Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra puikybė? – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 08 25

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, kada aš jums pateikiu savo mokymus, mano didžiulis troškimas, kupinas Meilės – Kūrėjo Meilės – padėti jums pažvelgti platesniame kontekste – kas yra planeta, kas yra kūrinija, kas esat kiekvienas jūs. Aš jokiu būdu nenoriu jūsų nei gąsdinti, nei jums priekaištauti, nei jūsų kritikuoti, tiesiog aš atskleidžiu jums platesnį kontekstą, jums, kaip dvasiniams mokytojams pravartu žinoti platesnį kontekstą. Dėl to ir šiandien aš noriu jums išplėsti jūsų sampratą – kas yra puikybė – kad galėtumėte jūs šita mano mokymo tėkme vadovautis, vadovautis savo gyvenime. 
Mes paprastai įsivaizduojam, kad puikybė – tai yra, kada žmogus turi, kokį nors gilesnį supratimą, daugiau žinių, ir stipresnių įgūdžių, ir giriasi prieš kitą – štai aš esu toks, o jūs nesat tokie, arba, ką čia man su jumis susidėti, aš jau viską žinau, man nebereikia nieko daugiau mokytis, nereikia daugiau žinoti. Tai mes dar galime suprasti, kad tai yra puikybės pasireiškimas, tuo tarpu, puikybė yra mūsų kiekviename žingsnyje. Jeigu mes atsisakome asmenybei suteikto žingeidumo ir nesiekiame gilinti gyvo ryšio su Kūrėju, kad pažintume kūriniją geriau, kad patirtume Kūrėją, kad dėtume tas nuolatines pastangas giliau atsivert, tai lygiai taip pat yra puikybės pasireiškimas, nes mes nenorime susilieti su pačiu kūrinijos Šaltiniu ir Centru – ir mūsų Tėvu ir Motina. Reiškia, mumyse stinga tuo atsivėrimu gaunamos gyvosios Meilės virpesių bangos, tada mes pasitenkiname šita padėtimi – mes nenorime ir siekti tos Meilės bangos, kuri ateina tiktai dedant pastangas – ji savaime neatidaro mūsų Širdies vožtuvo – mes jį turim atidaryt. Kūrėjas mums lieja visą Meilės Upės Tėkmę – visą Srovę, netgi duoda savo Dalelę, patalpina į mūsų protą, bet mums reikia panorėti, dedant nuolatines, kasdienes pastangas, panorėti atverti tą Širdies vožtuvą. Tada mes turime taip, kaip prausdamiesi ryte, mes turime taip pat numatyti kasdienes valandas studijoms, numatyti taip pat bendravimą su Kūrėju, ką mes sakome – garbinimą, šlovinimą Kūrėjo. Tai augins mus didesniu pasitikėjimu ir Kūrėju, ir savimi, bet tai dar nebus ta pašalinta mūsų puikybė. Jeigu mes nors viena mažiausia mintimi pasireiškiame ne Meile – tai yra puikybė – mums. Net ir mėgindami, ką nors kitą sustiprint, bet mes su pašaipa – net nesuprasdami – su pašaipa pasakom, kokį nors jumorą, tai jau yra puikybės pasireiškimas, nes mes nesuvokiam dėl to, kad mums stinga Kūrėjo Meilės būsenos ir dėl to, kad mes nededam pakankamai pastangų, dėl to ir neturim tos Meilės būsenos. Štai tada ir ateina tas mūsų nesuvokimas, neišmintingumas, kad mes galim net ir jumoro panaudojimu sumenkint kitą – atrodo, tai net nesusiję su puikybe – tai betarpiškai susiję. Mūsų neišmanymas yra puikybė. Paprastai žmogus, jeigu jis ko nors nežino, tai jis turi siekt išsiaiškint tai, ko jis nežino, reiškia, jis turi dėt pastangas. Ir jeigu jis atsisako dėt pastangas, tai ir pasireiškia jo puikybė. Kada yra mintis, net neišsakyta, bet jinai yra ne Kūrėjo Meilės išraiška – tai yra puikybė. Net ir teiginiai, kurie toliau nevystomi savo mintyse, ir jeigu jie nenukreipti Šviesos ir Meilės linkme – Tikrovės linkme – Kūrėjo linkme – tai yra puikybė. Tai, kad jūs nepraleidžiate visos dienos nuolatinės būsenos su Kūrėjo Meile, reiškia, jūs šitos būsenos neturit dėl savo puikybės – jūs pasitenkinat savo dabartine būsena, ji jums patogi, jūs nenorit dėt daugiau pastangų – o kam? – aš turiu savų interesų, štai, aš turiu hobį – tuos savo malonumus – kur aš galiu išsiliet, ir tada aš atsiduodu to hobio patyrimui. Bet tas hobi patyrimas neatveria Kūrėjui – Šaltiniui – tapatybės. Reiškia, asmenybė, trokšdama gyvo, gyvo ir nuolatinio kas akimirką ryšio su savo Šaltiniu – su savo Kūrėju – su savo Tėvu ir Motina – ji negali pasireikšti savimi, nes būtent asmenybės tapatybei neleidžia išsiskleisti pačiu savo žydėjimu – tas gyvulinis protas iš puikybės neleidžia išsiskleisti, nes jisai jaučia, kad jam užtenka to, kas yra, jis save nuramina – taigi aplinka manęs nesupras, aš turiu susitraukt, aš turiu būt ne savimi – tai skausminga būsena – būti ne savimi. Bet puikybė bujoja žmogaus prote, ir dėl to užtraukia tą gyvą komuniją su Kūrėju kasdien nuo pat ryto iki pat nakties. Tai turi būt nuolatinė komunija su Kūrėju. Būsena turi būt Kūrėjo atskleista, o kad ji būtų atskleista, ji turi būt visą laiką palaikoma per nuolatinį atsivėrimą Kūrėjui, ir jeigu tas atsivėrimas yra gyvas, nuoširdus, ta būsena visuomet bus kupina Kūrėjo Meilės. Ir tą Meilę jūs pildysit vis daugiau ir daugiau, ji stiprės ir stiprės, galia vis augs ir augs – ir jūsų pasireiškimas, jūsų veiksmai bus vis stipresni aplinkoje. Ir jums minties nebus – kaip aš galiu būt ne savimi, dėvėt kažkokią kaukę, kam turiu prisitaikyt, jeigu galiu aš išmintingai išlikt savimi – bet dėdamas didesnes pastangas aš prisipildau drąsos, ryžto, ir aš tada pradedu veikt aplinką, štai tada nebejaučiant tos baimės būt savimi. Ta puikybė ir išgaruoja Meilės apraiškoje, Meilės būsenoje, nes asmenybės Dieviškasis Protas įsiviešpatauja vis stipriau ir stipriau, o asmenybės Dieviškasis Protas puikybės neturi, jis turi troškimą – gert tą Meilę ir ją liet kitiems. Ir kuo daugiau, kuo stipresnes pastangas dėt, niekada nepasitenkint taip, kad tai jau užtenka, nes, žinokit, nutraukus dėt pastangas prasideda degradavimas, o degradavimas vėl iškart kursto gyvulinio proto gilesnes, ryškesnes prošvaistes, nuspalvintas puikybės – štai to pasitenkinimo – man užtenka šitokios būsenos, man užtenka šios akimirkos, ir man tada labiau rūpi daržai, šeima, bet tiktai mano asmens naudos požiūriu. Iš tikrųjų šeima nerūpi, bet puikybė leidžia suprasti, kad šeima rūpi tiktai tiek, kiek tu jai duodi to gerbūvio biologine samprata, bet visumine samprata tu neduodi jai Meilės. Šeimoje tu negali paskleist Meilės, būdamas savimi, dėl to, kad kažkas neleidžia tau išsiskleisti taip, reiškia, tam kaukių baliui tu gali leist bujot, o savo paties savajam aš iš puikybės bijai leist išsiskleist. 
Ir kada pradedi vis giliau ir giliau mąstyt, tai tu ir matai, kad visa, visa žmonija pripildyta puikybės, nors pusantro milijardo katalikų žėgnojasi ir gulasi kryžium sakydami, kad mes tikime – kur jūs tikite, būdami puikybės įsikūnijimai? – jumyse nėra Meilės, ir nebus, kol būsite puikybės spąstuose, puikybės narve. Lygiai tas pats ir musulmonai – jie lankstosi iki žemės, penkis kartus meldžiasi per dieną, o vieni kitus žudo – žudo iš puikybės. Tas pats ir budistai – jie nori išnykt nebūtyje, nirvanoje, iš puikybės. Ir visi kiti ritualistai, fanatikai, politikai, kurie mano, kad nėra Kūrėjo – tai yra puikybė. Ginklų gamyba iš puikybės yra, kuri kursto baimę, o baimė kursto milžinišką godumą – godumą nuskriaust kitą, sunaikint kitą vardan savo didesnio pelno – tai puikybės apraiškos, ir jos yra visose sferose. Mokytojas, einantis į mokyklą ir nemylintis vaikų – jis pilnas puikybės. Pyktis, susierzinimas, bet kokia neigiama emocija yra puikybės apraiška, gilumine prasme, nes yra nusigręžimas nuo Kūrėjo. Ir net akimirksniui nusigręžimas, reiškia, tas akimirksnis yra užpildytas puikybės. tiesiogine prasme, o Kūrėjas lieja tiktai Meilę. Ir kada mes patyriam tą Meilę, mes nenorim jos keist į nieką, bet jinai savaime neišsilaikys, jeigu nebus dedamos nuolatinės – nuolatinės – ką reiškia nuolatinės pastangos? – kas akimirka – kas akimirka – tai ne nuo tos valandos iki kitos valandos – nuolat – kiekvieną dienelę – per visą amžinybę. 

Mano mylimieji, myliu jus, ir sakau, kokia nuostabi yra palaimos būsena Meilėje – nuolatinėje Meilėje. 
Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal