Algimanto pamokomasis žodis – Mes, eidami Gyvuoju Keliu, turime vieną, vieną milžinišką įstatymą – Meilės Įstatymą – tartas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos raj.), 2018 10 07

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mano mylimieji, Gyvajame Kelyje mes turime nuostabų patyrimų kaupimo – ir tuo pačiu savęs atskleidimo – Kūrėjo padovanotą unikalų metodą – niekada nesustot, ir visą laiką siekt ryškesnio, didesnio, nepasitenkint tuo, ką turi, bet atvert save dar giliau, ir tuo pačiu gert Kūrėjo dar aukštesnio dažnio virpesius. Jūs turite suprast, jūs virpesiais veikiate aplinką. Jeigu jūs nenorite patys pražūt, jūs turite kasdien dėt nuolatines pastangas, net jeigu jūsų aplinka ir neklauso to, ką jūs norėtumėt pasakyt jiems – Šviesos Žodį. Jūs esat savosios asmenybės Kūrėjo jums suteiktos valios šeimininkai. Jūs galite giliau atsivert ir virpesiais veikt aplinką – nesvarbu, kur jūs būsit – gatvėj, darbe, namuose – jūsų visi virpesiai, neištarus nė žodžio, veikia aplinką – ir kuo jis bus aukštesnio dažnio – jūsų kuriamas Kūrėjo Laukas – tuo stipresnis poveikis bus aplinkai. Tą jūs turite žinot, bet jūs turite nuolat dėt pastangas, ir kokia bebūtų aplinka, jūs turit gilint įtikėjimą. 

Įtikėjimo negali būti be veikimo, nes veikimas patikrina jūsų įtikėjimą, ir jeigu yra jūsų veiksmas, jisai visuomet yra Kūrėjo paremiamas, kada jis iš Širdies skiriamas visų Šviesos labui, ir pagalba suteikiama jums Apvaizdos. Jūs pradedate bendradarbiauti su Apvaizda. Ateina žinojimas, kaip Apvaizda pasireiškia, ir tuo pačiu padeda jums.
Aš vakar turėjau varyt savo mašiną į techninę apžiūrą. Jinai yra santykinai nauja, nuvažiavo tiktai dvidešimt vieną tūkstantį kilometrų, tai, natūralu, aš šimtą procentų buvau užtikrintas, kad jinai praeis be problemų. Tuo labiau, kad aš servise buvau techninį aptarnavimą atlikti prieš porą savaičių, nepilnų gal, ir prašiau, kad paruoštų techninei apžiūrai tuo pačiu. Viską paruošė, ir pasakė, kad šviesos sureguliuota pagal reikalavimą. Kada aš važiavau tamsoj, man pasidarė toks keistas vaizdas tarsi šviesos arčiau šviečia negu prieš tą sureguliavimą. Galvoju, gal čia toks standartas, gal ten anksčiau per toli švietė, man jau nebeužtenka čia po nosim pasišviesti, nes reikia numatyt šiek tiek toliau, ir kai nuvažiavau vakar į techninę apžiūrą, tai dar prieš tai kalbėjau su urantais, ir prie stalo sakau – Baigėsi mano gesintuvo galiojimo laikas. Ai – sako Vytautas iš Kauno – tai čia jau niekas dabar nežiūri į tuos gesintuvus. – o iš Neveronių Vytautas sako – Tai žiūri ten. – Tai aš irgi supratau, kad gali ir žiūrėt, gali nežiūrėt, bent ten laiko, kiek jis galioja, niekada nežiūrėdavau, pasižiūriu, yra gesintuvas, ir užtenka. Ir kada aš jau įvažiavau į tą techninę stotį, tai vyras, jau daugiau negu šešiasdešimties metų, taip pasisveikino maloniai, bet skrupulingai pradėjo tikrinti viską. Sako – Yra užpakalinėse sėdynėse diržai? Sakau – Yra. – Pirmą kartą gyvenime! Sako – Užsekit. – Sakau – Visus? – Tai kiek jų yra? Trys? – Trys. – Tris užsekit. – taip gražiu tonu, bet kiekvieną smulkmeną padaryt – gesintuvas, vaistinėlė, avarinis ženklas. Jis atidaro tą vaistinėlės futliarą, kur ir gesintuvas yra, pasižiūri – Galiojimo laikas baigėsi. Paskiau aš rodau kitą gesintuvą, kurį man Petras davė kaip tik mane atvežęs į namus iš šventovės. Aš jam užsiminiau, sakau, kad važiuosiu be šito, na, gesintuvą gal nusipirksiu pakeliui, bet nežinau, kur čia užvažiuot. Į Avižienių stotį reikėjo važiuoti, Ukmergės keturioliktame kilometre -- Ukmergės kelio. Tai Petras sako – Aš turiu gesintuvą. -- Ištraukė iš savo mašinos didžiulį, keturių kilogramų, o ten dviejų kilogramų pakanka, tai jau ten su šlanga, žodžiu, gali namą užgesint, ir galiojimo laikas, pasižiūriu, baigiasi šių metų štai šitą mėnesį, paskutinis, kaip sakyt, paskutinis toks laiptelis, ant kurio dar gali stotis. Ir kada aš atvažiavau, jis tikrina, -- viskas gerai, – sako – Mašina tiek mažai nuvažiavusi, tai kas čia gali būti blogo. – Paskui šviesas tikrina, sako – O šviesos per žemai šviečia. – Sakau – Tai aš servise ką tiktai paruošiau kaip reikalavimai ten numatyti šviesai. – Sako – Ne, žiūrėkit, aparatūra rodo, raudona – sako – nepraeina. Tai jūs šiandien nuvažiuokit, gal dar spėsit. – O antrą kartą atvažiavus vėl reikia mokėti, vėl reikia ten užsirašyt. Tai sakau – O jūs negalit man čia sureguliuot? – Atsakymas buvo – Jeigu jūs šiandien padarysite bet kokį labdaros darbą, aš jums sureguliuosiu. – Pirmą kart gyvenime tokią sąlygą man iškėlė – Jeigu padarysite šiandien bet kokį labdaros darbą, aš jums sureguliuosiu. – Sakau – Aš esu Dvasiniame Kelyje kasdien. Mano gyvenimas pašvęstas labdarą daryt. – Sako – Aš dvasininkais nusivylęs, nepasitikiu jais. – Taip – sakau – jie tapo verslininkais. Mano Dvasinis Kelias yra visiškai nepanašus į tą, kokį siūlo tie pripažinti dvasininkai. – sakau – Jūs domitės dvasiniais dalykais? – Taip – sako – domiuosi. – Tai – sakau – aš duosiu jums tokį lapuką. – Aš jam padaviau lankstuką. Jis padėkojo labai nuoširdžiai. Sakau – Svetainė, čia yra daug informacijos. – Ir dar patikrinau, sakau – Čia angliškai padaviau, tai duosiu lietuviškai. – Pakeičiau.
Žodžiu, praėjau aš tą apžiūrą. Jis sureguliavo man tas šviesas, ir kada aš pasižiūrėjau tuos sutapimus, jų perdaug vienoje akimirkoje – tas gesintuvas, kurio galiojimo laikas dar tą paskutinį mėnesį apima, paskui tas šviesų sureguliavimas už gerą labdaros darbą, ir paėmimas to lapuko, nes šiaip tai tie meistrai nelabai linkę prie tos Šviesos, ir pabaigoj sako – Užeikit į šitą kambarį, pastatę mašiną į aikštelę. – Jis man duodą tą lapą techninės apžiūros, sako – Dabar nebereikia vežiotis to lapo, bet nepakenks, jeigu bus mašinoj tas lapas. – Ir sakau – Skaitykit tą svetainę. – Sako – Skaitysiu. – Ir sakau – Jeigu kils klausimų, skambinkit, mano vardas Algimantas. – Palinkėjau aš jam geros dienos, ir mes taip išsiskyrėm, ir dar sako – Gal jums paskambint po dvejų metų, kai baigsis apžiūra, primint? – Gerai – sakau – paskambinkit. – Telefono paprašė.
Tai šitaip pabendravom, ir man buvo, atvirai pasakius, jauku, kad buvo toks ryšys tokioj, sakykim, techninės apžiūros stotyje, kur paprastai bendravimo nėra tarp tų, kurie atlieka tą darbą, ir vairuotojų, nes ir vieni, ir kiti įsitempę. Dėl to ta įtampa vienam, kad tik praeit, o kitam, kad tik kažką surast, ar panašiai. Tai man patiko ta būsena, tokia tarsi tas žmogus, pirmą kartą pamatytas, kad jis buvo toks artimas tarsi būtų pažįstamas, ne pirmą kartą matytas, ir su juo tarsi kalbėta. Reiškia, jį irgi žadina Minties Derintojas iš vidaus, ir jisai kelia sau klausimus. Juk įsivaizduokit, kiek reikia jam turėt viduje tos laisvės ir drąsos pasiūlyt tam atvažiavusiam vairuotojui – padarykit gerą darbą šiandien – labdaros darbą. Aš neįsivaizduoju, kaip gali lengvai pasiūlyt vairuotojui padaryti, kitas dar ir apšauks – ką jūs čia man siūlot! – nueis skųstis viršininkams.
Ir šiandien, važiuodamas į Pakalnius, aš klausiausi, nežinau kokios radijo stoties, ir ten kalbėjo su laidos vedėja dvi jaunos moterys – jos iš Kauno -- kaip jos anksčiau buvo įvairių blizgančių žurnalų propaguojamos reklamos įtakoj. Tai ten madas vienokias, kitokias aprašinėja, ir tų žvaigždžių gyvenimą, ir sako – Aš tada pagal tai ir plaukus prižiūrėjau, ir aš pajutau, kad esu visos tos reklamos vergijoj. Kada pradėjau mąstyt, tada aš pradėjau pareikšt sau – tai kas čia yra? – bet visur propoguojama įvairios mados, pavergiančios žmogų, jo pasąmonę. – sako – Jie net nesuvokia, kad tie, kurie siūlo reklamą, manipuliuoja jų sąmonę. Yra tie, kurie nusimano, kaip tą padaryti, ir tą visą laiką perša, ir tada tom įpirštom, pasąmonėje egzistuojančiom programom žmogus užprogramuotas, šitaip gyvena tas jaunimas, ir jis, kada užauga, jis tampa būtent tais užprogramuotais įvairių žurnalų, įvairios internetinės informacijos vergijoj. Viena sako – Aš jau treji metai nežiūriu jokio televizoriaus. – kita sako – Aš jau dveji metai jokių žinių portalų neskaitau, nieko – ir sako – aš puikiausiai gyvenu. Aš jaučiu, kad aš nebepriklausoma nuo jų įtakos. – Tai vėl rodo, kaip Minties Derintojas žadina asmenybę – nebūkite taip programuojami, jeigu ta programa yra skirta, kaip jos pasakė – čia gi viskas yra žmogaus godumui tenkinti, kad pinigus mokėtų, ten ta reklama, kad produktą pirktų. – Ir ji yra visiškai teisi.
Ir dabar mes, jeigu pažvelgsime gilin į istoriją, tai tada mes sugrįšime į Liuciferio maištą prieš du šimtus tūkstančių metų. Atrodo tokia nuostabi idėja Liuciferio manifesto – laisvės – asmenybės laisvės – aukščiausia kokybė iškeliama – niekas negali pažeisti asmenybės laisvės – bet Kūrėjo nėra šitame manifeste, yra asmenybė suabsoliutinta, jos laisvė iškelta. Tai, kas dabar yra daroma, tai yra, kada asmenybė turi tą laisvę, ir tą padarė ypač pastaruoju metu Europos sąjungos tie visi biurokratai europarlamente – juk jie iškėlė visokias deklaracijas, kurios yra privalomos valstybėms, nepriklausomai nuo to, kaip valstybės gyventojai gali nuspręsti referendume – ne, nieko nereiškia – teisės, teisės, teisės, teisės, teisės – visur – vaikų teisės, tėvai vaikų negali sudrausminti. Vaikų apsaugos teisė! O kur yra pareigos, kad vaikas turi pareigą klausyt tėvų? Kur yra drausmė? Pareigų nėra, yra tik teisės, teisės. 
Štai kaip iškeliama Liuciferio pasiūlyta asmenybės laisvė į teises – aš turiu teisę tą, turiu teisę tą, turiu teisę tą, turiu teisę – pareigų nėra, net mokintis pareigos nebėra, namuose susitvarkyti nebėra pareigos. Yra teisė, mano teisė – ir vaikai sako – Aš tave paduosiu į teismą – tėvui ar motinai – nes tu mano teises varžai. Štai Liuciferio pasėta asmenybės laisvės manifesto sėkla, kokią mes dabar jau gauname iš tų politikų, kurie visiškai nesupranta, kad jie tarnauja Liuciferio maištui, stiprina tas nuotaikas, ir dėl to jie gi net ir toj pseudo pavadintoj – na, aš taip vadinu, kad pseudo, jie to net nesako – konstitucijoj, kurios aš akyse nemačiau, ten keli šimtai puslapių, jie net Dievo nesumini. Bijo suminėt tą sampratą. Štai ta pasėta Liuciferio sėkla prieš du šimtus tūkstančių metų davė vaisių – Europos sąjungą, bedievę. Ir to dar neužtenka, dar šaukia prieš tuos, kurie eina turėdami savo Gėrį, norą skleisti Meilę visų labui.
Todėl mes, eidami Gyvuoju Keliu, ir turime vieną, vieną milžinišką įstatymą – Meilės Įstatymą, ir tas Meilės Įstatymas savaime mus drausmina, mus apriboja, ko mes negalim daryti – tiesiog savaime natūralus elgesys.
Nedaryk to, kas kenkia kitam, bet jeigu jis dar elgiasi blogai, apribok jo veiksmą, jeigu negali niekaip kitaip apriboti, malda, malda apribok, pasiųsdamas tuos galingesnius stipresnio ir aukštesnio dažnio virpesius, kurie stipresni ir įveiks tą, apramins tą siautėjantį, o jeigu bendradarbiausi su Apvaizda jau pasitikėdamas, sustabdys jį nuo tokio veiksmo visiškai – tiesiog ranka pakilusi smurtaut nebus nuleista ant aukos.
Štai mes esam tie patys galingiausi tarp visos žmonijos – galingiausi – nes už mūsų yra Kūrėjo apsauga, globa, bet to dar neužtenka, mūsų viduje yra mus pažadinęs Tėvas ir Motina – viduje – su Kuriuo mes bendraujam, Kurį mes atradom, patiriam, o ta aplinka neturi šito, neturi Kūrėjo, ir Jį neigia. Pati bažnyčia neigia Kūrėją, nes iškelia ritualus virš Kūrėjo Meilės. Ritualai – tai nėra pripažinimas Kūrėjo, tai yra paneigimas. Tai yra Liuciferio sėkla, tik jinai įvilkta į gražių žodžių rūbą – blizgantį popieriuką. Tai ta pati reklama, bet joje yra puvėsis, smirdantis ritualų pavidalu. 
Štai kokia yra aplinka, kurioje mes turim priedermę stiprėti įtikėjimu, ir savo asmenybės pasireiškimu visų Šviesos labui – visų – net ir tų klystančių labui. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal