Algimanto pamokomasis žodis – Tyla yra pati brangiausia – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 09 02

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Per gyvąją komuniją dažnai kyla tokia mintis baigiantis garbinimui – ką pasakyt jums? Ir vakar, Vilniuje gyvojoje šventovėje buvo nuostabus patyrimas, kada aš irgi pabaigoj, jau pagarbinus, kol dar yra ta tyla, aš kreipiausi į mūsų Tėvus, sakau – Tuščia, tuščia galva, neturiu, ką pasakyt, kalbėk Tu, ką Tu nori pasakyt. – Paprastai taip ir būna, kada aš prisipildau tada tos virpesių bangos ir jums sakau kažką. O vakar aš tą patį pagarsinau, sakau – Na, tuščia, nežinau, ką pasakyt. Tai, sakau, kreipiausi, kreipiausi į mūsų Tėvus, kad kalbėtų Jis. Tik pasakiau, kad kalbėtų Jis – ir pratrūko. Prasidėjo mokymas ir aš pasimečiau taip, nes akys tai atsimerkusios, aš gi mokymą sakau atsimerkęs. Tuo labiau, kad Vilniuje filmuojami visi mano sakomi mokymai. Tai jeigu aš užsimerksiu, kada žiūrėsi vaizdą – nei šis nei tas, žiūri – o jis užsimerkęs į kamerą žvelgia. Tai aš jau neužsimerkiu, bet viskas sukasi vat akimirksniu, kaip čia vyksta, o jis kaip patrūkęs arklys – nulėkė, aš tik bandau sustabdyt, prrrr – nestoja, jis eina tolyn. Ir vat taip aš viduje, debatuoju ir galvoju – Ai, kas bus, tas bus, tegu taip, aš žiūrėsiu atsimerkęs ir viską tą garsinsiu. 
Tai man buvo visiškai naujas patyrimas, kad galima tą mokymą ir priimt atsimerkusiom akim, ir tuo pačiu būt šitame komunijos ryšyje su Kūrėju, leist kaip per piltuvėlį visą tą virpesių milžinišką Tėkmę, ir jaust, jaust tai, kas yra sakoma, nes aš klausiausi ir iš vidaus, ir iš išorės, tarsi sėdėdamas tarp kitų brolių ir sesių, ir tuo pačiu buvo toks pojūtis to stiprumo. Ir kada eina mokymas, atitinkantis tam tikrą teiginį, pasikeičia balso tembras, ritmas pasikeičia, ir na, beveik nieko neliko man galvoj, ką sakė mūsų Tėvai. Ir man kilo didžiulis noras tai pamatyt, kaip ten atrodo – tai ką ten suteikė tuo mokymu. Žodžiu, kada ir nėra minčių, ką pasakyt, bet kai tu tiktai prašai – tai kalbėk – tai Jis ir prabyla, prabyla, kad tu nebegali sustabdyt.
Kristui kada buvo suteiktas apribojimas prieš įsikūnijimą – kad tu turi kaip Sūnus Kūrėjas, visą laiką esantis amžinybės sąmonės būsenoj, nes tu kilęs iš Amžinybės Šaltinio ir Centro, tu turi sąmoningai sekt laiko tėkmę, kada būsi įsikūnijęs žmogaus pavidalu, kadangi žmonės kiekvieną akimirką visą laiką jaučia, todėl skaičiuoja sekundes, minutes, ir dar lenktyniaudami su kitais sako – aš greičiau nubėgu – ten viena sekunde ar dešimtąja sekundės – ir štai koks – aš. 
Žodžiu, viskas yra laiko spąstuose, visas gyvenimas. O tada – kiek metų, kiek kam metų? Sako, ten trisdešimt aštuoneri, kitas pasako – keturiasdešimt. A, aš jaunesnė, aš jaunesnis – jau yra pamaloninimas, bet per laiko prizmę, per laiko tekėjimo buvimą mūsų viduje. Mes iš jo negalim išsilaisvint, nes mes esam visą laiką toje laiko tėkmėje. Tai Kristui reikėjo tą sąmoningai suvokt – štai yra laiko tėkmė, o jis iš amžinybės atėjo į čia, tarp mūsų, kurie gyvena laiko tėkmėje, ir jeigu jisai praranda tą sąmoningą laiko suvokimą, bet kokia mintis, kurią jis pagalvojo, iškart yra materializuojama. Mums gi – priešingai, nors akimirka lyžtelt amžinybę, kad išsilaisvint iš to laisvo laiko tekėjimo, kuris mus paėmęs laiko spąstuose, mums taip norėtųsi tą amžinybę lyžtelt, bet čia yra tiktai prošvaistė, jeigu mes atsiveriam gyvojoje Komunijoje su Amžinybės Šaltiniu ir Centru. Štai mūsų yra šiame pasaulyje, pradiniame pasaulyje, galimybė lyžtelt amžinybę. Tai ir vat tą akimirką, kada aš tik pasakiau – tai kalbėk Tu, kalbėk Tu – tarsi aš atpasakojau visiems, ką aš jaučiau – pabaigus garbinimą – akimirką, kai pajutau, kad manyje nėra žodžių, ką pasakyt. O kai aš garsiai tą atpasakojau, sakydavau – kalbėk Tu, tai tada tas mano prašymas ir buvo priimtas kaip naujas prašymas. Štai ir prabilo Kūrėjas tuo metu, kai aš buvau visiškai nepasirengęs tam. Paprastai tai aš turiu irgi tuose virpesiuose atsidurt, kad pajaust tą mokymą, o čia staiga po prašymo ir prabyla. Reiškia, kada tu esi ramybės irgi toj pakylėtoj būsenoj, tai tau tik užtenka pasakyt žodį ir tie virpesiai jau buvo suformuoti prieš šitą prašymą, nes taigi buvo garbinimo malda, patys aukščiausi virpesiai. Tai tų virpesių lauke ištartas žodis, ir iškart girdi mokymą.
Štai dėl ko ir jūs, kada norit išgirst Kūrėją, tai vienam mokyme buvo Amžinosios Motinos ir pasakyta – pagarbinkit, pasimelskit, ir iškart užrašinėkit, kokios eina mintys – užbaigtos, neužbaigtos – viską rašykit. Nemąstydami nieko, vieną po kitos. Nutrūko mintis, kitą tęskit, nutrūko kita mintis – trečią imkit. Ne nuo pradžios, nesvarbu, kokie žodžiai, pavieniai žodžiai eina, viską užrašinėkit, o po to skaitykit, ką jūs užrašėt. Ir tos mintys neužbaigtos – gal kils noras, kaip užbaigt. Užbaikit ją, ir tada žiūrėkit, kas išeina – ir pamatysit, kad yra tokių minčių, kur ir prasprūsta jau nebe jūsų teiginiai, bet daug stipresni, kurių jūs nevartojat kasdien. Tai ir jūsų yra tada toj aukštesnių energinių virpesių būsenoj, yra ta ramybė, kurios akimirkoj ir galima išgirst mūsų Tėvus. Ir kada jūs vis daugiau įgyjate patyrimo, pasitikėjimo, tada jūs pajuntate, kad galite išgirst ir sudėtingesnėm sąlygom, kur yra triukšmas, nes jus iškels virš to triukšmo. Iškels, kad jūs būtumėte vis tiek tiktai Kūrėjas ir asmeniškai jūs. Šitas gyvasis ryšys, gyvoji komunija ir yra tam, kad panaudot tą Gyvąjį Tiltą – Minties Derintoją – jis aktyvina mūsų mąstymą, mūsų proto skvarbą, aktyvina visą laiką, bet mus blaško įvairūs triukšmai, įvairūs interesai, įvairūs troškimai, siekiai, pramogos, blizgučiai įvairūs, ir mes niekada negalim pajaust ramybės būsenos, o Kūrėjas kalba – Tyloje. Tyla yra pati brangiausia.
Mes šito nesuvokiam, žmonės atvažiavę iš vienkiemių, jie negali būt šito miesto avilyje, nes čia yra kokofonijos per daug – tų triukšmų – vargina, ir jis nori iškart bėgt, bėgt iš šito lauko į savo virpesių aplinką. 
O Tylą reikia mylėt. Tyla – tai yra Kūrėjo virpesių harmoningas ir melodingas balsas, prabylantis mūsų viduje gyvastimi, gyvu Širdies Meilės Pulsavimu. 
Todėl žmonės manydami, kad gydo muzika, reiškia, jie dar nėra tame širdies virpesių lauke, jiems dar reikia išorinio garso, kuris apramintų – materialaus garso. O yra nuostabiausia melodija – Tylos Melodija.
Aš prisimenu, dar kada televizijoj dirbau, čia iki Sąjūdžio, iki Lietuvos išsilaisvinimo, tai aš vis mąstydavau – aš turėjau kolegą, su kuriuo sėdėjom vienam kabinete, tik dviese, ir mes rungdavomės – intelektualiai – kuris yra mokytojas – jis – mano, ar aš – jo? Jis trylika metų vyresnis už mane. Jis sako, va, aš – tavo mokytojas. Sakau, ne, aš – tavo mokytojas. Nu, sako, tai tu man atsakyk į tokį klausimą – ir aš jam atsakau. O, nustemba. Jeigu neatsakau – sako, gerai, tu turi dvidešimt keturias valandas surast atsakymui. Kaip ir aš jam taip pat kažką sakau – nu, tau dvidešimt keturios valandos, rask atsakymą. Bet surask tokį atsakymą, kur būtų ne tiktai argumentai, kuriuos tu teigi, bet kad būtų autoritetas, kurį aš pripažinčiau, kad tai yra ir jo teiginiai. Tai vat tas būdavo sunkiausia, sunkiausia ieškot tų teiginių ir kartu su tais autoriais, su tais autoritetais.
Tai štai, kada mes iš tikrųjų įprantam dėt pastangas, tada mes ir plečiam mintis, teiginius. Ir aš taip einu, aš prisimenu, per Žvėryno senąjį tiltą ir mąstau – nu va, kas yra vis plačiau, giliau? Priėjau prie to, kad – Tyla – geriausia. Ir žodžiai, kurie nėra išdainuoti, nes daina – gražu, bet dar geriau, kai daina yra neišdainuota, nes tu jau dainuodamas ją falsifikuoji, nes kiekvienas gi dainuoja savaip tą dainą. Kiek širdies įdeda, tiek ta daina skamba, ta pati melodija, ta pati žodžių ritmika, bet Širdis nevienodai pulsuoja. Tai tada tu gali falsifikuotai pateikt tą dainą, arba kokį nors teiginį. Tai reiškia – mintis nepagarsinta, ji yra platesnė už pagarsintą mintį. O iš tikrųjų pati plačiausia mintis yra net nesugalvota, nes ją sunku aprėpt. Kaip tu gali aprėpt mintį, kuri dar nesugalvota. Kada tu sugalvoji kažką, jau yra tau girdėta, pasąmonėj yra – ji ateina, arba iš Minties Derintojo perteikta – tai yra tavyje. O to, ko tavyje nėra, dėl to tu ir negali atskleist, negali apimt.
Na, čia mes galim ilgai šnekėt – pamąstymui jums. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal