidingu šaltiniu? Na, niekaip neišeina remtis. Tai jeigu mes turime ryškesnį Šaltinį – Urantijos Knygą – tai net žmogus, turėdamas loginį mąstymą, jisai norėtų atsiverst tą Šaltinį, kad susipažintų su juo. Tačiau dvasiniame Kelyje, kada jis eina visą laiką jausdamas ryškesnę Šviesą ir siekdamas dar ryškesnės Šviesos, tai jis nebijo susipažint ir su kitų religijų dvasiniais Šaltiniais, kad žinotų, o kuo gi remiasi kiti, skelbiantys tą patį Dievą, kokie jų yra teiginiai, nesvarbu, ar tai bus Koranas, ar bus Bhagavatgita, ar Mormono Knyga, ar Biblija, Sai Babos mokymai. Kada tu gyveni Tiesoje, tu nebijai, kad Tiesą kažkas gali iškraipyt. Tu neatsakingas už kitą, tegu jis kraipo – Tiesa nuo to nesikeičia. Bet tu nori pažint kitą savo brolį ar sesę, kuris yra kitoj religijoj, kad matytum jų ribotumą ir kodėl tas ribotumas yra. Tai nori nenori, be tų Šaltinių skaitymo tu irgi nesuprasi kitų. Todėl, net ir Urantijos Knyga mūsų dabar yra išplėsta, juk mes kalbam garbindami – Tėve – nebeužtenka pasakyt – Tėve – reikia ir Antrojo Rojaus Trejybės Asmens ir Centro, reikia Trečiojo Šaltinio ir Centro, reikia ir Visuminio Šaltinio ir Centro AŠ ESU. Reiškia, mes apkabinam Urantijos Knygą – ne paneigdami, o išplėsdami – mes nesame tame Urantijos Knygos kiaute, bet mes iškylam virš to kiauto – ir plečiam – plečiam save, savo įžvalgą, savo ryšį. 
Juk mes dabar patiriam tą – kurie nuoširdžiai atsiveriam – gyvybingą ryšį ir su materialiam matymui nematoma kūrinijos Šeima. Ir dabar, jeigu mes prisiminsime, kada pradėjom Gyvąjį Kelią, kaip mes patys samprotaudavom – kas yra Dvasia? Buvo kažkokie vaiduokliai, šmėklos, ar dar kažkas panašaus, ir tai mus gąsdindavo. Dabar mes kalbam, kad tai yra mūsų broliai ir sesės – įvairių kategorijų asmenybės, kurioms mūsų viduje virpesiai – Kūrėjo Meilės virpesiai – ir yra skirti, jie nėra atstumti iš mūsų Energinio Lauko, mes juos apkabinam lygiai taip pat, kaip apkabinam ta žemiškąja prasme savo sūnų, dukrą, motiną, tėvą – mylimiausius, artimiausius asmenis – apkabinam juos Meilės virpesiais, jeigu mes patiriam štai tą gyvybingą ir Tikrovės virpesių iš Tėvo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – prisipildymą savo viduje – būsena patiriame – tada mes ją ir dalinam, tiesiog mes savyje nebeišlaikom ir atiduodam, atiduodam jiems – ir jie junta tą. Kada mes susitiksim, bus mums malonus akimirksnis, kada sakys – o aš jutau tavo Meilę, kai tu Urantijoj meldeisi už mus. Pasakys tie, kurie šiandien mums nematomi, ir kurie mus stebi, kaip mes einam šitoj iliuzinėj tamsoj – einam Kūrėjo vedimu iš vidaus ir kaip meldžiamės už juos, ir jie sakys – aš jutau jūsų virpesius, jūs stiprinot mane, bet mane jūs ir žavėjot tuo, kad jūs jau mus laikėt savo Šeimos nariais, ne vien tik žmoniją, kur matot vieni kitus, bet ir mus, jums nematomus. Ir kaip tada bus jūsų viduje orumo dar sustiprinimas ir ūgtelėjimas, kaip gera, kai tu šitą Meilę lieji jiems kaip savo broliams ir sesėms, Širdimi jausdamas juos. Ir jie tau dabar atsako – jautėme šitą jūsų virpesių gamą. Ir mes jums dėkingi už tai. Tai stiprins mūsų tolimesnį žingsnį Gyvuoju Keliu – Įtikėjimą – nes iššūkiai bus didesni negu šiandien yra – didesni. Reiškia, mums įtikėjimo reikės didesnės gelmės, kad joje mes jaustumėmės tvirtesni, ir gilesniame ryšyje su Pačiu Kūrėju. 
Tai štai, šitas Gyvasis Kelias ir rodo, kada šitam Milvydui sakau – matai, tu nuodėmę darai – tu štai iš manęs gali gaut ryškesnę Šviesą, kad tu ją išklausytum, o tu net nenori išklausyt jos, ir leki tolyn, jau žinodamas, kada aš tau pasakiau – iš manęs eina ryškiausia Šviesa – štai yra Gyvoji Religija – Rojaus Trejybės Religija – ir aš atvažiavau čia, į Kauną, pamaldų vest – štai šitas simbolis, tu nenori išgirst, o aš kaip Jėzus, su juo aš bendrauju, gaunu iš jo mokymus. – Jūs Šėtonas! – Tai va – sakau – tu nori nenorėt. Skelbdamas neišmintingai tą žodį – sakau – esi užsispyrėlis, o turėtum būt atkaklus, tu – sakau – net nežinai, koks skirtumas tarp užsispyrusio ir atkaklaus. – Aš negaliu su jumis šnekėt! – Ir nulėkė – viskas – baigėsi pokalbis. Sakau – matai tu net pabėgimu nuo manęs demonstruoji, kad tavyje nėra atrasto Kūrėjo. Iš pradžių jis ten nustebęs buvo – ach, kas tas Kūrėjas, kas, kas Kūrėjas? – Na, Tėvas – Rojaus Trejybė.
Tai štai jūsų žiniai – užsispyrimas ir atkaklumas – tai yra skirtingi dalykai – užsispyrimas – kai tu lieki štai tame savo kiaute, ir kaip dogmą kali, kali, ir kitiems teigi ir teigi, o atkaklumas – kai tu dedi pastangas siekt vis ryškesnio savosios asmenybės tapatybės pasireiškimo Kūrėjo vis ryškesne Šviesa visų labui Meilės motyvu. Tai va, tas vis gilesnio dvasinio Šaltinio studijavimas, ir kai aplinka tokia nepalanki, tai rodo atkaklias pastangas. Atkaklumas tada auga, užsispyrimas dingsta, nes vis nori daugiau ir daugiau sužinot. O jeigu užfiksuoji save dogmos štai tame sustabarėjusiame akimirksnyje, ir nieko nenori daugiau ir klausyt – štai kaip tas Milvydas – tai yra užsispyrimas. O tai yra nuodėmė – užsispirt savo kiaute. 
Tai štai, mano mylimieji, mes turim tą Gyvąjį Kelią, kuriame nėra kančios, nėra ligos – yra gyvybingumas, yra Meilė, yra visos Kūrėjo charakterio savybės, kurias mes turime kaip asmenybę, gavus iš Paties Šaltinio ir Centro, nes Kūrėjas asmenybę dovanoja su savosiomis savybėmis, nes Jis negali dovanot asmenybės – būdamas Asmenybių Šaltinis – be savo charakterio savybių. Mes, reiškia, visi turime Kūrėjo visus charakterio niuansus, savybes – Gailestingumą, Išmintį, Įžvalgą, Kantrybę, Grožį, Gėrį Meilės apjungtame Lauke – visa tai yra asmenybė. Tai reikia mums tada per gilesnį atsivėrimą ir savosios tapatybės atgludinimą, kaip garbinime ir nuostabiai Dalia prabilo, jau antrą kartą – mane žavi jos atsivėrimo Šviesa ir Gelmė, kaip ir Mato žavi – tai štai tapatybė reiškiasi šitaip Kūrėjo charakterio savybėmis. Ir tada dingsta baimė ir kyla Meilė, ir tada prabyla asmenybė šituo dabar, kol kas, turinčiu trumpalaikį materialų pavidalą balsu, kad kiti išgirstų, o virpesiais mes jau tą spinduliuojame iš vidaus. Mes gi mažiau pasakome negu virpesiais paskleidžiame save, net ir tos tapatybės būsena – žodis yra per daug nerangus, o baimė per daug stipri iš pasąmonės, kad mes prabiltume. Bet vis tiek, kada Meilė susikaupia viduje, tiesiog jinai nebegali išlaikyt to spaudimo, ir iš vidaus kyla tada tas noras išreikšt ir kitiems garsiai šitą ir garbinimą, ir prašymų maldą. Todėl ir yra nuostabu, kai Gyvajame Kelyje yra ne ritualas, ne dogma, o patyrimas. Ir tas yra sustiprinantis paliudijimas, jog Gyvasis Kelias yra Tikras, bet jis turi savo slenksčius, jis turi savo ir sunkumus, nes mes nesam robotai – mes neturim programos, mes turim Vedlį – Patį Kūrėją – bet tai jau nuo mūsų atsivėrimo ir pasitikėjimo Juo priklauso, kaip mes tą Jo Planą įgyvendinam ir kiek mes tame įgyvendinimo procese esam aktyvūs, ryžtingi, drąsūs. Mūsų gyvas ryšys su Kūrėju pripildo mus ir tų savybių, kurios ir yra – Ryžtas, Drąsa – Kūrėjo charakterio pasireiškimo savybė. Todėl Gyvajame Kelyje mes ir tada liudijame – kaip smagu priimt iššūkį ir sakyt – su Tavim viskas yra įmanoma – įmanoma ir šitą iššūkį įveikt. Ir tai stiprina, stiprina vidų. Asmenybė neturi baimės, tapatybė gali turėt baimę, bet mes žinom tą vektorių – per gilesnį atsivėrimą daugiau patiriama Meilė, ir ta Meilė pripildo mūsų tapatybę ryžtu, įžvalga, ir veiksmu – veiksme mes esame gyvybingi, apmąstymuose mes esam filosofuotojai. Tai filosofui reikalingas patogus fotelis, kad būtų – net ne filosofui, o filosofuotojui. Filosofas gyvena savo teiginiais – jis turi patirt, kad galėtų teiginį pateikt kitiems. Dabar filosofų nėra, filosofuotojų – daug. O mes esam Kūrėjo sūnūs ir dukros, mes turime tą Šviesą paverst mūsų patyrimu. Reiškia, mes turim ne patogiai sėdėdami fotelyje mąstyt apie Gyvąjį Kelią, o jame būt patys savimi veikloje taip, kaip sumanė ir kaip veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU mus kiekvieną iš vidaus. Tai Planas minimum – gavus iššūkį, vedimui nesipriešint – na, bent jau nesipriešint. Planas maksimum – duok dar didesnį iššūkį! – aš esu pasiryžęs priimt dar didesnį, ir su Tavimi viskas yra įveikiama – aš meldžiu naujų iššūkių! 
Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal