185. Algimanto pamokomasis žodis – Gyvojo Kelio Evoliucija neturi jokio blogio, yra tik Kūrėjo Meilė – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 10 14

Kokia yra Gyvojo Kelio, iš tikrųjų, Evoliucija, mes galime pastebėt – sugrįžkite į savo praeitį, kada jums buvo, sakykim, kaip Matui tiek metų. Kada jūs girdėjote Mato maldą – padėką Kūrėjui už Minties Derintoją, kada jis meldžia žmonėms – ne sau – kokių nors gerybių, bet žmonėms, meldžia, kad jiems būtų gerai. Palyginkite, ko jūs melsdavote tuo metu, kai jums buvo tiek pat metų, kiek Matui. Kiek jūs gyvenote ta Gyvąja Šviesa, ir dauguma patirsit, kad to tikrai nebuvo jūsų gyvenime, tos Šviesos, kurią patiria lankantys Šventovę vaikai.
Toji Gyvojo Kelio Evoliucija neturi prievartos. Net pati Meilė – savo Galia – kaip ir jūs teisingai pastebit savo maldoje – nieko nereikalauja, Kūrėjas nieko nereikalauja iš mūsų – nieko – bet kada mes pajuntam tą Meilę, Meilė pati trokšta per mus sugrįžti į savo Šaltinį, iš kur ji yra kilusi, ir tada mes nukreipiame Kūrėjui, iš Meilės, nukreipiame garbinimą – ne dėl to, kad Kūrėjas lieptų – garbinkit Mane – tiesiog Meilė turi tą, kaip bumerangas, grįžtamąją Galią, bet jau iš mūsų širdies skleidžiamą.
Taip yra ir mūsų gyvenime. Jeigu mes nuoširdžiai skleidžiam tą virpesių potvynį, kurį patiriam iš Kūrėjo, ir jeigu yra kiti nuoširdūs, jie mums sugrąžina Meilę. Tai yra tas pats, kaip aidas, kurį mes išgirstame. Juk taip ir sako liaudies išmintis – kaip šauksi, taip atsilieps. Ir jeigu mes šaukiam su Meile, mes girdim Meilės aidą. Su sąlyga, jeigu tas brolis ar sesė yra nuoširdus. Jeigu jis nėra nuoširdus, jis sugeria tą mūsų Meilės virpesį, bet nesugrąžina atgal.
Ir aš pajausdavau, kada gatvėn eidavau su Urantijos Knyga, Kalbu Jums Vėl knygomis, ir kada prieidavo žmonės prie staliuko – daugiausia su problemom – jie išsisakydavo, aš jiem patardavau, ką reikia daryt, ir dažnai pasiūlydavau – aš pasimelsiu, duok ranką, ir tau pagerės, sveikata pagerės – nes skųsdavosi savo sveikata. Ir kada aš melsdavausi, aš jausdavau, na, tiesiog karšta, dega mano ranka. Ir tada aš galvodavau – štai kokia yra ta Energija, kurią jaučia tas, kuris dabar prastos sveikatos – jis tikrai sustiprės. O kada aš jo paklausiu – ką tu jautei? – sako – nieko nejaučiau – nieko. – Todėl, kad jis nenuoširdus, ir visa ta energija man sugrįžta, ji nepatenka į tą sesę ar brolį, ir aš tada jausdavau – aš manydavau, kad tai yra tokia galinga energija, jis dabar turi jau pagyt. Ir priešingai – aš nustebdavau – kad aš meldžiuosi ir nieko aš nejaučiu, kad ta energija tekėtų. Ir aš klausdavau – ką tu jautei? – tikėdamasis atsakymo – nieko – sako – mane visą užliejo šiluma, kaip adatos bado – sako – aš nežinau, koks viduje antplūdis energijos. Galvoju – tai iš kur jis jaučia? Aš nieko šito nejaučiu tą akimirką. Tai štai, kada aš jausdavau tas skirtingas būsenas, tik paskiau buvo paaiškinta – tas, kuris nuoširdus, jis ir sugeria tą energiją, dėl to tu ir nejauti nieko, pro tave prateka kaip pro laidininką, ta energija, ji neužsilaiko. Ir priešingai – kada jie nepriima tos energijos, tada tavyje ta energija toj vietoj kaip tik susikaupia – tu jauti kaip tą trombą, kad negali patekt toliau – kaip kraujo apytaka normaliai per kraujagysles necirkuliuoja. Tai štai tada yra tas karštis.
Tai mes ir turime taip pat ir Meilės virpesius. Jeigu mes savyje išlaikom, tuos virpesius, ir nepaskleidžiam, reiškia mumyse stinga tos pačios Meilės ir nuoširdumo, kad juos atiduotume. O kada mes iš tikrųjų atiduodame, mes daugiau gauname iš Kūrėjo, prisipildome, nes tai yra tas judėjimas, tėkmė, ir Meilė tampa Gyva. Ir tada mes geriam iš Kūrėjo dar daugiau tų virpesių, ir stiprėjame tais virpesiais, ir tuo pačiu stiprėja mūsų pasireiškimas savimi. Ir įtikėjimas priklauso nuo mūsų pasireiškimo, sukaupiamos patirties – praktikos. Visa tai, vėl, yra mums teikiamas kaip atlygis, kaip tas aidas mums sugrįžtantis su įvairių savybių naudingų mūsų charakteriui vis stipresniu pasireiškimu – ir kantrybe, ir išmintimi, ir įžvalga, teisingumo jausmu, tiesos siekimu – ir gyvenimas tampa prasmingas visų labui – koks buvo Kristaus gyvenimas. Ir tai yra tada Prasmė to gyvenimo.
Aš dabar žiūriu į savo buvusios žmonos motiną, kuri gęsta jau, devyniasdešimt ketverių metų - jau viskas – man prakeiksmų nebesiunčia – nebėra tos galios ir energijos, kur kiek buvo, visą naudojo mane keikti. Aš jai sakiau – prieš daug metų sakiau – tu labai sunkiai ir ilgai mirsi. Ir štai tie žodžiai pranašingi, bet aš tą žinojau, kad taip bus. Ir aš dabar matau, kad ji vos bepaeidama, nebeturėdama tos energijos, štai taip sunkiai iškeliauja iš šito pasaulio. Ne toks turi būt iškeliavimas. Iškeliavimas turi būt – orus – tai yra pakeitimas formos, bet kai nėra vidaus atverto nuoširdžiai Kūrėjui, tada yra tas skausmingas išėjimas. Bet tai rodo, kad neišmintingai gyvenamas gyvenimas – be gyvo ryšio su Kūrėju, kuris nėra atrastas. Žmogus gyvena gyvenimą be prasmės, išvaisto gyvenimą. Tai kokia tada yra tų nugyventų metų šviesa? – nėra jos. Ką tas mirtingasis davė visiems? Nieko. O galėjo duot... Galėjo duot, ir tuo pačiu sustiprint kitus, kad jie žengtų Šviesos, Meilės, Tiesos, Teisingumo Keliu. O dabar tai buvo tiktai trukdanti, trukdanti asmenybė, bent jau šituo pradiniu etapu, šitame pasaulyje – trukdanti Evoliucijai, trukdanti ir man, bet tuo pačiu pamokanti – kokie gali būt kaukes dėvintys broliai ir sesės, kurie bažnyčią lanko – kaip jie lankė bažnyčią, bet širdis buvo akmeninė. Ir aš visą laiką jutau, kad joje yra akmeninė širdis. Ir aš jai sakydavau – tu nueik ir per išpažintį prisipažink savo kunigui, kaip tu elgiesi, kaip tu čia šitam šeimos rate elgiesi. Priešingai negu tikriausiai kunigas tave moko elgtis – kad mylėtum – o tu neapykanta gyveni.
Štai kada širdis yra akmeninė, jinai diktuoja veiksmus gyvuliniam protui. Ir tas protas gali būt nuo ryto iki vakaro bažnyčioj, o širdis bus iš tikrųjų akmeniu pavirtusi, nebus pulsuojanti ir gyva. Reiškia, tai yra išvaistytas gyvenimas tuščiai.
O mes turime Gyvąjį Kelią, mes turim patyrimus. Mes jau žinom, kokia yra atrasto Kūrėjo mus stiprinanti Galia – Galia, kad mes galėtume pulsuoti tuo Kūrėjo ritmu. Ir tuo pačiu Gyvenimas – tai yra paliudijimas kitiems, kad galima gyventi gyvenimą visiškai ne tokį, kokį gyvena aplinka, o Šviesos, Meilės, Tiesos, Teisingumo prasmingą gyvenimą, kartu su Apvaizda, teikiančia apsaugą, kad ta aplinka mūsų nesusigrąžintų į savo tamsą.
Štai kokia yra mums suteikta Kūrėjo milžiniška Galia ir Apsauga, jeigu mes esam savimi ir gyvenam taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir tada mes suprantam, suprantam Jėzaus gyvenimo Prasmę, ir to teiginio paliudijimą – Tebūnie Tėvo valia. Koks galingas teiginys – jis gali būt ištartas pašnibždomis – nuo to teiginio Prasmė nesikeičia – Tebūnie Tėvo valia. Mes sakome – Tebūnie Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia. O dar geriau – Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia yra sulieta su manąja valia – tai yra – viena valia – ir mano valia yra Tavo valia. Ne tebūnie – ateityje – dabar jau yra jinai sulieta. Štai kur yra Galia Prasmingo Gyvenimo, patiriama iš vidaus, Gyvajame gyvenime, su Gyvu Kūrėju, ir gyvu savimi. Štai ir Jėzaus teiginio įprasminimas – Tėvas ir aš esam viena. Rojaus Trejybė ir AŠ ESU – ir aš – kaip asmuo – esam viena dvasioje. Ir mes kiekvienas esam – viena – kiek mes esam atvėrę save Kūrėjui. Ir niekas negali tarp mūsų ir Kūrėjo įsiterpt, niekas – kad pasakytų – ne, jūs nesat viena. Tik mes žinom iš vidaus, ar mes esam viena, ar ne. Ir tai yra milžiniška mums suteikta Galia, Meilės Jėga – ir tik ji gali ištart – Rojaus Trejybė ir AŠ ESU ir aš – esam viena – per visą amžinybę. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas