127. Laimė, 2018 10 17
Mielieji, su Evaldu įrašinėjame mano mokymus anglų kalba, kuriuos Evaldas dar papildo po mokymo įrašo nufilmuotais vaizdais, o tada įdeda į youtube, ir juos įrašinėjame, kur nors mieste, ar gamtos aplinkoje, o pastaruosius kelis kartus, kada jau oras buvo gana vėsus iš ryto, tai nusprendėme tą daryti pas Evaldą ir Liną. Taigi šįryt buvau pas juos, tokius nuoširdžius ir pilnus gėrio mano bičiulius – brolį ir sesę dvasine prasme. Ir šįkart pateikiau mokymą apie laimę. Tad pamaniau, jog verta tokį mokymą pateikti ir jums. Jis yra ne angliškojo mokymo kopija, bet originalas, kaip ir visi mano mokymai yra originalai - tiek lietuviški, tiek angliški - nes visada jie gimsta paties mokymo sakymo akimirką, be išankstinių pasirengimų. Taip Kūrėjas perteikia Savo teiginius visiems.
Taigi, kas gi yra toji Laimė?
Paprastai žmonės labai nori būti laimingi. Tai tiesiogine prasme yra kiekvieno mirtingojo geidžiamiausias troškimas. Kas gi nenori būti laimingas? Nei senas, nei jaunas niekada neatsisakys tokio dalyko, kaip laimė. Tačiau, galima sakyti, jog kiekvienas laimę įsivaizduoja skirtingai. Vienam – tai turtinga šeima – daug pinigų, kelionės po pasaulį, vaikai mokykloje turi geriausius telefonus, madingiausius ir brangiausius drabužius, pinigų smulkmenoms tiek, kiek kiti ir suaugę neuždirba, tokie paprastai dar nesusimąsto apie sveikatą, nes ją suvokia kaip savaime suprantamą dalyką, kad ji ir turi būti visiems šeimos nariams tik gera, kitam laimė būtent gera sveikata – savo ir ypač vaikų – puiki atmosfera namie, darbe, dar kitiems laimė – tai daug draugų, daug balių, daug kompanijų, daug gimtadienių šventimo tokiose kompanijose – laisvė ir laimė trykšte trykšta, ir nesvarbu, kad prikvailiojama, bet kaip gera prisiminti ir tą kvailiojimą, nors viskas jau praeityje, ir tokių, kurie jaučia laimę patekę studijuoti į užsienio šalies universitetą, pasinaudoję pasitaikiusia galimybe mokytis užsienyje, o štai tada atvažiavus per atostogas Lietuvon ypač stipriai pajuntą, kad tikrai yra laimingi susitikę su draugais – ach, kaip saldu, koks štai aš esu – žiūrėkit ir pavydėkit, jūs čia mirkstate, o aš Harvarde studijuoju – A m e r i k o j. – Ir kiti taip pat patvirtina – Gerai tau kalbėti, kaip tu ten, o mes čia vargstame. Ir būtent toks skirtingumas dar labiau padidina laimės pojūtį – Kaip gerai, kad manęs čia nebėra, kad tik trumpam atvažiavau. Kiti savo laimės sampratą išreiškia labai trumpai ir aiškiai - Koks tu laimingas, kokią turi gražią žmoną, visi tik ir pavydi tau jos, tikras laimės kūdikis - pasisekė. Įsimylėjėliai irgi save laiko laimingais. Ir kiti jų laimės paneigti nepajėgūs.
Tad su tokiomis nuostatomis žmonės susiduria labai dažnai, ir joms iš esmės pritaria, nes tikrai juk tai ir sudaro žmogiškosios laimės pamatą – ir gerbūvis, ir sveikata, ir gėris, ir grožis, ir meilė. Taip jau gyvenime per kartų kartas tokios laimės sampratos perduodamos, kad kitokių sampratų lyg ir būti negali. O kaip kitaip? Tačiau gilumine prasme tokios nuostatos su laime yra susietos, bet vis tik tai nėra pati Laimė, nes mirtingasis negali būti tikras, kiek tokia – jo samprata – laimė gali išbūti jo viduje, ir jis taip bijo, kad ji nuo jo nusisuks, tiesiog pabėgs, išgaruos, kad jos nebeliks. Dar laukinio žmogaus dienomis jis tiek laimės bijojo, nes ji pasibaigs, o dar baisiau, kad dar piktosios dvasios iš pavydo, kad jis laimingas, atkeršys, ir laimė kaip mat išgaruos, tai jau geriau nereikia tos laimės išvis, kad tik paskui nebūtų blogiau. O vėliau žmogus sugalvojo dar save ir subjauroti, kad tik piktosios dvasios nepavydėtų jam ir nekenktų. Taigi žmogus laimę nuo pat pradinių laimės trumpalaikių emocinių akimirkų siejo su išorine materija ir vidine sveikata ar meile kitam artimam žmogui.
Tačiau Laimė yra ne materiali turto gausa ar net ir sveikata, taip pat laimė nėra ir pasitenkinimo akimirkos su mylimu ar artimu ir nuoširdžiu tave suprantančiu žmogumi, nors Laimėje tokie patyrimai tikrai yra, ir vis tik tai nėra pati Laimė.
Laimė yra veikimas – tai veikimas visų Gerovei – Gėrio veiksmai, atliekami drauge su Kūrėju visų Gerovės labui. Laimė – tai procesas, kai mirtingasis vis stipriau pradeda patirti savo viduje tokią pasitenkinimo būseną, kada veikia visų Šviesos labui, kad jis nejučia pats padaro tokią išvadą – esu laimingas, laimingas dėl to, kad gyvenu Kūrėjo Meile ir Šviesa, veikdamas taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Tai jau gyvenimo prasmės Viršūnė, į kurią mirtingasis įkopė per ankstesnius savo nuoširdžių ieškojimų ir abejojimų, netgi nuopuolių patyrimų periodus. O tai reiškia ne ką kitą, kaip atlygį, gautą iš paties Kūrėjo, už įdėtas nuoseklias ir nuoširdžias pastangas. Todėl joks žmogus nepasieks Laimės nuolatinės būsenos prieš tai nepradėjęs nuoširdžiai ieškoti atsakymų į esminius klausimus – koks jo gyvenimo tikslas, kokia apskritai šito gyvenimo planetoje prasmė, kodėl jis čia iš viso yra, kas jis yra, ir panašių kitų klausimų atsakymų nuoširdus ieškojimas atveda į dar gilesnius klausimus net apie patį Kūrėją – kas yra Kūrėjas, koks Jo ryšys su planeta ir žmogumi, argi Kūrėjas gali būti toks, kuriam reikalingi ritualai ir žmonių baimė, kad Jis nubaus už bet kokį Jo valios pažeidimą, ir nuodėmes, kol tolimesnės mirtingojo nuoširdžios pastangos pradeda vis stipriau ir kryptingiau suktis link paties Kūrėjo atradimo savo viduje. Ir ateina iš tikrųjų tokia akimirka, kada mirtingasis gali savo vidine būsena ir žinojimu patvirtinti – aš Kūrėją atradau savyje, todėl man nereikalingos jokios ritualinės ir negyvos religinės šventės, aš dabar esu visą laiką su Kūrėju savo atsivėrusia Širdimi, o ne išoriniu ir visiems matomu ritualo atlikimu, kuris visiškai tapo nebereikalingu. Ir būtent tada – po Kūrėjo atradimo savyje – iškyla atsakymai į anksčiau keltus ir dar neatsakytus klausimus, kai dabar yra ne tik atsakymai, bet ir labai aiškus supratimas, kokios yra Kūrėjo amžinosios vertybės – Meilės, Gailestingumo, Teisingumo, Išminties, Gėrio, Grožio, Tiesos, Tikrovės pasireiškimas – mirtingojo kasdieniame gyvenime, kuris vis labiau gyvenamas vykdant Kūrėjo Valią. Tad tokio Kūrėją atradusio ir veikiančio su Kūrėju žmogaus vidinė būsena pasiekia tokią Kūrėjo Meilės išraišką, kad jis pradeda atlikti Gėrio ir Meilės darbus visų Šviesos labui. Ir būtent tada ir pasiekia mirtingąjį ta vidinė Kūrėjo teikiamo dvasinio Atlygio būsena už visas iki tol įdėtas ir toliau dedamas nuoširdžias pastangas visų Gerovės labui, kad žmogus ištartų – Aš esu laimingas – gal net ir laimingiausias Kūrėjo sūnus pasaulyje – taip taip - pats laimingiausias – tą aš žinau, ir liudiju savo būsena ir patyrimu. Ir jis nebijo šitos Tiesos gyvo paliudijimo pripažinti, ir net pagarsinti kitiems, nes jis yra pats savimi, tai ko jam bijoti tą išreikšti ir kitiems, kam vaikščioti su kauke, kada taip gera būti be kaukės – būti savimi, ir net Kūrėjo atvaizdu, išreiškiančiu Kūrėjo charakterio savybes, kurios visiškai sutampa su Kūrėjo amžinosiomis vertybėmis.
Ir kuo aktyvesnis yra veikimas visų Šviesos labui drauge su savo Tėvu ir Motina – Kūrėju – tuo pilniau patiriama Laimė viduje. O Laimės patiriama būsena vis auga ir auga, ir niekada nebus tokios akimirkos, kad mirtingasis bijotų tą Laimę prarasti, nes jis pats yra savosios Laimės Kalvis – jis Laimę laiko savo rankose drauge su Kūrėju. Ir Laimės galima netekti vieninteliu keliu – savo valia nusigręžus nuo Laimės Šaltinio ir Centro – Kūrėjo – esančio net paties žmogaus viduje.
Ir Laimę kaip tik daug lengviau atrasti – patirti Laimę savo būsena – neturtingam negu pertekusiam materialaus turto, pasiekusiam aukštų postų, užkopusiam aukštai karjeros laiptais, ar besimaudančiam populiarumo ir šlovės iliuziniuose spinduliuose.
Neatradęs Kūrėjo savyje ir pačios Laimės neatrasi.
Kadangi Kūrėjas yra Savo sūnų ir dukrų Tėvas ir Motina, tai visas Savo charakterio savybes suteikia ir Saviesiems sūnums ir dukroms, dėl to ir žmogus pajunta Laimę tik leisdamas viduje patiriamai Tėvo ir Motinos Meilei Tekėti veikime visumos labui, nes Kūrėjas – Motina ir Tėvas – visada – kas akimirką -- ir be perstojo per amžinybę – pasireiškia Savosios Meilės Veikimu per Savuosius Sūnus ir Dukras visos kūrinijos Gerovei. O šitame Meilės aktyviame judėjime net ir turima materiali turto gausa yra vertinama jau Kūrėjo amžinųjų vertybių požiūriu, kiek ji prisideda prie visumos Gerovės, o ne vien tik asmeninės ar žemiškos šeimos gerovės, kurios nebeįmanoma įsivaizduoti be asmeninio indėlio į visumos gerovę. Taip pat Kūrėjo Laimės Apkabinime ir pasitenkinimo akimirkos su mylimu ir nuoširdžiai tave suprantančiu žmogumi pasireiškia jau visai kita gyva kokybe – dieviška Kūrėjo Meile ir Laime, atitinkančia Kūrėjo teikiamo gyvenimo Prasmę, o ne emocinę ir trumpalaikę pramogą.
Mylimieji, esate savosios Laimės Šeimininkai, nes ją savo valia kuriate patys drauge su Kūrėju – būkite išmintingi ir rūpestingi Šeimininkai, kad galėtumėte nuolat patvirtinti –
Esu laimingas – esu pats laimingiausias pasaulyje – drauge su Tavimi, mylimas Kūrėjau, atrastu savyje – ačiū Tau – mylimas Tėve ir Motina, už tą Meilę ir Laimę gyventi drauge su Tavimi visų Gerovei. Laimė esi Tu mano Veikime visiems.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas