Algimanto pamokomasis žodis – Mes esame iš tikrųjų tie šaukliai savuoju gyvenimo patyrimu, savo veiksmais – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Kaunas, 2018 11 11

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Gyvajame Kelyje mes esame iš tikrųjų tie šaukliai savuoju gyvenimo patyrimu, savo veiksmais. Ir iš tikrųjų, kada mes žvelgiame į save, sugrįžę į praeitį keliolikos metų, keliasdešimties metų, mes galim patirti, koks yra milžiniškas mūsų Gyvas augimas. Juk ir bažnyčioj kunigas taria tuos pačius žodžius – Meilė, Tiesa, Teisingumas, Gėris – tas Vertybes jis iškelia, bet koks yra skirtumas, kada mes tariame tuos žodžius. Skirtumas yra milžiniškas ta prasme, kad kunigas tardamas, jis negyvena tais žodžiais, tais teiginiais – jisai atkartoja tai, ką ruošdamasis pamokslui išmąstė, perskaitė. Kada mes sakome – mes sakome Širdimi – tai yra Gyvas, Gyvas Vertybių pasireiškimas mūsų charakterio savybėmis. Tas pats teiginys, bet lygiai tas pats, jeigu palygintumėte, kada vaikas gali žaisti su nupirkta jam gražia lėle ir gali jis žaisti su kūdikiu – broliuku ar sesute. Tai – ne tas pats, nes tas vaikas mokosi bendraut ne su lėle, kuri gali būt išpuošta, graži, bet jis mokosi bendraut su tuo mažyliu, kuris yra jo ar jos dvasinis brolis ar sesė. Ir yra tas pats Meilės ryšys. Juk, pavyzdžiui, vaikas, kuris puoselėja tą lėlę – jisai rodo savo Meilę – jis paglosto, aprengia, paguldo, apkloja – viską daro, bet daro tam gražiam žaislui. O kada jisai bendrauja su tuo mažyliu – jis bendrauja Gyvai – Gyvai – jam nereikia kalbėt štai, kaip tai lėlei tokių frazių, bet jis nori, kad tas vaikelis, ir be frazių, tą Energiją, kurią skleidžia Gyva Meilė, kad ji būtų tiems kūdikiams kaip tie papildantys ir iš tikrųjų patys tikrieji poveikiai, o ne sakomi gražūs žodžiai, nes tas kūdikis reaguoja – lėlė nereaguoja – kaip paguldysi taip ji ir gulės – kūdikis – jis reaguoja. Jeigu tu eisi su pykčiu, su ašarom – nebus kūdikio tokios reakcijos, kaip priėjus su Meile, su šypsena – kūdikis iškart sureaguoja. 
Aš vakar bendravau, kada vyko jau po Gyvųjų Pamaldų mokymų sakymo dalis – tai štai tuo metu aš tiek bendravau su Salomėja – Jurgitos ir Roberto dukra – energiniais virpesiais. O jinai visaip – žvilgsniu, bet giliu žvilgsniu – tiek į mane žiūrėjo, ir tiek ją traukė mano žvilgsnis, ir ji kur nueina – už kėdės pasislepia, paskiau šiek tiek iškiša galvą ir akimis iškart susisiekia su mano akimis. Ir aš reaguoju į ją šypsena – ji vėl pasitraukia, atsigula po suolu – po stalu – ir vėl ji suranda akimis toliau atsitraukusi – prie pat sienos tas stalas – ir vėl suranda mano akis. Ir mes taip bendravom apie dešimt minučių neištarę nė žodžio, bet buvo Gyvas Energinis ryšys. Ir koks gilus žvilgsnis! Tai vakar buvo Jurgitos nuostabus mokymas pasakytas, daugiau atskleidžiantis tą patyrimą Salomėjos – kada – sako – mes ėjom į pirkią iš lauko, sodyboj, tai jinai pamačiusi – o Salomėjai, na, jinai daug jaunesnė negu Kotryna – tai pamačiusi nukritusį lapelį ant grindų, pati nuėjo, paėmė šepetį – jos ten yra kažkoks šepetys, paskiau semtuvėlį – atsinešė, ir pradeda šluot su šluotele tą lapelį. Tai Jurgita – mama – parodė, kaip patogiau laikyt tą semtuvėlį, ir sušlavė. Jinai nunešė į šiukšlių dėžę, iškratė tenai, bet tą ji padarė tyliai, niekieno neprašoma. Bet ji pastebėjo, kad ant to tako yra tas lapelis, prilipęs prie padų ir atneštas į vidų! Ir iškart pamatė – kontrastas – nereikia šito lapelio, jis turi būti šiukšliadėžėj, ir pati viską atliko. 

Tai jeigu yra tas Meilės ryšys tarp tėvų, vaikai tada stimuliuojami, o Kūrėjas sumanė, kad vaikai būtų kaip dvasinės asmenybės kūrybingos ir darbščios – ne tingios, bet darbščios. Ir tas vaikas pasireiškia savaime – jam tai yra natūralu štai taip sutvarkyt viską – ne taip, kada įsileidžia gyvulinį protą, kada tėvai atstumia – pasitrauk, tu čia tiktai trukdai man! Vaikas nori padėt kūrybiškai, iš Širdies – bet sako – tu nemoki, tu man sumaišysi, tu viską sugadinsi! Štai atstumdami mažylį, kuris iš tikrųjų neturi patyrimo ir sugadins, bet jam reikia leist kūrybiškai pasireikšt. Kaip gi jis gali nesugadinti, jeigu neturi įgūdžio – tai jis taip ir įgys įgūdį gadindamas. Tegu gadina! Mes negadinam? Kiek mes darom klaidų, bet mes turim galimybę nelikt klaidoje – ištaisyt ją geresniu patyrimu. Tai štai, jeigu šeimoje yra tėvų Meilė – Meilė iš Kūrėjo – o dar vyras papildo moterį, moteris papildo vyrą – kaip Papildiniai sudaro tą jungtį – tėvo ir motinos – vaikams tai eina virpesiais. To negalima išmokt, perskaityt – tai yra būsena, kuria apdovanoja Kūrėjas vyrą ir moterį, kada jie sueina kartu kūrybai – sukuria gyvybę ir ją puoselėja kaip savo žemiškąjį sūnų ar dukrą – dvasinį brolį arba sesę – tų pačių, visų, ir tų žemiškųjų tėvų vaiką ar vaikus. 
Štai tokioj Partnerystėj tada pasireiškia tie virpesiai vaikams, ir jie tampa ramūs – jų yra tas žaidimas, energijos išliejimui, bet visuomet jie turės pojūtį ribų, o kadangi tėvai – vėl – savo gyvenimu rodo vektorių, kaip vaikai turi gyvent – papildo žiniomis pažįstant aplinką, studijuojant ją kartu – tai štai šitame Meilės Energijos Lauke tie vaikai išsiskleidžia savo Žiedu – išsiskleidžia darbštumu. Ir jie tada iš tikrųjų tampa šeimoje kaip ir tėvai, papildantys savo sampratomis, savo indėliu bendrą Brolystės kolektyvą – šeimos aplinkoje. 
Štai Kūrėjas sumanęs Evoliuciją, kad joje būtų Brolystė – nieko daugiau – Brolystė! To neįmanoma be Meilės įgyvendint. O Meilės negalima nusipirkt už jokius turtus – jinai dalinama Kūrėjo – paimkit už ačiū, nereikia pinigų mokėt, bet atsiverkit visu savo nuoširdumu. Štai viskas Kūrėjo yra suteikta, mums tereikia tik naudotis. Ir kada bus Brolystė, tada Lietuva bus laisva – laisva tik tada – dabar yra nelaisvėje – politinėje, ekonominėje, dvasinėje tamsos nelaisvėje, baimės nelaisvėje. Štai kada mes išlaisvinsim – save pirmiausia – kada pajausime, kad iš tikrųjų mums Brolystė yra ne teorinė samprata, bet patyrimas būsena, kad Meilė liejasi iš vidaus visiems – būsena – ne liežuviu, ir tada tos Vertybės, kurias mes tariame – amžinosios Kūrėjo Vertybės – Meilė, Teisingumas, Grožis, Gėris, Gailestingumas – tampa mūsų gyvenimo paliudijimu. 
Štai ir yra skirtumas, ką sako kunigas ir ką sako urantas – kur gyvi teiginiai, patiriami uranto, ir kur yra ta iškamša – kaip lėlė. Tie teiginiai tais pačiais išsakomais žodžiais, bet jie nepripildomi gyvenimu, nepripildomi kasdienybe drauge su atrastu viduje Kūrėju. Štai mes ir esam šitame Kelyje, kad duotume kryptį žmonijai – žmonijai – kaip ta Brolystė turi gimt Urantijoje, ir ne tik – mes duodam vektorių, kad išplėstas Kosminis Požiūris – Kosminė Įžvalga – apimtų ir visos kūrinijos Brolystę. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal