176. Algimanto pamokomasis žodis – Gyvajame Kelyje atsivėrimu galime gilinti įtikėjimą, kad nepasitrauktume iš jo. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 09 08

Algimantas: Mano mylimieji, kokia nuostabi yra Kūrėjo Gyvoji Meilė. Ją mes patiriame gyvais virpesiais – ji yra mūsų viduje – bet taip, kaip teršalai net ir auksą gali iš blizgančio paversti nepanašiu į tokį metalą, kurį dabartinis žmogus šioje kartoje tiek brangina – taip ir mūsų viduje esanti Kūrėjo – mums brangi – Meilė gali apsitraukti baimės teršalais – baimės tais pelenais, kurie yra negyvi – materine prasme – tai yra tas skaidymasis paskutine medžiaga. Dvasinėje plotmėje baimės teršalai – tai yra ta iliuzinė tamsa, kurioje mes gyvendami savo gyvenimą prarandame patys save – energiją išeikvojame tuščiai, gyvenimą išvaistome be prasmės. O Meilė yra pakylėjanti Kūrybine Galia, Kūrėjo suteikta visai Amžinybei. Mes, atradę Kūrėją, patiriantys Meilės būseną, maitiname Juo kiekvieną fizinio kūno ląstelę. Net ir medikai sako – optimistas sveiksta greičiau. Optimizmas būtent yra ta pradinė stadija link Kūrėjo – nepasiduoti sunkią akimirką, bet kovoti. Tuo tarpu Kūrėjas pranoksta optimizmą. Liedamas be perstojo iš Savęs aukščiausio dažnio virpesius, Jis mus pažadina tai būsenai, kuri yra Kūrėjo Energija. Tai yra Meilė. Meilė – pati galingiausia Jėga, kurioje veikia Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas, tas Gyvasis Tiltas, esantis mūsų viduje, ir jo veikimo dėka mes ir patiriame tą būseną.
Mane stebina, sakykim, tie žmonės, kurie gyvena iliuzinį gyvenimą – o jį gyvena visa žmonija – o juk Tikrovė – tai ne tos problemos, kurias sukuria jie patys ir mėgina rasti sprendimo būdus. Tikrovė yra Kūrėjo Meilės virpesiai. Štai tada prasideda Kūryba – Kūryba Palaimos būsena. Kokia yra milžiniška skirtinga kokybė, kada dabar civilizacija, pasiekusi tokį aukštą išsivystymo lygį, jinai yra griūties civilizacija, nes ji griauna žmogų psichologiškai, ir tuo pačiu fiziškai naikina jo organizmą. Vietoj Kūrėjo žmogus tampa griovėju.
Mes Lietuvoje turim dar, aš sakyčiau, nuostabias sąlygas. Mes neturim daug žmonių, o dabar dar sumažėję, apie pusantro milijono pabėgusių žmonių iš Lietuvos, bet tai yra atvira erdvė mažesniam žmonių skaičiui pasireikšti. Dabar įsivaizduokite tokį Honkongą. Tai yra saloje miestas, kur žmonės lipa vieni kitiems ant galvų. Sutalpint ten juos – septynis, aštuonis milijonus – mieste, praktiškai kančia. Paimkit Kiniją – pusantro milijardo – teritorija nemaža, bet jie nesutelpa tenai, kad gyventų ten komfortišką gyvenimą. Jeigu paimsite didžiausius pasaulio miestus, jie net nežino, kokia yra teritorija, ir kiek gyventojų gyvena tame mieste. Skaičiuoja – tai dešimt milijonų, tai dvidešimt, tai trisdešimt milijonų – Meksikos sostinėje – netiki, niekas nežino tikrų skaičių. Įsivaizduokite, kokia yra sujauktis tokioje aplinkoje. O mes čia – Lietuvoje – turim tiek daug erdvės, tiek daug žalumos, tiek daug mūsų akims atgaivos, tuo pačiu ir širdžiai! Tai yra ta aplinka, kurioje mes galime pasireikšt Kūrėjo Meile, bet mes ją turime patirt, mes turime būsena pajaust Kūrėjo Virpesius.
Man buvo malonu, kada po kelerių metų paskambino vienas vyras ir paprašė, kad norėtų gaut Rojaus Trejybės mokymų-apreiškimų knygos AKIMIRKOS AMŽINYBĖ tęsinį. Sakau – išėjo antroji knyga – Gyvoji Tyla. Taip – sako – aš to pavadinimo nežinau. Bet jis nori tęsinį gaut – ir kada mes susitikom, tada aš pamačiau jau pagyvenusį vyrą. Aš sakau – Mes buvom prieš tai susitikę? – Sako – Taip, aš juk chirurgas, bet dabar jau pensijoj. – Tada aš jau pradėjau atgamint – prieš keletą metų aš jam kaip tik ir daviau AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, jam paskambinus. Tai štai, po kelerių metų jisai vėl susitiko su manimi, ir man papasakojo, kad jisai Klinikose, kur buvo chirurgu, Šviesos Keliu eidamas, skaitė paskaitą gydytojams ir studentams. Neskaitė paskaitą apie Urantijos Knygą, apie Kūrėją tiesiogine prasme, bet jis kalbėjo apie gydymą, kad jis turi būti ir dvasinis, ir kada baigė paskaitą, tai studentai atsistoję plojo. Sako – Medikai niekada neploja, nesistoja. Tai buvo tas gyvasis atsidėkojimas, kad mokymas jo sujaudino Širdį – sujaudino Širdį, ir tie jauni būsimieji gydytojai išreiškė tokią padėką, o gi iš tikrųjų reagavimą į tuos virpesius, kurie sklido iš jo, nes jis tą atliko su Meile, ir nuoširdūs studentai pajautė. Medikai – jau brandūs – jie žiūri viena akim į vieną pusę, kita akim į kitą, žiūri, kaip kiti reaguoja, kad neišsišoktų. Studentai laisvesni. Jie neturi tų varžtų, ir tokių baimės apraiškų savo viduje, ir jie natūraliai sureaguoja – sureaguoja dvasine asmenybe, kuri pajunta tą virpesių tėkmę. Štai, tai yra ir man atlygis, kad Gyvasis Kelias pasitvirtina per tokį epizodą, kurį aš išgirstu kaip persakytą patyrimą.
Šią savaitę aš gavau nuostabų laišką iš amerikiečio, apie kurį aš jums pasakojau, ir kuris beveik prieš metus, po mano paskutinio laiško, kažkur dingo, ir dabar jisai vėl parašė tik po metų laiko. Sako – Taip, aš po kalėjimo dar neatsigaunu, man sunkus gyvenimas, negaliu atsistatyt, bet aš džiaugiuosi, kad aš galiu jau lankyt Urantijos grupę. Jis stiebiasi, stiebiasi, nekaltai nuteistas už tą veiksmą, kurio nepadarė, bet teisingumo nėra, kadangi teisėjai, neatradę Kūrėjo, jie baudžia nekaltą kalėjimu, nepadariusį nusikaltimo! Štai ką reiškia nejaust tų Meilės Virpesių, o šis žmogus stiebiasi net ir sunkiom aplinkybėm – kada nuo jo nusigręžia kaip nuo raupsuotojo – ieškodamas Šviesos stiebiasi į Kūrėją, ir beveik po metų jis vis tiek parašo man laišką. Susirūpinęs, sako – Aš mėginau aplankyt jūsų svetainę, bet nepatenku kažkodėl. Kas jūsų šalyje vyksta? Ar tu esi saugus tenai? Štai kokia yra Širdies kalba. Ir sako – Aš vėl dabar rašau norėdamas sužinot, kaip tau sekasi. Ir man buvo džiugu parašyt, kad mes jau talpiname video mokymus – netgi anglų kalba – kuriuos gali jis klausyt savo gimtąja kalba. Štai jam tas sustiprinimas būnant toje aplinkoje, kurioje – net ir Urantijos grupėje – sako – aš mėginu perteikt tas Šviesos mintis, bet jų nesupranta. Jis stebisi, kad nesupranta. Kai kalėjime jį išgelbėjo Kristaus Kalbu Jums Vėl, patekusi į jo rankas šita knyga. Štai toji Šviesa, Širdies virpesių Meilės kalba, jį palaikė kalėjime, ir tuo pačiu žadina toliau.
Todėl mes ir būdami Gyvajame Kelyje, atsivėrimu galime gilinti įtikėjimą, ir ištverti šitame Kelyje, kad nepasitrauktume iš jo į lengvesnį takelį, o iš tikrųjų tai klystkelį, ir tuo pačiu iliuzinės tamsos, ir tos iškreiptos Evoliucijos takelį, bet jis tada atneš karčius vaisius ir šitam fiziniam organizmui, ir dvasios degradavimu. Kito pasirinkimo neturime – kentėt kančioje arba dėt pastangas, nuolatines pastangas, kas dienelę, ir žengt pirmyn, tik pirmyn, aukštyn, priimant visus iššūkius, net dar daugiau – meldžiant naujų iššūkių, kad būtų tas kiekvienas įsisavintas iššūkis kilstelėjantis į aukštesnį laiptelį, kuriame mes galėtume su nauju iššūkiu dar daugiau tvirtėt, ir įtikėjimą gilint. Štai tada būsena mums ir paliudys, kad mes nesam nusiteikę nė prieš vieną, bet mes matom kitų ribotumą, ir apie tai kalbame – kalbame, kad būdami dvasiniais mokytojais, mes žinotume, koks yra ribotumas, kodėl jisai yra, ir kaip tą ribotumą įveikti, išplėsti mūsų dvasinį žvilgsnį – Kūrėjo mums suteikiamu – kad mes galėtume Gyvajame Kelyje žvelgti Kūrėjo akimis, o būsena paliudyti gyvą – atrastą savyje – Kūrėją, ir tuo pačiu Kūrėjo Meile gyventi savimi.
Štai tada ir bus mūsų aplinkos veikimas, o ne aplinka mus veiks. Mes esam stipresni už aplinką. Vakarykštė mintis, kad aplinka jums neleidžia atsiskleisti, šiandien jau netinka. Jūs turite būti savimi bet kokiom aplinkybėm, o išliksite savimi tik tada, kada būsena jūsų bus tiktai Meilės Energiniame Lauke. Šitas Energinis Laukas Kūrėjo jums liejamas be perstojo. Jeigu jums stinga Jo, atsigręžkite į Jį, ir gerkite tuos Meilės virpesius, ir jūs būsite savimi bet kokiom aplinkybėm, ir būsite išmintingi tai aplinkai, teigdami, ką jaučia jūsų Širdis, teigdami ryškesnę Šviesą, ir toje Šviesoje jūs gyvensite, jausdami kupinos Meilės apraiškas ne tiktai savyje, bet ir jūsų skleidime išorėje. Ir visa tai jus stiprins, ir teiks Palaimos būseną, kad jūs augate, stiprėjate.
Tikrovė yra Kūrėjo sumanyta, kad jūs patirtumėte Palaimą per gyvą ryšį su Kūrėju – Palaimą, ne kančią, ne baimę – Palaimą. Dėl to ir esate palaiminti – palaiminti, atsivėrę Kūrėjui – ne tie skriaudžiamieji, ne tie kenčiantieji – tie, kurie jaučiate Palaimą atsivėrimu, kurie jaučiate Meilę, iškeliančią jus virš kančios, ir jūs kančios nejaučiate, jūs jaučiate Palaimą. Štai toji Palaima yra gyvoji jūsų būsena. Tai yra Kūrėjo Dovana jums – Kūrėjo jums teikiamas atlygis už jūsų pastangas, ir kiek įdėsite pastangų, tiek turėsite tos gyvosios Palaimos būsenos – nuo jūsų asmeniškai priklauso. 
Todėl neįsiterpkite į kito Meilės Lauką be jo leidimo. Žiūrėkite tiktai savyje, kad jumyse prisipildytų vis daugiau ir daugiau Meilės, kad atkreiptumėte į save visą dėmesį, tada nebus susipriešinimo, nebus konfliktų, nes Meilė – Meilė – gyvybingai jus iškelia virš konfliktų, ir tuo pačiu Brolystė gali pasireikšti tarp dviejų mylinčių Partnerių, kada dviese sulieja Lauką – vyras ir moteris – Meilės Lauką sulieja Kūrybai su Kūrėju kaip Centru visumos labui. 
Štai Kūrėjas – mūsų Tėvas ir Motina – yra ta Šerdis, aplink kurią sukasi visa gyvastis, visas gyvenimas tiek kiekvieno individualiai, tiek Partnerystėje – dviejų – o tada ir šeimos visos. Štai tokia Evoliucija – visumos labui Brolystėje, Meilės Galia, kurią ir teikia Kūrėjas. Visai nebelieka ritualų – o yra gyvenimas, Gyvasis Kelias, Kūrėjas, ir kiekvienas iš mūsų – Kūrėjo sūnus arba dukra. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas