Algimanto pamokomasis žodis – Pastangos yra apvainikuojamos tuo Kūrėjo realiu suteiktu atradimu – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 11 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Gyvasis Kelias yra mūsų patyrimų Kelias. Jis suteiktas mums tam, kad galėtume iš tikrųjų tapti savimi. Be patyrimų to pasiekti neįmanoma.
Kada mes sakom, kad žmogus yra geras tiktai atradęs Kūrėją savyje – tai yra ta Tikrovė, kurią mes galime patirti patys. Kol mes neatrandame Kūrėjo Gyvo, viduje, tol mes turime tą vidinę būseną, kuria labai dažnai jaučiame nepasitenkinimą net ir savimi, susierzinimą, dažnas jaučia pyktį, kerštą, kerštą tiems, kuriuos laiko priešais.
Kristus mokė – mylėkite savo priešus. O kaip gi juos tas mirtingojo gyvulinis protas gali mylėt – priešus, jeigu jis nori kerštaut jiems. Jis nori jiems atlyginti tuo, kuo tas priešas nuskriaudė juos ir dar ne tik kad atlyginti, bet su kaupu atlyginti.
Štai kada mes pajuntame, kada nuoširdžiai ieškome kažko, ko mes net nesuvokiame, ko ieškome, bet pajuntame atradę kažkokią vidinę, tikrą jėgą, kuri kaip Meilės pliūpsnis užlieja vidų ir tada tu pradedi reaguot, realiai reaguot – atradau, atradau tą Nuostabų Kūrėją, atradau Jo Asmenybę, prisipildau Jo Meile – yra realus patyrimas, kad Meilė yra reali, patiriama, kada atrandi tos Meilės Šaltinį. Štai tada mirtingasis ir tampa geru. Jis tampa tokiu Meilės Šaltinio atvaizdu, spinduliu, atspindžiu, švytėjimu. Štai mes tada atspindime tą Kūrėją ir tada Biblijos teiginys tampa tikroviškas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. 
Dievas gi neturi išorinio jokio pavidalo, todėl mes negalime išoriškai būt panašūs į Kūrėją, tačiau Jo charakterio savybėmis mes atsispindime vienas kitam, ir ne bet kaip – mes atsispindime kaip Kūrėjo atvaizdas, jį įprasmindami savuoju patyrimu, kada tos savybės iš mūsų jau trykšta – Meilė, Gailestingumas, Tiesa, Teisingumas, Gėris, Grožis – mūsų veiksmais. Štai tada mes ir pradedame kurti, kurti drauge su Kūrėju, kurti Evoliuciją, nes Kūrėjas yra sumanęs Evoliuciją, kad ji būtų Šviesos, Palaimos išraiška mūsų gyvenime teikianti mums Pasitenkinimą, Džiaugsmą, Palaimą, Ramybę, visa vidine mūsų asmenybės išraiška, ir išorine – išorine, kurią mes liudijame patyrimo veiksmais ir tuo pačiu veikiame aplinką, kad aplinkoje būtų ramybė.
Lietuva yra mažas kraštas ir labai gerai, kad mažas. Mažame krašte galima greičiau įvesti tą nuostabią Palaimos, Meilės lauko išraišką. Dideliame krašte sunkiau aprėpt vien dėl didelių plotų, bet sunkiausia aprėpt žmogaus pasąmonines baimes, kad jos būtų išvalytos, nes yra didelės ambicijos. Didelėje šalyje yra gigantiškos ambicijos, kurios pranoksta tuos žmones. Jie nori imperijos, jie nori valdyt kitus. Tas gyvulinis protas realiai tokias sampratas išreiškia – išreiškia juos įvairiuose sambūriuose, įvairių laidų per televiziją metu ir tokia sėkla sėjama kitoms kartoms. Mažas kraštas tokių ambicijų nepuoselėja, todėl jame mes greičiau galime tapti broliškos Šeimos išraiška – savo patyrimu. Mes galim labai greit visą tą nesuprantamą dabar Lietuvoje tarpusavio susvetimėjimo lauką paverst į Brolystę. Tai labai paprastas ir tuo pačiu gyvybingas patyrimas – atrast Kūrėją viduje nėra sunku – reikia tiktai šito nuoširdžiai norėt. Ir mažame krašte labai lengva Brolystę įprasminti nuo vieno krašto iki kito apimant visą visuomenę. Tereikia, vėl, šitą žinią skleist nuoširdžiai kitiems mūsų broliams ir sesėms, kad ir jie sužinotų – Brolystė nėra teorija – tai yra Kristaus Evangelijos – Dievo Tėvystė ir žmonių Brolystė – įprasminimas. Kada iš pradžių žmogus pasinaudoja manosios Evangelijos įprasminimu, kad Kūrėjas yra Tikras, Realus, Gyvas ir Jį galima atrast ne bet kur toli, bet savo viduje – savo viduje – ir štai tada yra ta virpesių būsena – ją mes patyrimu paliudijame – atrandame savo Tėvus – ir yra vidinė patirtis – štai atradau Tą, ko ieškojau, net nežinodamas, ko ieškau. Tėvas ir Motina tampa realūs, patiriami, kadangi Jie yra atrasti, ir tos savybės iš Kūrėjo charakterio, realiai ir netikėtai išsiskleidžia to Kūrėją atradusio sūnaus ar dukros viduje ir jis supranta, kad jis tapo realiu Kūrėjo sūnumi arba dukra. Yra ta patirtis, kuri ir paliudija Sūnystę ir Dukterystę – ir tada visi tampa broliais ir sesėmis. Tai, vėl, yra patyrimas, patyrimas ne dėl to, kad perskaitėt tokį teiginį, arba išgirsti jį tariant kažkam kitam ištarus tokį teiginį – ne, patyrimas paliudija – Kūrėjas yra Tėvas ir Motina, yra Gyvi visiems, ir prieinami, atrandami, tereikia tiktai nuoširdaus noro ir, aišku, pastangų. Be pastangų nėra Evoliucijos, bet pastangos yra apvainikuojamos tuo Kūrėjo realiu suteiktu atradimu. Pats Kūrėjas suteikia mums tokią patirtį potencialiai, o mes, dėję nuoširdžias pastangas, šitą potencialą pavertėme savo aktualu – pavertėme net nežinodami, kaip jis pasireikš mūsų viduje, kad mes pradėjom patirt ir pajutome mūsų viduje milžiniškas transformacijas – dingo pyktis, dingo kerštas, dingo priešo samprata – nebėra priešo – nebėra ko bijoti. Tai yra nuostabi laisvė – laisvė nuo tų tamsos šešėlių, nuo baimės, kad kažkas gali tave sunaikint. Tu junti, kad esi amžinas, kaip asmuo, asmenybė, esi Kūrėjo sūnus arba dukra, nesunaikinama. Šitas materialus apvalkalas yra trumpalaikis, jį gali bet kas pažeist, ir tai ne visada – jeigu yra taikoma Apvaizdos apsauga, net šitas materialus kūnas yra nepažeidžiamas. Nepajėgi aplinka pažeist Kūrėjo Apvaizdos veikimo, kada tas Apvaizdos veikimas yra numatytas šito net ir materialaus kūno apsaugai.
Štai, mano mylimieji, tie patyrimai Gyvajame Kelyje mus ir veda pirmyn, nes patyrimų laipteliai – tai yra mūsų žengimo į ryškesnę savojo asmens šviesos patirtį, kad ja atsiskleistume kitiems, kad stiprintume kitus, kurie taip pat šiandien pasimetę, nes jie nėra atradę Kūrėjo ir nežino, kad toks Kūrėjas yra jų viduje.
Taigi mes, atradę Kūrėją, galime šituo patyrimu pasidalinti, paaiškinti, be baimės. Mes labai dažnai bijom kalbėt apie Kūrėją savo mylimiems broliams ir sesėms, bijom ištarti Tėvo ir Motinos vardą, kurį esam atradę viduje ir kurį mylim ir per garbinimo štai gyvąsias pamaldas mes ištariam daug gražių žodžių, bet bendraudami savo aplinkoje mes tų žodžių bijome, manome, kad išgąsdinsime kitus. O kaip mes galim išgąsdint kitus Meilės Šaltiniu. Mes jau patys bijome bijodami už kitus, kad jie išsigąs. Jie dar neišsigando, bet mes jau bijome vietoj jų – dėl to ir neištariam to žodžio, dėl to jie ir nesužino nieko apie Gyvą Kūrėją, esantį jų viduje. 
Štai mes neturime to pasitikėjimo savimi, tuo pačiu ir Kūrėju, kad galėtume sukaupti tą patyrimą. O juk tas mūsų sielos brolis ar sesė kaip tik ir norėjo iš mūsų išgirsti tokį jiems negirdėtą paaiškinimą, kad kažkas jų viduje yra Gyvas, kažkas, Tas, kuris jį stiprina, bet kaip jam sužinot, kai mes tylime ir nieko nesakome.
Mano mylimieji, Gyvasis Kelias mums duotas tam, kad juo mes žengtume. Teorija yra geras dalykas, be teorijos mes negalim apmąstyt mūsų būsimo žingsnio. Mes galim tą žingsnį modeliuot, kada jau žinome, kuria kryptimi žengt. O žinome dėl to, kad iš pradžių mes teoriškai sužinojom irgi kai kuriuos teiginius, o praktiškai pradėjus įgyvendint mes atėjome iki tokio laiptelio, kada galim kitiems padėt – kitiems – stovėdami ant savojo patyrimo, liudydami savuoju patyrimu – kad Kūrėjas yra Realus, Tikras, Gyvas – ir viduje – kiekviename iš mūsų. Ir Jį galit vadint kaip tiktai norit įvairiausiais vardais – nuo vardo nepasikeis tai, kad Kūrėjo Asmuo yra viduje – kiekviename. Dėl to, kad Jisai apglėbęs Meile su Meile laiko visą kūriniją, o save paskleidė kiekvienam į vidų. Jis turi tokią galią, sugebėjimą būti kiekvieno viduje pats asmeniškai, kad be jokių tarpininkų užmegztų gyvą ryšį su jumis – su kiekvienu – tereikia jums tiktai nuoširdaus pastangų pliūpsnio, ir jūs patirsite – atradau Kūrėją viduje – tam, kad Jį išreikščiau visiems.
Ir aš esu nustebęs, ką sužinojau iš paties Kūrėjo – sužinojau dar prieš daug daug metų iki tų ateityje pasireikšiančių įvykių, ir man būdavo keista, kada man sakydavo, kaip tu gyvensi ateityje – negalėdavau patikėt Juo, tais pasakymais, bet aš jų neneigdavau – niekada – ir jie pradėjo iš tikrųjų išsipildyt. Išsipildė ir mane stiprino. Ir aš dabar daug ką irgi žinau, kas bus – kas bus ir man pačiam, ir Lietuvai – ir rūpi man pasakyt, bet dar anksti, nesakysiu. Palaukim. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal