Kam žmogui reikalingas protas? 2018 12 04

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Toks klausimas – kam žmogui reikalingas protas? – atrodo toks visiškai nereikalingas, jog net vaikui aišku, kad be proto negali gi nieko daryti, nieko suprasti, taigi, be proto būtum tiesiog kvailys. 

Tačiau toks atsakymas ir yra tikrai tik vaikiško supratimo lygiu. O klausimas juk iš tiesų yra labai gilus, kad į jį net ir filosofai neatsakė per visą ikišiolinę žmonijos vystymosi vieno milijono metų evoliuciją. Neatsakė, nes ir patys filosofai to nežinojo, o jeigu nežinojo, tai negalėjo ir kitiems palikti savo atsakymo, ir dėl to perdaug nesijaudino, o tiesiog svarstė tolesnius nuo žmogaus dalykus – žmogaus būties dalykus, visuomenės sąmoningumo vystymosi ir įvairių visuomenėje egzistuojančių kastų, faraonų, imperatorių dieviškumo priežastis ir valstybių valdymo principus, prisiderindami prie aplinkoje esančių stipresniųjų poreikių pateisinimo ir žemesniųjų išnaudojimo pagrindimo, jog tokia yra Dievo valia, jog visa valdžia nuo Dievo. Tačiau apie žmogaus proto funkciją niekas nieko neaiškino, todėl ji taip ir liko neatskleista, tad ir šiandien žmogus nežino to giluminio atsakymo – kam gi reikalingas žmogui protas? 

Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Proto ir Išminties Šaltinis ir Centras, tad Jo dėka mes ir gauname Proto Dovaną, kad jis vestų mus Kūrėjo sumanytos Evoliucijos Vektoriumi, pasireikšdamas savo viduje atrasto Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – atvaizdu ir Išmintimi Meilės motyvu ir visų labui. 

Štai toks atsakymas yra vienas vienintelis teisingas. Kito atsakymo, kuris būtų teisingas, būti negali, kadangi būtent šitame atsakyme sutelpa visos Proto funkcijos – Kūrėjo atradimas savo viduje – dėl Kūrėjo fragmento, vadinamo Minties Derintoju, patalpinto mirtingojo prote, veikimo – Meilės būsenos patyrimas, Kūrėjo vedimo pajautimas ir atsidavimas šitam vedimui, Kūrėjo Išminties panaudojimas Meilės motyvu visų Gerovei kasdienėje savo aplinkoje. O Meilės motyvas savyje talpina visas Kūrėjo amžinąsias vertybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Tiesą, Teisingumą, Gailestingumą, Išmintį, Sumanumą, Tobulėjimą, Ryžtą, Drąsą, Brolystę, Kantrybę, kurios ir gali vis labiau atsiskleisti mirtingojo proto priimamuose sprendimuose, ir jų įgyvendinime visų labui, net ir atliekant kasdienius buitinius darbus, pašvęstus Kūrėjui – ir su Kūrėju. Taigi mirtingajam duotas Kūrėjo Protas tam, kad jis vestų Gėrio dvasinius vaisius visų Gerovės labui, plukdydamas kaip Kapitonas mirtingojo Gyvenimo Laivą visada pasitikėdamas Gerojo Locmano – Minties Derintojo – duodamais nurodymais, kad Laivas plauktų saugiai ir ramiai, ir visada garantuotai į reikalingą Uostą, ir visada tik į ryškesnę Šviesą ir Tiesą.
Ir jeigu tik kas mėgina kalbėti mažiau negu apie šiuos Proto pasireiškimus, reiškia, jis nieko nežino pats, gilumine prasme, kam duotas žmogui Protas. 
Žvėrys irgi turi savo žvėrišką protą, paukščiai turi savo protą, vabzdžiai turi savo protą, gyvuliai turi savo protą, žuvys turi savo protą, ir jie visi gyvena savo lygiu natūralų gyvenimą savo protą panaudodami taip, kaip sumanė Kūrėjas šitame Evoliucijos etape. Aukštesnio lygio gyvybę Kūrėjas pareguliuoja į jų protą pasiuntęs Pagalbines Proto Dvasias – Intuicijos, Drąsos, Žinių, Supratimo, ir Patarimo. Tai mokomo proto lygis. Toks protas pajėgus išmokyti savo palikuonis, kaip prisitaikyti prie aplinkos ir susirasti maisto. Nemokomas protas – vikšrų, vabzdžių – yra reguliuojamas mums nematomų protingų būtybių – Fizinių Kontrolierių – pasireiškimu ir lygiu. Ir tik mirtingojo protas yra asmenybės lygio protas, kuris gali priimti savo sprendimus laisva valia ir atskirti blogį nuo gėrio, ir rinktis Gėrį, o ne blogį, Meilę, o ne pyktį, Taiką, o ne karą, Ramybę, o ne chaosą, Kūrėją, o ne bedievystę. Tačiau svarbiausia, kad mirtingojo protas gali atrasti savo viduje veikiantį Minties Derintoją, kuris ir leidžia užmegzti gyvąją Komuniją su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kada tas patyrimas tiek pagilėja, kad jau būsena imi patirti, jog atradai šiuos Keturis Kūrėjo Asmenis savo viduje, ir tą liudiji savo patyrimu kitiems. Ir visa tai vyksta mirtingojo asmenybės Proto dėka, kada mirtingojo asmenybė atranda savyje Kūrėjo Asmenybę ir bendrauja su Kūrėju kaip asmenybė su Asmenybe, ir net Asmenybės Šaltiniu ir Centru, kaip su savo ir visų Tėvu ir Motina. 
Štai kam reikalingas mirtingojo protas. Ir kas kalba apie žmogaus protą net neužsimindamas apie tai, apie ką aš tik parašiau, tas, kol kas, dar nieko nesupranta, kam gi reikalingas žmogui protas. 
Šiandien to, ko jus mokau aš, nemoko niekas visame pasaulyje. Tad protas degraduoja nepaprastai greitai. Kai kuriems iš jūsų gali atrodyti, jog tai tik mano susigalvoti teiginiai, kaip gi gali tas protas degraduoti, kai tokia pasiekta išvystyta materiali civilizacija. O gi paprastai. Šviesą ir Evoliucijos Eigą režisuoja Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ir Evoliucijoje išlieka tik tie, kurie remiasi į Kūrėją, kiti gi Kūrėją atstumia – ir tą daro patys, niekam neverčiant. Ir Kūrėjas jų valią patenkina. Jie tikrai gauna tą, ko patys ir prašo. Antros grupės evoliucijos, kokios nors supaprastintos, kad nereikėtų vystytis ir dėti nuolatinių asmeninių pastangų, nėra – yra tik viena Evoliucija – Kūrėjo sumanyta ir įgyvendinama. O ji vystosi tik asmeninių ir gyvų pastangų būdu. Todėl visi, kas realių pastangų nededa, neišvengiamai pradeda degraduoti, ir degradavimas vyksta nuolat ir tol, kol neatsisukama į Kūrėją – Proto ir Išminties Šaltinį ir Centrą, ir kol Šis Šaltinis ir Centras neatrandamas savo viduje savo asmeninių pastangų dėka. Kadangi tą padaryti žmogui labai sunku vienam esant, tai jam būtina pagalba, kurią ir suteikia Pats Kūrėjas, padovanojęs savo Dvasią – Minties Derintoją, Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – mūsų Vietinės Visatos vienas iš dviejų Partnerių Sukūrėjų ir Vadovų – Jėzus iš Nazareto – suteikia savo pagalbą Tiesos Dvasios veikimu, o jo Partnerė, Dukra Kūrėja, Nebadonija, savo dvasios – Šventosios Dvasios – veikimu, kaip ir Septynių Pagalbinių Proto Dvasių veikimu mūsų viduje – prie aukštesnius gyvūnus vedančių Penkių Pagalbinių Proto Dvasių – mes turime dar Garbinimo ir Išminties Pagalbines Proto Dvasias, na, ir sulaukiame Apvaizdos kolektyvinės pagalbos teikimo, kad tik stipriau įtikėtume ir būtume ryžtingi Gyvajame Kelyje. Ir kada mes žengiame Gyvuoju Keliu, tada mes stiprėjame ir Kosmine Įžvalga, ir mūsų Protas tampa dar imlesniu Kūrėjo Dvasinei ir Dieviškai Šviesai, ir jos trokšta dar labiau. Štai tada žmogaus protas vis labiau atsiskleidžia Kūrėjo charakterio savybėmis – Meile, Gėriu, Grožiu, Gailestingumu, Teisingumu, Tiesa – tuo tarpu ydos – pyktis, neapykanta, žiaurumas, agresija, prievarta, apgaulė, melas, savanaudiškumas, pavydas, kerštas, apkalbos, šmeižtas – yra būdingos žemajam materialiam protui, ir jos silpsta, kol visiškai išnyksta galutinai įsiviešpatavus Kūrėjo savybėms. Ir tik tada bus Brolystė ir Tikrovė planetoje, nes žmogaus protas bus tapęs Dievišku, kaip ir sumanė Kūrėjas, ir visa materiali civilizacija bus kuriama ant Kūrėjo Dvasinių Pamatų.
Šiandien žmogaus protas bijo mąstyti, jis bijo net savo Šaltinio ir Centro, ir dėl to visą laiką gyvena baimėje ir įtampoje dėl ateities, dėl vaikų, dėl vyro, dėl žmonos, dėl tėvų, dėl savo ar šeimos narių darbo rezultatų, dėl savo kūno ir proto komforto, bijo kalbėti apie Kūrėją, bijo net klausyti kitų, kalbančių apie Kūrėją, jeigu pateikiami teiginiai apie Kūrėją -- ne pagal Bibliją. Ir būtent iš baimės toks nemąstantis laisvai Kūrėjo Išmintimi žmogaus protas tuoj pat bet kokią jam nesuprantamą mintį arba nepriimtiną teiginį apie Kūrėją pavadina nesąmone arba Šėtono sukurstyta. O ateistų protas tokius apie Kūrėją kalbančius sumenkina ir vadina fanatikais. Net ir Urantijos Knygą skaitantys, bet savyje neatradę Kūrėjo, taip pat bijo kalbėti apie Kūrėją kitokiomis – platesnėmis – sampratomis – negu pateikta Urantijos Knygoje. Jiems Urantijos Knyga yra galutinis autoritetas, kuris juos ir prislegia tiek, kad jų protas ir bijo atsitraukti nuo jų protui užuovėją ir paguodą teikiančio šaltinio, kurį taip skrupulingai ir saugo, ir gina – tai jiems yra galutinis autoritetas pati Knyga, bet ne Kūrėjas, lygiai taip, kaip Biblija, o ne Gyvas Kūrėjas, yra autoritetas biblininkams. Tad toks mirtingojo protas pats, to nenorėdamas, vis tik pamina Kūrėjo valią ir pats vis tiek degraduoja, menkėja – kasdien, nuolat. O tada kasdieniu dalyku tampa sąmoningai sukurstyti bepročio proto karai tarp šalių, grupuočių, viešpatauja gryna apgaulė politikoje ir versle, tarp įvairių besirungiančių grupuočių, visi tarpusavio santykiai jau akivaizdžiai yra degradavę tiek, kad pasiekė vos ne pamišimo laipsnį - kada jaunimas patyčiomis prieš fizine ar intelektualia prasme silpnesnius užsiima kasdien, kada narkotikai tapo kasdienybe jau mokykloje, kada išsiskuta galvas ir tatuiruotėmis subjaurioja visą kūną, geležimis perveria įvairias kūno vietas ir tuo dar puikuojasi prieš draugus ir visiems tą demonstruoja, šitaip paniekina Patį Kūrėją, kada žmogus nebebendrauja nuoširdžiai iš viso, o tik lekia kaip pamišęs -- atleisk, skubu, pasikalbėsime kitą kartą, susiskambinsime, nespėju -- kada visi gyvena tik sau -- savanaudiškai - tai ir yra proto degradacija, nes Kūrėjas sumanė bendravimą ir bendradarbiavimą Brolystėje, atsirėmus į Visų Tėvą ir Motiną. 

Urantijos Knyga teigia, kad žmogaus protas turėtų išlaikyti balansą tarp materialaus ir dvasinio mąstymo, turėtų neperdaug nutolti nuo aplinkos ir neatsiduoti vien tik dvasiniam mąstymui, kad nepavirstų į dvasinio fanatizmo pasireiškimo auką. Tačiau toks teiginys yra nepakankamai atskleistas, visiškai iš akiračio išleidus kontekstą, kada jis buvo perteiktas, dėl to jis klaidingai ir aiškinamas –net ir skaitančiųjų Urantijos Knygą – kaip perspėjimas, kad tarsi reikėtų mažiau dėmesio skirti dvasiniam gyvenimui, o daugiau – materialiam. O Tikrovė yra tokia, kad visi rūpinasi savo aplinka atsirėmę į Kūrėjo dvasinį pagrindą, kuris sudaro viso statinio tvirtą pamatą, tad jis turi būti toks tvirtas, kad išlaikytų visą statinį. Ir niekada nebus taip, kad turėdamas kuo didesnius ir tvirtesnius pamatus tu pakenksi statiniui, tapęs neigiama prasme vadinamu fanatiku, praradusiu ryšį su aplinka, nes ant tvirtesnio gyvojo pamato tu irgi jautiesi tvirčiau ir gali ryžtingiau pasireikšti toje aplinkoje ryškesne Šviesa visų labui, visų Gerovei. Jėzus buvo tikras religinis fanatikas – atsidavęs Tėvo valios vykdymui, dėl to jo charakteris buvo nepaprastai ramus ir subalansuotas. Neigiama prasme vadinami fanatikai yra isterikai, o Kūrėjo jie nėra atradę savyje, ir jie rūpinasi tik savų savanaudiškų interesų tenkinimu, kurie visiškai neturi nieko bendro su Kūrėju, su visų Gerove, jie tik prisidengia gražiomis frazėmis, kurių tikrojo turinio net nesupranta patys. 
Tuo tarpu Kūrėjas – Tėvas ir Motina – NIEKADA savo vaikams nekenkia, ir kuo daugiau ir nuoširdžiau vaikas bendrauja su savo Tėvu ir Motina, tuo stipresnis jo Dvasinis Stuburas ir Išminties Protas, tuo labiau yra subalansuotas vaiko charakteris, tuo ramesnis protas, nes būtent iš Kūrėjo – savojo Šaltinio ir Centro – Tėvo ir Motinos – asmenybė ir geria visas Kūrėjo charakterio savybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Išmintį, Įžvalgą, Gailestingumą, Teisingumą, Tiesą. 
Juk aš Kūrėjo vedamas palikau visus materialius darbus ir atsidaviau vien tik dvasiniam darbui, nors tuo metu mane trikdė mintis – iš ko aš gyvensiu, jeigu daugiau nebedirbsiu materialaus darbo, bet tuoj pat mano protą nutvieksdavo stipresnė mintis – o kas tą darys vietoje tavęs, jeigu nedarysi tu, kuris dabar jau supranti šito darbo svarbą visiems, ir be jo žmonija tiesiog degraduos tiek, kad subyrės – ir mano protas priimdavo sprendimą – kas bus, tas bus, šitą darbą ir toliau tęsiu, žmonės parems mane, o ir Tėvas neturėtų apleisti manęs, na, tikrai nemirsiu iš bado, net ir stogą virš galvos vis tik kažkokį turiu turėti savo, nes dvasinė Šviesa vis tik yra svarbiausia, ir apie ją turi sužinoti visi – ypač vaikai, kurie dar nėra apimti tokios baimės, kaip suaugusieji, dėl to jie greičiau suvoks Kūrėjo Šviesą ir patirs Meilę ateities kartų Šviesos ir Gerovės labui, kada jų tėvai supažindins juos su tokia nuostabia Šviesa – su Kūrėjo dvasine šeima ir Jėzumi. 
Taigi mano protas – dvasinis – vystėsi, dirbo išsijuosęs, ir aš jutau palaimą ir milžinišką pasitenkinimą, kokio niekada nebuvau jautęs materialioje veikloje. Ir dabar mes turime jau daug didesnį dvasinį pagrindą, į kurį gali remtis kiekvienas – mūsų svetainę, Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės mokymų knygas AKIMIRKOS AMŽINYBĖ ir GYVOJI TYLA, ir ypač svarbią turime Gyvąją Šventovę ir Gyvąją apreiškimo Religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu vadinamą. Ir tai jau yra prieinama visiems tiek materialia, tiek dvasine prasme, ko nebuvo man anuo metu būnant vienam, ir dar taip greitai dėl sunkių aplinkybių pasitraukiant iš materialios veiklos, kurioje aš pats buvau labai aktyvus dalyvis, o ne stebėtojas, ir net atsisakant šeimos gyvenimo teikiamo komforto ir gerbūvio, kada man žmonos buvo pateiktas kategoriškas ultimatumas – rinkis, Urantijos Knyga arba aš. Taigi mano atrama tuomet buvo tik pats proto suvokimas – kitaip pasielgti negalėjau, nors buvo nepaprastai skaudu visko netekti, ir būti visą laiką vienam, draugams nusisukus, šeimai atsiribojus nuo manęs, kaip nuo raupsuotojo, ir dargi su atvira pagieža, neapykanta, su šmeižimu ir kaltinimais, kurie niekada nesibaigė iki šiol. Buvau toks venas ir vienišas, nes niekur per dienų dienas neištardavau nė žodžio, nebuvo su kuo kalbėtis, ir jau pradėjau bijoti, kad nebegaliu ištarti kai kurių žodžių, atpratau kalbėti iš viso, tad pats pradėjau balsu reikšti mintis sau pačiam. O save tik stiprinau, kiek pajėgiau, kad esu vis tik teisingame kelyje, nors visi ir apleido mane. Tada dar nebuvau atradęs savyje Tėvo, ir neturėjau tokio patyrimo, kur gi surasti vaistų nuo vienišumo. Šiandien šito nebereikia patirti niekam, nes mes jau galime paaiškinti, ką gi daryti tokiomis aplinkybėmis. Ir dargi savuoju patyrimu galime paliudyti, kaip ir mes darome sunkiomis akimirkomis, ir kaip padeda Kūrėjas, kada kreipiamės į Jį nuoširdžia malda savais Širdies žodžiais. 
Tačiau dar nuostabiau yra tai, kad jau yra URANTAI, kurie savojo proto patyrimais paliudija – viskas, ką kalbėjau aš anksčiau, ir ką kalbu dabar, vis didesniu laipsniu pasitvirtina ir jiems. Ir kokia milžiniška yra jų proto evoliucija maldos – gyvosios komunijos su Kūrėju – srityje, ir jau net pats Kūrėjas yra atrastas jų viduje. Kokia nuostabi yra mirtingojo proto Pergalė prieš savo žemąjį materialų ir pilną ydų protą. 

Štai kam reikalingas žmogaus protas – kad mirtingąjį iš laukinio iškeltų į žmogaus – Kūrėjo Sūnaus ar Dukros – orų statusą. 

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal