Algimanto pamokomasis žodis – vaikų auklėjimas su Kūrėjo Dieviškąja Meile – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Kaunas, 2018 11 25

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, Gyvajame Kelyje turim nuostabų mūsų pačių pasireiškimą, už mus nepasireikš niekas. Mes galim turėti savyje didžiulių svajonių, siekių, bet tos svajonės gali tapti tikrove nuo mūsų kiekvieno pastangų įprasminimo.

 

Man labai patiko nuotrauka, kur meldžiasi prieš valgį Vitos ir Vytauto dukra Kotryna. Aš jums pasiųsiu šitą nuotrauką, kad galėtumėte pasižiūrėt. Tai buvo tikra – tikra Kotryna. Jinai melžiasi, kad galėtų išreikšti save, tapatybe, išreikšti Kūrėjui. Tai nėra suvaidinta. Tai yra – kas jos viduje jau yra tapę gyvastimi. Įsivaizduokit, žengiant Gyvuoju Keliu jos, kaip ir kitų vaikų, Kūrėjo virpesių potvynis ir prasmė taip pat bręs, stiprės, ryškės, ir visa tai pasireikš priimamais sprendimais, ir sprendimai bus nukreipti visumos labui. Ir toji šeima, kur iš tikrųjų viešpatauja visumos prasmė, visumos gerovė, bet ne teoriškai, o būsena, ir priimamais sprendimais – štai tada ir yra tos Tikrovės įprasminimas. Ir mes esame šito Kelio reiškėjai, mes neturim prieš save kas galėtų padaryti tą už mus. Ir tai yra nuostabu, kad Kūrėjas yra sumanęs kiekvienam asmeninį indėlį, ir niekas negali to indėlio už mus įnešti. Mes galim, pavyzdžiui, į banką įnešti indėlį, kada kiti mums suteikia pinigų, ir mes galim tuos pinigus įnešti į mūsų asmeninį indėlį, tačiau visiškai tai neturi nieko bendro su Gyvuoju Keliu. Gyvajame Kelyje tik kiekvienas į savo banką, arba tiksliau – į Kūrėjo Banką, savo sąskaitą – įneša indėlį asmeniniu įnašu tai, ką jis yra uždirbęs savo pastangų dėka, tai, ką jisai kasdienybėje išreiškia savo viduje būsena patiriama Kūrėjo Meile. Jis jos nesuformuoja, jis jos neįteigia, bet savo pastangų ir nuoširdaus atsivėrimo dėka būsena patiria Kūrėjo Meilę – tai yra ta Tikrovės būsena, kuria jis ir gali kurti, save pirmiausia – kaip Kūrėjo Atvaizdą, išreikšti iš potencialo aktualu, ir tuo pačiu veiksmais prisidėti savo šeimoje, kad šviesėtų kiekvienas jos narys. Bet tiktai į save atsigręžęs, ir savo valią panaudodamas ne uzurpuodamas kito valios, jokiu būdu nepažeisdamas savo šeimoje nė vieno asmens Kūrėjo suteiktos valios.

 

Dažnai vaikai išveda iš kantrybės tėvus. Dėl ko jie išveda? Dėl to, kad tėvai nemyli vaikų Kūrėjo Meile. Jeigu būtų Kūrėjo Meilė, net ir motinos širdyje, jinai niekada vaikų nebartų. Vaikų negalima barti, ant jų negalima šaukti, jų negalima gąsdinti, nes visa tai virpesiais nusėda į pasąmonę ir atsilieps jų sveikatai, mąstymui, psichikai, ir ateities – ateities sūnaus ar dukros Kūrėjo vaiko pasireiškimui – ar jis įneš savo didesnį asmeninį indėlį į Tėvo Banką, ar priešingai – jis bus suluošintas. O ką reiškia motinai patirti Kūrėjo Meilę, net ir su tuo vaiku, kuris ją gali – gali, bet nereiškia, kad išveda iš kantrybės, nes jeigu yra Dieviškoji Meilė, tai nėra tokios akimirkos, kad vaikas galėtų išvesti iš kantrybės. Paprasčiausia, kosminė įžvalga numato kaip su vaiku reikia bendrauti net ir tokią akimirką, kada vaikas elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis. Bet negali būti motinos ar tėvo susierzinimo, negali būti šaukimo ant vaiko, o reikia tą meilę tada suaktyvinti – meilę suaktyvinti tam vaikui! Prieiti ir jį priglausti prie savęs, priglausti, ir jis rims, jis rims, nes virpesiai jį ramins iš vidaus be jokio balso pakėlimo, ir tai nebus mėginimas tą vaiką apšaukti, gąsdinti, ką daro gyvulinis protas, o dieviškasis asmenybės protas – kaip Kūrėjas, mus ramina visą laiką meilės virpesiais, kad tik nebijotume. Tai jeigu motina arba tėvas turi tapatybę, kuri jau pasireiškia iš asmenybės, o ne gyvulinio proto lygiu, tai asmenybės protas yra dieviškas, šviesus išminties protas, ir jis skleidžia tą meilę, dėl to jis vaiką kosmine įžvalga vertina, kad tas vaikas yra dabar kažką atlikęs kaip neklaužada, dėl to, kad jis nesupranta, bet jam tokią akimirką suprasti sunku, jį reikia apraminti – vat priglaudžiat, su meile priglaudžiat, nieko nesakant. O kada jis aprims, tai truks akimirką, štai tada tam vaikui galima paaiškinti kaip reikia elgtis ir kodėl, bet jokiu būdu nesakant – taip nesielk. Jam nereikia sukelti tos papildomos emocinės blogio veiksmo atminties sustiprinimo, kad jis tą veiksmą blogą prisimintų, ne, bet tiesiog paaiškinti. Galbūt jisai nežino, kaip reikia elgtis, kadangi nebuvo tokių mokytojų tėvų, kurie tą būtų mokę nuosekliai proceso išraiška, bet tai ir yra lakmuso popierėlis – jeigu jūs jaučiate Dieviškąją Meilę, žinokite – niekada savo vaiko nenuskriausite, ir visada jūs su meile į jį žvelgsite, ir jį apraminsite irgi su meile, ir su meile jam paaiškinsite, atskleisdami didesnį, platesnį požiūrį. O juk tai ir yra Evoliucija, tai yra jo indėlis, asmeninis indėlis, jeigu jis žinos kryptį, jūsų paaiškintą. Gal jums reikės ir dešimt kartų aiškint tą patį, bet nepaisant to, jūs tą vaiką glausite su meile prie savo krūtinės, apraminsite, visada apraminsite, o ne gąsdinsite. Ir jeigu jūs išdrįsite gąsdinti, reiškia jūs neturite patys savo širdyje Dieviškosios Meilės. Tada jums reikia vėl tuo pačiu vektoriumi – atsivert nuoširdžiau Kūrėjui, atsivert, gerti tą gyvąjį vandenį ir lieti saviesiems vaikams, ir darna bus su vaikais ir supratimas bus, ir didesnis supratimas, negu jūs mėgintumėte ką nors jiems moralizuoti arba dar blogiau – apšaukti. Amen.

 

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal