184. Algimanto pamokomasis žodis – Melo kaukė – jinai mus visus kaip rūdys ėda iš vidaus – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2018 10 13
Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes esame tam, kad būtume patys gyvi, be kaukių – savimi. Atrodytų, paprasta būt savimi, tačiau, kada aplinkui yra kaukių karnavalas – kiekvienas prisidengęs atitinkama kauke bendrauja savo aplinkoje. Ir kasdien jisai pilnas nepasitikėjimo, nerimo, baimės, kad jam kažkas gali pakenkt. Jis bijo atsiskleist pats savimi, kokį sumanė – kupiną Gėrio ir Meilės – Pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Sutikę mes savo brolį ar sesę dvasioje, labai dažnai nedrįstame apie save pasakot asmeninio gyvenimo smulkmenų, nes nepasitikim – ką gali panaudot prieš mus, sužinojęs kokius mūsų asmeninius pergyvenimus ar veiksmus. Todėl mes ir dėvime kaukes – vienokias su bendradarbiais, kitokias su artimaisiais šeimoje, dar kitokias gatvėje, ir tų kaukių yra milžiniškas skaičius. Sunku, sunku mirtingajam prisiminti, ką, kur, kada yra pasakęs, todėl jisai gali susipainioti, net ir teisme, duodant paliudijimą, reikalaujama prisiekti, kad kalbės tik tiesą. Reiškia, žmogus įpratęs kalbėt netiesą – jam reikia duot tokią priesaiką, kad jisai sakytų nemeluodamas. Štai melo – melo – kaukė. Jinai mus visus – kaip rūdys – ėda iš vidaus. Melas yra dėl to, kad mes bijome – bijome būti savimi. Dėl to mes mėginame nuslėpti tam tikras mintis, veiksmus. Mes manome, kad jos bus panaudotos prieš mus, kad mums bus sunkiau toje situacijoje, jeigu mes atskleisime save, kokie esame iš tikrųjų. Todėl būti savimi ir gyventi savimi kasdien yra dabartinėje kartoje iššūkis, net, sakyčiau, ir kartų kartomis tęsiasi. Dabartinė karta yra melagystės viešpatija, dėl ko mes ir turime didžiulę pagalbą iš Kūrėjo, kad mes turėtume tą sustiprinimą iš vidaus – atradus Patį Kūrėją viduje – nustoti meluoti, nustoti išvis elgtis prieštaraujant Kūrėjo valiai.
Kada mes tampame savimi ir stiprėjame Įtikėjimu, atradę Kūrėją savo viduje, mes nustojame meluoti – mes išsilaisviname iš melo spaudimo, įtampos, streso – mums nebereikia prisiminti, ką su vienais šnekėjom, kad negalėtume kitiems aiškinti kitokių kažkokių variantų dėl tų pačių įvykių, dėl tų pačių poelgių. Tiesiog mes turėtume visada atskleisti viską, kas yra mūsų gyvenime, kiek mes norime atskleisti, bet nepaneigiant tai, ką esame padarę, nesvarbu, kas būtų padaryta. Ko mes bijome? – kad kažkas sukels nepatogumų mūsų fiziniam pavidalui arba mūsų puikybei, kažkas blogai apie mus kažką paaiškins kitiems, tada nukentės mūsų puikybė. Tai yra tokia smulkmena atsivėrusiam ir atradusiam Tave – kai aš sakau – Tave – tai turiu minty Kūrėją – Rojaus Trejybę – štai va, ta būsena manyje yra tokia galinga, kad net ir sakydamas jums savo pamokomąjį Žodį, aš noriu visą laiką bendraut su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – su Kūrėju. Ir aš stebiu savo būsenų kaitą.
Anksčiau, aš prisimenu, kada man patikdavo įvairūs vaikystėje filmai apie karą, ir ypač ten, kur būdavo sprogimai, šaudymai – tos scenos mane traukdavo. Tai formavo mano tam tikras nuostatas, dėl to labai troškau tapti karininku. Vėliau šita būsena buvo Apvaizdos tarsi ištirpinta, nes Kūrėjas mane nuvedė nuo šito kelio į priešingą, kad aš įsigyčiau anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją, nors mokytoju nedirbau, nes man tas kelias buvo nepriimtinas. Išvis mokytojo sfera man atrodė pati prasčiausia, kokia gali būt gyvenime, todėl mokytoju visą laiką nedirbau – šiek tiek turėjau valandų, kaip dabar pasakytų – nepilną etatą – valandininko etatą, todėl mokyklos gyvenimo aš paragavau mokytojo lygiu iš vidaus, ir dar kur? – Vilniaus Jėzuitų gimnazijoj. Ir ten mačiau, kokia yra netinkama mokykla mokyt vaikus – netinkama, nes kasdien – kasdien – yra komandos, užtvaros, ir piršimas – piršimas religijos, dogmų – ne Gyvosios Religijos, bet dogmatinės. Ir kada aš vaikus mokiau mąstyt, sustumdamas ratu suolus, kad jie mokytųsi žvelgt vieni kitiems į akis, tai man pasakė – ką jūs čia balaganą darot klasėje!
Štai ta nuostata, kad turi būt klasėje suolai taip, kaip per kartų kartas sudėti, kad vieni matytų kitų nugaras, o pirmoje eilėje sėdintys net kitų savo brolių ir sesių iš viso nematytų – štai tokioj, net sėdėjimo aplinkoj jau yra susvetimėjimas. Negali būt tokios mokyklos, kur pamokos vyksta nematant vienas kito akių, nematant žvilgsnių.
Tai va, tos vidinės mano nuostatos kito, ir tai, kas anksčiau traukė, vėliau pradėjo man nebepatikt, ir atrodydavo, kad tai grubu – grubu – labai žemų virpesių apraiškos. Keiksmažodžiai niekada man nebuvo priimtini – tai yra žemų virpesių dažnis. Meilės žodžiai, nesvarbu kur – dainoje, knygoje, išgirsta frazė – iškart sujaudina, sujaudina iki ašarų. Aš dabar pastebiu, kada žiūriu filmus apie meilę – rusų filmus apie meilę – tai jau man nebepriimtina tai, kai rodo su kauke – apsimetusius, pavyzdžiui, kokių nors gimtadienių šventimo epizodus ir to gimtadienio solinizantui sakomas kalbas, kuriose pilna įsiteikimo, kadangi tas žmogus, kurio jubiliejus švenčiamas taip gausiai ir taip plačiai, turi savo draugų didžiulį ratą ir jie mėgina jam ta proga įsiteikt, sakydami vienokius žodžius, bet iš tikrųjų manydami kitaip. Ir štai tas įsiteikimas – padlaižiavimas – man dabar sukelia tokius žemus virpesius viduje – būsena – kaip ir keiksmažodžiai anksčiau keldavo, ir dabar kelia, tą žemų virpesių poveikį – atstūmimo reakciją. Ir žiūriu filmo epizodą, kuriame tiek daug apsirengusių frakais vyrų, gražių moterų tokiom vakarinėm suknelėm, ir matai kaukes, dėvimas kaukes. Ir tai atrodo tas pats, kaip karo anksčiau mėgtos scenos filmuose – tai jau prilygsta tokiem epizodam, kaip žudymui, kaip kito fizinio kūno žudymui – kaukių dėvėjimas padlaižiaujant.
Štai kaip vidus transformuoja tą mąstymo būseną, kad net ir padlaižystės kaukė jau dabar tampa man nebepriimtina. Ir tokių žmonių, tokių epizodų filmuose aš vengiu. Tiesiog man per sunku būt su tokiais žmonėm, nes nematau prasmės švaistyt savo Energiją tiems, kurie yra patys kupini blogio, pykčio. Štai kodėl urantai Gyvajame Kelyje turi remtis į Kūrėją ir tuo pačiu vieni į kitus, kad jie stiprėtų Šviesa, o nemėgintų derintis prie aplinkos ir degraduotų.
Urantų Gyvasis Kelias yra tiktai pradinis žingsnis. Ir po prisikėlimo mes turėsime gausybę mokytojų, gausybę užduočių. Ir kuo stipresnį pagrindą atsinešime – paklotą šitame pasaulyje – tokioje nepalankioje aplinkoje, kada mes stiprėjame, būdami vieni su kitais ir būdami tarp vienminčių, atradusių Kūrėją savyje, tas Pamatas mūsų viduje stiprėja. Kada mes daugiau bendraujame su aplinka – mes skystėjame. Na, žodžiu, mūsų įtikėjimas yra labai silpnas, seklus, ir tada patraukia aplinka savo interesais, ir mes jiems atsiduodame – atsiduodame tiems interesams – ir dėl to mes nustojame lankyt Šventovę. Šventovė tampa kaip sunki, lažą primenanti patirtis. Štai kodėl Gyvajame Kelyje – pradiniame etape – mes ir turime gilint Įtikėjimą, gilint tai, kas mums suteikia pasitikėjimo tiek Kūrėju, tiek ir savimi. Be Įtikėjimo mes visi išsisklaidysim, ir vėl mus įsiurbs aplinkos tamsa – baimė užvaldys, ir prarasime fizinę sveikatą. Prarasime tai, ką jau taip sunkiai – po kruopelytę, po aguonos grūdelį – esam sukaupę, kad dabartinė mūsų tapatybė stovi ant tam tikro dvasinio Gyvojo Kelio laiptelio. Bet mes šitą laiptelį prarasime, jeigu jo niekada neįtvirtinsime dar gilesniu Įtikėjimu, dar stipresniu atsidavimu Kūrėjo vedimui iš vidaus. Gyvasis Kelias yra praktika, ne vien tik teorija. Štai kodėl mes turime ir Apvaizdos apsaugą tik tada, kada veikiame, kada esame veiksme su Kūrėju – nėra apsaugos, jeigu mes esame pasyvūs. Štai šitą jūs turite suvokti, įsisąmoninti, kad Apvaizda padeda tiems, kuriems pagalba reikalinga! Tie, kurie tiktai samprotauja, filosofuoja, tiems pagalbos nereikia, bet tada vyksta degradacija. Ir Evoliucija – vėl – negali išsiskleisti taip, kaip sumanęs Kūrėjas, kaip sumanęs mūsų Sūnus Šeimininkas – dvasinis Brolis Jėzus ir jo Partnerė – Dukra Kūrėja Nebadonija – kad Ištaisomasis Laikotarpis šitoje planetoje būtų kuo veiksmingesnis ir mūsų – kiekvieno – asmeniniu indėliu.
Tą aš jums sakau ne šiaip sau – jūs turite tuos žodžius patirti Širdimi ir paliudyti – patvirtinti gyvenimu savo kasdienybėje. Tada turėsite aplinką, kuri jums bus pavaldi – jums bus pavaldi aplinka – ne jūs prie jos derinsitės. Klaidinga nuostata, kad jūs turit derintis prie to, kas yra žema, pikta ir kaukėta. Jūs turit būt savimi ir tas kaukes apšviest, kaip apšviečia Kūrėjas jus iš vidaus. Štai jūs veiksmais ir apšviečiate tą kaukėtą, dabar iliuzinį karnavalą, kad matytų tas kaukes ir kiti.
Ir kaip sunku, kada tu matai žmogų – kaip tas tomografas, duodantis iš visų pusių vaizdą, perskrodžiantį vidų – ir tu matai, koks yra padlaižys žmogus, o jis šneka tokius gražius žodžius dėl padlaižystės. Tai yra ne tas žmogus, ir juo pasitikėt negalima, o juo pasitiki, ir duoda atitinkamus postus. Padlaižiai dabar yra valdžioje, padlaižiai. Nėra tų, kurie būtų iš tikrųjų atvėrę save ir norėtų žmonėms daryti Gėrį. Dabar yra padlaižystės civilizacija – padlaižystė – visur, visose pasaulio šalyse kaukės viešpatauja. Urantai – pirmieji, kurie šito kaukių maskarado atsisako pirmieji, todėl jiems yra Garbė ir Šlovė – Kūrėjo Garbė ir Šlovė – nes jie išdrįsta būti Gyvajame Kelyje savimi. Ir kuo gilesnis Įtikėjimas, tuo stipresnis švytėjimas – švytėjimas Kūrėjo Atvaizdu, net ir tarp kaukių. Nuoširdumas yra vienintelis Raktas patirti Kūrėjo Meilę, o Meilė yra pati Galingiausia Jėga, kurią suteikia Kūrėjas visai kūrinijai ir kiekvienam, ir ji pranoksta tą kaukių maskarade demonstruojamą padlaižystę. Aš jus, mano mylimieji, raginu, akinu – būkite ryžtingi Gyvajame Kelyje, būkite Kūrėjo Atvaizdu, be kaukių – savimi. Ir palieku jus savo nuostabiame Broliškame-Tėviškame apkabinime su Kūrėjo Palaima ir Ramybe. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas